Tokie santykiai – ne vien dėl sekso
– Juste, papasakokite, kada pirmą kartą išgirdote apie poliamoriją?
– Mano santykiai nuolat subyrėdavo ir turėdavau pradėti kurti juos iš naujo. Jie žlugdavo tik dėl to, kad būdama su vienu žmogumi, kartu su juo leisdama visą savo laiką, pastebėdavau, kad po tam tikro laiko pradedu dairytis į kitus. Tačiau tikrai nesijausdavau nustojusi mylėti to žmogaus, su kuriuo būdavau. Tiesa, santykiai, pasiekę tokią stadiją, dažniausiai subyrėdavo.
Maždaug prieš septynerius metus draugavau su mergina, ir ji susižavėjo kažkuo kitu, ne manimi. Aš jau internete buvau skaičiusi apie poliamoriją ir jai pasiūliau santykius atverti. Partnerė sutiko, ir ilgainiui mes abi pradėjome tyrinėti tokių santykių galimybes.
– Ar taip atradote didesnę pilnatvę? Ar jūs su ta mergina vis dar kartu?
– Deja, su ja mes išsiskyrėme. Tačiau poliamorija mano gyvenime liko. Aš neįsivaizduoju savęs su vienu žmogumi. Manau, kad taip vienam žmogui užkraučiau pernelyg didelę atsakomybę ir per didelį spaudimą, ir galiausiai vėl viskas iširtų. Žinau, kad vienas žmogus tiesiog negali patenkinti visų mano poreikių, ir aš jo turbūt – taip pat.
Atsidūrusi monogaminiuose santykiuose pradedu jaustis tarsi užspeista į kampą, ir istorija kartojasi – galiausiai pabėgu. Kurį laiką save kaltindavau ir teisdavau, tačiau vėliau, kai išgirdau, kad yra ir kitų, taip gyvenančių žmonių, supratau, kad monogamija yra toli gražu ne vienintelis santykių kūrimo būdas.
Supratau, kad monogamija yra toli gražu ne vienintelis santykių kūrimo būdas.
– Ar pastebėjote, kad visuomenė tokį santykių būdą vertina itin kritiškai? Daugelis poliamoriją prilygina neatsakingumui ar beatodairiškam hedonizmui. Kai kurie mano, kad papildomų partnerių ieškoma tik dėl sekso.
– Taip, žinoma, kad visuomenė linkusi teisti. Tačiau norėčiau paneigti tam tikrus stereotipus. Pirmiausia – kuriant poliamorinius santykius, įsipareigojimų gali būti kur kas daugiau, nei puoselėjant monogaminius ryšius. Turi užtikrinti, kad kiekvienas iš partnerių su tavimi jaučiasi gerai, jiems užtenka tavo dėmesio.
Patikėkit, tikrai reikia apie daug dalykų pagalvoti. Kiekvieno poreikius patenkinti užima daug laiko. Svarbu, kad kiekvienas gautų tiek, kiek jiems reikia, ir nė vienas iš partnerių nesijaustų užmirštas. Todėl atsakomybę turiu ne prieš vieną žmogų, bet prieš visus tris.
– Na, o kaip dėl teiginio, kad tokie santykiai yra kuriami tik dėl aistros ir pasitenkinimo lovoje?
– Aišku, tarp poliamorų pasitaiko tokių, kurių libido yra toks didelis, kad vieno žmogaus paprasčiausiai neužtenka. Tačiau yra ir tokių santykių, kuriuose išvis nėra fizinio kontakto, nes vienas iš partnerių – aseksualus.
Labai sunku apie poliamoriją kalbėti apibendrintai, nes tokie santykiai gali būti patys įvairiausi. Aišku, turiu pripažinti, kad vienas svarbiausių poliamorijos aspektų – daug kalbėtis, taip pat ir apie lytiškai plintančias ligas.
