Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Tyla ir baudžiamasis persekiojimas: homoseksualių žmonių padėtis sovietų Lietuvoje

„Kaip keitėsi homoseksualių asmenų padėtis sovietmečiu, koks diskursas, mitai ir stereotipai apie tos pačios lyties asmenų meilę vyravo ir kaip jie susiformavo?“, – rašoma leidyklos „Baltos lankos“ pranešime spaudai.
Mažasis o
Mažasis o / Leidyklos nuotr.

Plačiau apie tai kviečiame skaityti istorikų Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos knygoje „Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje“ (Baltos lankos, 2022). 2022-ųjų Metų knyga publicistikos ir dokumentikos kategorijoje pripažintoje monografijoje homoseksualių žmonių padėčiai sovietų Lietuvoje skirtas ne vienas skyrius.

Knygos ištrauka:

Nuo 1940-ųjų Lietuvoje galiojusiame Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos baudžiamajame kodekse ir jį 1961-aisiais pakeitusiame vietiniame Lietuvos Sovietų Socialistinės Respublikos baudžiamajame kodekse buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė už vyrų homoseksualius santykius (122 straipsnis). Tai reiškia, kad vyrai (bet ne moterys) už seksualinius santykius su tos pačios lyties žmogumi galėjo būti nuteisti kalėti. Iki 1961-ųjų už pilnamečių vyrų santykiavimą abipusiu sutikimu grėsė nuo 3 iki 5 metų kalėjimo, vėliau – iki 3 metų.

Taigi bausmė sušvelninta, ypač tuo, kad nebebuvo numatoma minimali jos trukmė. Palyginti su kitomis sovietinėmis Baltijos respublikomis, Lietuva pagal bausmės dydį atsidūrė per vidurį: sovietų Latvijos baudžiamajame kodekse bausmės trukmė buvo nurodoma iki 5 metų, sovietų Estijoje – iki 2 metų.

Latvijos istorikė Ineta Lipša suskaičiavo, kad Lietuvos SSR pagal šį straipsnį nuo 1961 iki 1989 m. buvo nubausti 232 vyrai, Latvijos SSR – 268, Estijos SSR – 185, Rusijos SFSR – 21 683. Tačiau pagal 100 tūkst. gyventojų tenkančių bausmių skaičių Lietuvos SSR išsiskiria mažiausiu rodikliu – 0,258 (Latvijos SSR – 0,402, Estijos SSR – 0,48; Rusijos SFSR rodiklis didžiausias – 0,573). Žiūrint pamečiui matyti, kad Rusijos SFSR iki 1985-ųjų kasmet nubaudžiamų vyrų skaičius išliko santykinai tolygus, o Baltijos respublikose jis šokinėdavo pakankamai ryškiai, priklausomai nuo metų.

Šie skaičiai apima vyrus, nuteistus tiek už santykius abipusiu sutarimu (pirma straipsnio dalis), tiek už prievartą ar santykius su nepilnamečiu asmeniu (antra straipsnio dalis). Neaišku, kaip pasiskirstytų nuteistųjų skaičius atsiejus abi dalis, bet kai kurie duomenys leidžia manyti, kad nuteistųjų už prievartą ar santykius su nepilnamečiais skaičius sudarytų reikšmingą dalį.

Todėl galima teigti, kad vakarinėje Sovietų Sąjungos dalyje vyrų, nubaustų už homoseksualius santykius abipusiu sutarimu, skaičius, palyginti su numanomu bendru jų skaičiumi, nebuvo didelis. Tai greičiausiai galima aiškinti tuo, kad, jei ir pasitaikydavo prieš šiuos žmones nukreiptų kampanijų ir atskirų gaudymo akcijų (jos paaiškintų svyravimus), baudžiamasis persekiojimas nebuvo vykdomas aktyviai ir nuosekliai – labiau reaguojant į visuomenės pranešimus (įskundimus), nustatant buvus homoseksualius santykius tiriant kitus to paties asmens atliktus nusikaltimus ar ėmus gydyti asmenį nuo lytiškai plintančių ligų.

Moterų homoseksualūs santykiai nebuvo baudžiami taip kaip vyrų, tačiau jų santykius gaubė ta pati tyla.