Pastebiu, kad monogamiją praktikuojantys mano draugai kartais šia tema šnekėti ir diskutuoti labai drovisi. Norėčiau juos paraginti labiau atsipalaiduoti ir sulaužyti vidinius tabu apie lytinę sveikatą.
Aš su savo partneriais apie tai šnekuosi be jokių ribų, pradėdami naujus santykius apsikeičiame rezultatais iš klinikų, be to, visuomet naudojame barjerinę kontracepciją. Saugumas kuriant tokius santykius išlieka pirmoje vietoje.
Svarbu, kad kiekvienas gautų tiek, kiek jiems reikia, ir nė vienas iš partnerių nesijaustų užmirštas. Atsakomybę turiu ne prieš vieną žmogų, bet prieš visus tris.
Pavydą jaučia visi
– Dar vienas santykių aspektas, turint daugiau mylimųjų nei vieną, – kaip išvengti pavydo? Ar lengva, kai partneris palieka jus vieną namuose ir į pasimatymą išeina su kitu?
– Yra toks mitas, kad poliamorikai nejaučia pavydo. Tačiau tai – tik mitas. Iš tikrųjų, paleisti savo partnerį reikia mokytis. Poliamorija šiuo klausimu mane smarkiai užaugino.
Kai jauti pavydą, supranti, kad tai tavo vidiniai kompleksai. Turi išmokti jaustis saugus, nepaisant to, ar su tavimi yra tavo partneris, ar ne. Turi suvokti, kad tai, kad jis miega ar eina į pasimatymą su kuo nors kitu, nėra tavo vertės sumažinimas.
Turi išmokti su pavydu dirbti. Ir tai tikrai įmanoma, tačiau visiems poliamorikams, manau, to reikėjo mokytis.
– Kam to reikia? Kodėl tokiems santykiams verta skirti tiek daug laiko ir vargo?
– Nes tiesiog savo gyvenimo su vienu žmogumi nebeįsivaizduoju. Noriu autentiškai bendrauti su žmonėmis, kurie mane domina. Taip atsitiko, kad tokių žmonių yra daugiau nei vienas.
Turėdama keletą artimų partnerių sulaukiu visko, ko man reikia, jaučiu gyvenimo pilnatvę. Jei turi daug meilės viduje – kodėl jos šykštėti ir nesidalinti su kitais?
– O kaip dėl šeimos ar vaikų? Ar planuojate jų turėti?
– Aš pati asmeniškai – ne, tačiau viena iš mano partnerių planuoja. Galvoju, kad tuomet mes juos auginsime komunoje, kurioje gyvensime visi kartu. Juk keliese auginti vaikus – daug paprasčiau, ir mažyliams, manau, kad naudos daugiau. Jei juos prižiūri ne tik tėtis ir mama, bet ir kartu gyvenantys dėdės ir dėdienės, jiems augti paprasčiau.
– Kaip į tokį netradicinį pasirinkimą žiūri jūsų draugai ir tėvai?
– Mama galvoja, kad aš tiesiog eksperimentuoju su savo gyvenimu, tačiau net neįsivaizduoju, kokios aplinkybės mane priverstų grįžti į monogamiją. Draugams, kurie nėra poliamorikai, labai įdomu apie tokį santykių kūrimo būdą sužinoti daugiau.
Kritikos ar smerkimo nepastebėjau. Manau, kad visuomenė laisvėja. Žmonės supranta, kad kiekvienas turime teisę kurti tokius santykius, kokių mums norisi.
Ne visi puola afišuotis ir skelbtis apie tokį santykių kūrimo būdą, nes bijo visuomenės smerkimo.
– Ar jūsų antrosios ir trečiosios pusės taip pat poliamorikai? Ar jie draugauja tarpusavyje?
– Jie pažįsta vieni kitus. Kai kurie iš jų turi ir kitų santykių ar susitikinėja. Man labai smagu, kai pavyksta susirinkti visiems kartu ir gerai praleisti laiką. Tačiau taip išeina ne visada.