Beje, būtent bijodami gresiančio baudžiamojo persekiojimo homoseksualūs žmonės vengdavo kreiptis į gydymo įstaigas dėl vadinamųjų venerinių ligų. Patekę į venerologines institucijas, jie turėdavo informuoti apie buvusius seksualinius partnerius ir galėdavo būti perduodami prokuratūrai. Todėl paklausti jie kartais pranešdavo ne tikras pavardes, o tik pravardes – pavyzdžiui, „Engelsas“ arba „Rudasis Saška“.

Mūsų pašnekovės Eglės papasakota istorija taip pat patvirtina, kad ne visada būdavo veržiamasi bausti išaiškintų homoseksualių vyrų. Jos darbovietėje apie „netinkamą“ poros bendradarbių orientaciją sužinojusios kelios moterys parašė kolektyvinį reikalavimą vadovybei šiuos vyrus atleisti. Jos ėmė rinkti didelės, kelis šimtus žmonių turinčios įstaigos darbuotojų parašus. Homoseksualius vyrus iš darbo atleido, tačiau baudžiamojo persekiojimo jie nesulaukė.

Pastebėtina, kad šiuo atveju iniciatyva ėjo „iš apačios“ – anot Eglės, siekiant atkeršyti, o ne dėl paties homoseksualumo. Rusų seksologas Konas atsiminimuose pasakoja istoriją apie vieną uolų Leningrado milicijos viršininką. Šis, laikydamasis sovietinių įstatymų, surinko informaciją apie homoseksualius vyrus Leningrade. Tačiau informacijai nukeliavus į partijos apskrities komitetą jis sulaukė atsakymo: „Tu ką, gal nori uždaryti Filharmonijos orkestrą ir Kirovo baletą?!“

Ši istorija atskleidžia sovietų valdžios požiūrį į baudžiamąjį vyrų persekiojimą už homoseksualius santykius. Baudžiamasis persekiojimas taikytas ne tik ir ne tiek kaip teisinė priemonė surasti
ir nubausti vyrus, turėjusius santykių su kitais vyrais, kiek kaip politinis instrumentas norint išlaikyti tylos režimą.

Teistumo ir įkalinimo rizika turėjo atbaidyti ne tiek nuo seksualinių santykių, kiek nuo viešo kalbėjimo apie juos (pavyzdžiui, prisipažinti, kad esi homoseksualus, mėginti ginti homoseksualių žmonių teises). Panašiai šią Baudžiamojo kodekso nuostatą interpretuojantis Čičelis teigė, kad realiai ji buvo naudojama kaip „ekstrateisinė“: ja buvo siekiama kontroliuoti homoseksualius asmenis, kad jie netaptų matomi viešumoje, ir kurti nuolatinės grėsmės bei stebėjimo atmosferą.

Ko gero, galima sakyti, kad ne tylos režimas atsirado iš sovietmečiu įtvirtinto baudžiamojo persekiojimo, o priešingai, baudžiamasis persekiojimas buvo tik dalis eliptinio seksualumo diskurso. Kaip atkreipė dėmesį Modesta Ambrazaitytė, moterų homoseksualūs santykiai nebuvo baudžiami taip kaip vyrų, tačiau jų santykius gaubė ta pati tyla. O latvių poetas Knutas Skujeniekas iškėlė kitą aspektą: baudžiamojo straipsnio egzistavimas tokius vyrus leisdavo lengvai paversti sistemos įkaitais – pavyzdžiui, jų sąrašus sudarydavęs KGB galėjo bet kada juos šantažuoti ir priversti dirbti šiai institucijai.

Vladimiras Simonko taip pat yra kalbėjęs apie milicijos sudaromus homoseksualių vyrų sąrašus. Vien tokių sąrašų egzistavimas turėjo išlaikyti šiuos žmones lojalius režimui, o teisinį persekiojimą būdavo galima pasitelkti, kai lojalumo principas režimo atžvilgiu nesuveikdavo.

Kaip tokio atvejo pavyzdys minėtinas armėnų kilmės kino režisieriaus Sergejaus Paradžanovo įkalinimas penkeriems metams sunkiųjų darbų stovykloje 1973-iaisiais. Nuteisimas ir įkalinimas nebuvo vienintelė represinė priemonė, nukreipta prieš homoseksualius asmenis: juos galėdavo sumušti, išmesti iš darbo, neleisti išvykti komandiruočių į užsienį ir panašiai.

Viešoji tyla nebuvo absoliuti. Nuo aštunto dešimtmečio sovietų Lietuvos spaudoje labai retai, bet pasitaikydavo vienas kitas „homoseksualistų“ paminėjimas, o nuo to dešimtmečio pabaigos – ir platesnių aprašymų (pvz., Moksle ir gyvenime), tiesa, dažniau seksualinio gyvenimo klausimams skirtuose leidiniuose arba mokomosiose priemonėse. Daugiausia rašydavo gydytojai – net teisės klausimams skirtame žurnale Socialistinė teisė; homoseksualumas, seksualinis potraukis, jaučiamas tos pačios lyties žmonėms, buvo pristatomas kaip psichikos patologija, seksualinis iškrypimas.

Studentams skirtoje metodinėje priemonėje apie lytinius iškrypimus pateikta neva tipiška tikrovei, bet iš tiesų tipiška tik sovietiniam diskursui homoseksualaus vyro, 26 metų santechniko A.R., tariama gyvenimo istorija. Jo alkoholikas tėvas miręs anksti, likusi viena motina esą vedėsi į namus kitus vyrus ir berniukas A.R. pro rakto skylutę stebėdavo jų lytinius santykius. Mėgdžiodamas matytus judesius, jis lovoje ėmė trinti varpą į patalynę.

Nuteisimas ir įkalinimas nebuvo vienintelė represinė priemonė, nukreipta prieš homoseksualius asmenis: juos galėdavo sumušti, išmesti iš darbo.

Pradėjo masturbuotis, reikėjo vis daugiau, todėl, suviliojęs saldainiais ir kapeikomis, įkalbėjo jaunesnį pusbrolį masturbuoti jam varpą. Taip jis pirmą kartą išliejo sėklą su „stipriu orgastiniu jausmu“. Nuo to laiko esą pasitenkinti galėdavo tik jei jį tenkindavo kitas vyras. Po kurio laiko visai nustojo domėtis moterimis. Vis dėlto susipažino su mergina ir mėgino užmegzti santykius, bet seksualinio potraukio jai nepajuto: „Vieno susitikimo metu, kai mergina akivaizdžiai norėjo jam atsiduoti, o jis negalėjo atlikti akto, A.R. prisipažino apie savo lytinį sutrikimą ir jos iniciatyva atvyko gydytis.“

Svarstydami apie homoseksualumo kaip iškrypimo priežastis, gydytojai iškeldavo įvairių versijų, ir šiame pasakojime išryškėja kai kurie būdingiausi jų bruožai: potraukio tos pačios lyties asmeniui nenatūralumas, neigiama socialinės aplinkos ir masturbacijos įtaka, paties vyro tariamas noras „būti normaliam“ (bandė draugauti su mergina, sutiko gydytis).

Toks seksualumo kultūroje iškilusio medicininio sutrikimų diskurso suformuotas požiūris į homoseksualumą Lietuvoje dominavo nuo aštunto dešimtmečio, bent jau sprendžiant iš spaudos. Vadinasi, ši homoseksualumo samprata į šoną nustūmė neheteroseksualių santykių kaip moralinio nuopuolio, nuodėmės ar ydos sampratą ir faktiškai neleido bent kiek giliau įsitvirtinti šių santykių kaip nusikaltimo sampratai, kurią turėjo palaikyti Baudžiamojo kodekso straipsnis, SSRS įvestas ketvirtą dešimtmetį.

Šalia šių trijų (ligos, nusikaltimo ir nuodėmės) sampratų, labai fragmentiškai, dažnai paskirais sakiniais sovietų Lietuvos viešojoje erdvėje publikuotuose tekstuose septintame dešimtmetyje atsirado ir ketvirtoji samprata: homoseksualumas kaip kultūrinė grėsmė, – esą homoseksualūs santykiai griauna nusistovėjusią socialinę ir kultūrinę tvarką, liudija jos krizę arba ją ir sukelia.