Kai kurie poliamorikai savo partnerių nesupažindina su kitomis simpatijomis. Vadovaujasi filosofija – neklausk ir nesakysiu. Aš manau, kad taip nėra kuriamas sąžiningumu grįstas ryšys. Manau, kad apie savo santykius su kitais pasikalbėti tikrai verta.
– Kaip sekasi plėtoti poliamoriją karantino ir pandemijos metu? Juk tada išeina daugiau kontaktų nei leistina...
– Kadangi nė su vienu partneriu po vienu stogu negyvenu, pastaruosius porą mėnesių susitikę nebuvome. Kai kurie iš jų gyvena užsienyje. Šiuo metu bandau susigyventi su vienatve. Daugelis galvoja, kad poliamorikai niekada nesijaučia vieniši. Tačiau tai – netiesa.
Manau, kad kiekvieno sveiko ryšio pagrindas yra mokėjimas būti su savimi pirmiausia ir tik vėliau – su kitais. Tačiau to man irgi teko mokytis. Labai padeda psichoterapija.
– Kaip jūsų psichoterapeutė vertina tai, kad esate poliamorė? Kai kurie psichoterapeutai sako, kad toks ryšys yra paprasčiausias bėgimas nuo artumo...
– Girdėjau ir tokių nuomonių, tačiau galiu paneigti – tai netiesa. Atsakomybės aš nevengiu, savo partnerius labai myliu ir gerbiu. Psichoterapeutė manęs nevertina – priešingai – sprendimus palaiko ir poliamorijoje nemato nieko amoralaus.
Tiesa, prisipažinsiu, tikrai ne visada dėl savo pasirinkimo buvau tokia užtikrinta. Iki pasitikėjimo tuo, ką darau, t. y. dabartinės būsenos, teko praeiti tikrai daug.
Propaguodamas poliamoriją jauti, kad laužai nusistovėjusias visuomenės normas, kitų akyse esi amoralus ir neįsipaišantis į bendrą katilą. Tačiau jei man toks santykių būdas tinka ir atneša daugiau laimės ir tvarumo, kodėl jis blogas? Nes kažkas kažkada sugalvojo, kad reikia gyventi tik dviese? Kas pasakė, kad negalima gyventi keturiese?
Jei man toks santykių būdas tinka ir atneša daugiau laimės ir tvarumo, kodėl jis blogas? Nes kažkas kažkada sugalvojo, kad reikia gyventi tik dviese?
– Ar bendraujate su lietuvių poliamorikų bendruomene? Kas tai per žmonės?
– Taip, mes turime savo feisbuko grupę, kuri vienija kelis šimtus narių. Iki karantino suorganizavome keletą susitikimų. Atėjo ir vyrų, ir moterų, yra poliamorikų ir su vaikais, yra sukūrusių šeimas, yra vyresnių, yra jaunesnių.
Ne visi puola afišuotis ir skelbtis apie tokį santykių kūrimo būdą, nes bijo visuomenės smerkimo, tačiau patikėkit, poliamorikų Lietuvoje tikrai yra, ir jų po truputį pas mus atsiranda vis daugiau.
– Kaip manote, kodėl? Ar žmonės nusivilia monogamija, kuri labai dažnai pasibaigia skyrybomis?
– Manau, kad žmonės paprasčiausiai tampa laisvesni gyventi taip, kaip jiems patinka, daryti tai, ką nori, ir miegoti su tuo, su kuo įdomu.
Šiaip juokauju. Nežinau atsakymo į jūsų klausimą, manau, kad žmonės suvokia, kad savo gyvenime jie patys gali rinktis, kaip norisi jį nugyventi.
– Ar daug skyrybų tarp poliamorikų?
– Kai daugiau santykių, natūralu, daugiau ir skyrybų. Ir nors ir nelieki vienas, ir turi, į ką atsiremti sunkiomis minutėmis, visas skyrybas išgyvenau labai skaudžiai. Tad taip, ir poliamorikų širdys dūžta. Greičiausiai dažniau nei monogamų.