Sampratos ištakos taip pat grąžina į ketvirtą dešimtmetį, kai bolševikai skelbė komunizmo kovą su fašizmu arba „tyrosios Rusijos“ – su kapitalistiniais Vakarais, smerkė morališkai ir fiziškai smukusias buržuazijos atžalas (homoseksualūs vyrai – vieni iš tokių). Kultūrinės grėsmės samprata galėjo pasirodyti propagandiniuose pasakojimuose apie Vakarų moralinį nuopuolį: vienu esminių įrodymų tapo nuo septinto dešimtmečio ėmę ryškėti viešo ir privataus seksualinio gyvenimo pokyčiai Vakarų šalyse.

Pavyzdžiui, Grizickas viename straipsnyje gąsdino skaitytojus, kad Vakaruose esą jau kalbama, jog šeimą gali pakeisti hipių bendruomenės arba „homoseksualistų sąjungos“.Devintą dešimtmetį pasaulyje pradėjus plisti ŽIV / AIDS ir šią infekciją susiejus su homoseksualiais santykiais, kultūrinės grėsmės pasakojimą sustiprino medicinos diskurso argumentai. Sovietų Sąjungoje iki 1988-ųjų
apie ŽIV / AIDS buvo kalbama kaip apie Vakarų visuomenių ir tik neva jose egzistuojančių didelių specifinių grupių (t. y. homoseksualių vyrų) problemą.

Ne vienas sovietinis autorius ar autorė mėgindavo suderinti „iškrypimo“ ir „nusikaltimo“ sampratas. Tokiu atveju homoseksualus vyras (visada tiktai vyras) būdavo vaizduojamas kaip iškrypėlis, liguistą potraukį siekiantis patenkinti nusikalstamu būdu – suviliodamas jauną vyrą ar berniuką.

Štai vaikinams skirtoje edukacinėje knygelėje piešiamas toks portretas: „Tokie piliečiai apsimeta vaikinų draugais, globėjais. Jie visokiais būdais stengiasi jaunuoliams pataikauti: vaišina juos saldumynais, rūkalais, veda į kiną, kartais – į restoraną ir vienaip ar kitaip siekia savo žemo tikslo.“ Bet suderinti šias sampratas nebuvo lengva (juk už ligas paprastai nėra baudžiama kalėjimu), todėl manytina, kad tylos režimo sąlygomis vyko ir viešumoje beveik nematoma jų konkurencija.

Nuo aštunto dešimtmečio sovietų Rusijoje profesinėse teisininkų ir medikų grupėse mėginta kelti homoseksualių santykių dekriminalizavimo klausimą. Pavyzdžiui, du Leningrado universiteto teisės dėstytojai 1973-iaisiais publikuotame straipsnyje rašė, kad homoseksualūs santykiai tarp vyrų abipusiu sutarimu yra baudžiami remiantis tik moraliniu argumentu (tai esanti moralinė yda ir ji pažeidžianti socialistinę moralę), tačiau neigiamos asmens savybės negali tapti teisinės atsakomybės pagrindu.

Bet bandymai viešumoje kelti šį klausimą buvo stipriai ribojami: pavyzdžiui, rusų seksologo Kono straipsnį apie homoseksualių santykių legalizavimą, siųstą į specializuotą teisės žurnalą, atmetė, o už dekriminalizaciją pasisakančių teisininkų knygas buvo leidžiama skaityti tik „tarnybiniais reikalais“, taigi viešai jos neplatintos.

Tuo metu Sovietų Sąjunga buvo vis garsiau kritikuojama dėl žmogaus teisių pažeidimų, o žinios apie Vakaruose atsirandančius judėjimus už homoseksualių žmonių teises negalėjo neprasprūsti pro sovietų nuleistą uždangą, jau nebeprimenančią geležinės. Be to, požiūris į homoseksualumą ėmė keistis beveik visoje Europoje. Socialistinėje Lenkijoje galiojo dar iš tarpukario (nuo 1932-ųjų) perimta nuostata teisiškai nebausti už homoseksualius santykius, palaikomus abipusiu sutarimu.

Socialistinėse Vengrijoje ir Čekoslovakijoje šie santykiai dekriminalizuoti 1961-aisiais, Rytų Vokietijoje ir Bulgarijoje – 1968-aisiais. Tad šia prasme Sovietų Sąjunga ėmė jausti spaudimą ne tik iš „supuvusių“ Vakarų, bet pirmiausia iš socialistinio bloko broliškųjų respublikų, iš kurių atkeliaudavo seksualinė literatūra, su kuriomis vykdavo akademiniai ir profesiniai mainai, į kurias buvo važiuojama komandiruočių, poilsinių kelionių.

Minėtieji Leningrado universiteto dėstytojai, pasisakydami už homoseksualių santykių dekriminalizavimą, apeliuodavo į „liaudies demokratijų“ pavyzdžius, o Konas tvirtino, kad iškelti
dekriminalizavimo klausimą jį paskatino pokalbis su VDR seksologu Siegfriedu Schnabliu Leipcige.

Tokiame kontekste neturėtų stebinti viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija, kad aštunto dešimtmečio viduryje ir sovietų Lietuvoje galėjo būti ieškoma argumentų, kaip dekriminalizuoti homoseksualius santykius. Genetikas Vaidutis Kučinskas teigė, esą Grizickas domėjosi paveldimumo tyrimais, nes homoseksualumo paveldimumas galėjo būti argumentas baudžiamojo persekiojimo nenaudai.

Pirmoje devinto dešimtmečio pusėje homoseksualiais santykiais kaip nusikaltimu buvo viešai abejojama tik iš socialistinių šalių kalbų verčiamuose tekstuose – pavyzdžiui, minėtoje Imielińskio knygoje. O Sovietų Sąjungos autoriai, kad ir populiarusis Zālītis, homoseksualumą kaip perversiją galėjo toliau sieti ir su nusikalstamumu, ir su moraliniu nuopuoliu: „Tikraisiais homoseksualistais laikytini pederastai – visuomenei pavojingi, į nusikaltimus linkę žmonės.

Jie ir vedę savo ydos neatsisako, jų šeimose gimsta vaikai, pasmerkti dvasiniam luošumui, nes tėvo gyvenimo būdas (vadinasi, ir pavyzdys) yra tikra paleistuvystė.“ Tad devintame dešimtmetyje viešai pasiekiamoje literatūroje išsakomos pažiūros galėjo šiek tiek skirtis, bet jų sklaida priklausydavo nuo to, kas ir kaip iš tiesų buvo skaitoma. Skirtinguose tyrimuose, kurių dėmesio centre atsiduria sovietų Lietuvos neheteroseksualių žmonių patirtys, beveik visada minima tik viena skaityta knyga – Zālīčio Meilės vardu.

Tai galėtų liudyti jos populiarumą. Kita vertus, ji galėjo labiausiai įstrigti, nes viešojoje erdvėje yra linksniuojama iki pat šių dienų. Gali būti, kad su Zālīčio knyga tapatinamos visos kitos panašaus pobūdžio kada nors skaitytos knygos, – ji tapusi apibendrintu simboliu, seksualinės lektūros sinekdocha.

Tikrųjų ženklų, kad požiūris į homoseksualumą ima keistis, pasirodo tik Sovietų Sąjungai merdint, Lietuvoje ne tik palaisvėjus viešajai erdvei, bet ir ėmus atvirai kalbėti apie nepriklausomybės siekį (ir, ne taip tiesiogiai, išsakant troškimą orientuotis į Vakarus). 1989 m. Moksle ir gyvenime gydytojas Jonas Lelis publikavo straipsnį „Ta pati lytis“ ir jame rašė: „Homoseksualistas – ne nusikaltėlis ir ne ištvirkėlis, jeigu, žinoma, jis nepadaro nusikaltimo.

Už savo seksualinės orientacijos iškrypimą jis pats nėra kaltas. Todėl iš jo šaipytis, jį niekinti, o juo labiau elgtis su juo agresyviai yra tas pats, kaip šaipytis arba skriausti žvairą ar mikčiojantį vien už tai, kad jis yra žvairys ar miknius. Tai ne tik nekultūringa, bet ir nežmoniška.“ Taigi gydytojas atmetė homoseksualumo kaip moralinio nuopuolio ir nusikaltimo sampratas, o visame tekste kvestionavo ar paneigė kitus įsigalėjusius stereotipus ir mitus (pavyzdžiui, kad homoseksualumas esąs išgydomas). Kai kuriais aspektais homoseksualius santykius jis mėgino priartinti prie heteroseksualių ir taip iš dalies juos normalizuoti: „Homoseksualistų tarpusavė meilė ir seksualinis elgesys iš esmės niekuo nesiskiria nuo heteroseksualinių ryšių.

Jie bučiuojasi, glamonėjasi, lytinius santykius realizuoja tarp šlaunų ar per išeinamąją angą, retai, kaip ir heteroseksualistai, – per burną.“ Bet straipsnyje išryškėja ir nepajudinamas pamatas, kurio, net byrant sovietinei sistemai ir jos kultūrai, gydytojui nepavyko atsikratyti: homoseksualumas traktuojamas kaip iškrypimas, liga, homoseksualių porų monogaminiai santykiai laikomi trapiais (esą kartu jos išbūna ne ilgiau nei penkerius metus), o „30–40 % homoseksualistų būdingas labai negeras bruožas – seksualinė trauka prie vaikų ir paauglių“.

Triukšmingi Atgimimo metai suardė tylos režimą. Homoseksualumo klausimą pradėta dažniau ir plačiau svarstyti viešojoje erdvėje, nors paprastai – kaip medicininę deviaciją ir socialinę egzotiką, keliančią smalsumą, nerimą ir baimę, prilyginamą prostitucijai, narkomanijai ir benamystei – tam demimondiniam pasauliui, kurį perestroikinė viešumo kultūra pasimėgaudama skelbė demaskavusi. Šiuose pasakojimuose skaitytojai, klausytojai, žiūrovai turėjo nesunkiai atpažinti žinomus vaizdinius – tai, kas anksčiau buvo rodoma kaip Vakarų pasaulio reiškiniai, dabar atsikraustė tiesiog už namų durų.

Iki tol fragmentiškai šmėžuojantis homoseksualumas kaip kultūrinė grėsmė dabar pradėjo vaidinti svarbesnį viešąjį vaidmenį. O netrukus, Atgimimo metais vis garsiau kalbant apie pavojus ir iššūkius lietuvių tautai, šis sovietinės propagandos suformuotas vaizdinys įsiliejo į tautinį naratyvą, virto grėsme ne sovietinei visuomenei, o lietuvių tautai. Čia sovietiniai viešosios erdvės veikėjai (kalbėtojai) susitiko su buvusiais pogrindžio rezistentais ir su jais sutarė.

Prie sklandžios homoseksualumo kaip kultūrinės grėsmės transformacijos į tautinį naratyvą prisidėjo gerokai sustiprėjęs ir dar daugiau įtakos įgijęs medicinos diskursas. Tariamas jo objektyvumas (atsiribojimas nuo politinio konteksto) turėjo įtikinti daugumą, kad homoseksualumas iš tiesų esąs liga, ir leisti nepastebėti, kad šį „objektyvumą“ grindžia sovietinės seksualumo kultūros prielaidos. Tuo metu Vakaruose jau buvo pradėta atsisakyti laikyti homoseksualumą liga: 1973-iaisiais Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumo diagnozę iš Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovo.

Apskritai paskutiniais sovietų Lietuvos metais medicinos sutrikimų diskursas sugebėjo pasinaudoti naujomis aplinkybėmis, parodyti esąs lankstus ir gebąs adaptuotis. Kaip rodo Lelio straipsnis, neatsisakyta pamatinių prielaidų – galima sakyti, perversiškos normalumo sampratos, – bet triumfuota kitų sovietinėje seksualumo kultūroje veikiančių diskursų atžvilgiu, pradėta ieškoti formos, kaip prisitaikyti prie dar tik ateisiančios naujos seksualumo kultūros ir pasiūlyti jai savo paslaugas, t. y. pasakojimą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Šiame straipsnyje pateikiama informacija skirta asmenims nuo 18 metų, kurie pagal galiojančius LR įstatymus turi teisę naudotis tokio pobūdžio informacija. Jei jums nėra 18 metų, prašome spausti NE ir neatidaryti šio straipsnio. Jei jums jau yra 18 metų, spauskite TAIP tuo pačiu patvirtindami, kad vaizdinė ir grafinė informacija bus skirta tik jūsų asmeniniam naudojimui ir saugoma nuo nepilnamečių.
Taip
Ne