– Vakar užkliuvo žinutė „gyvenimas trumpas – užmegzk romaną“. Būtent taip šeimas turinčius žmones užmegzti romaną kviečia Ashley Madison pažinčių svetainė, kuri turi beveik 37 mln. vartotojų ir yra populiari 50 šalių. Tačiau „hakeriai“, įsilaužę į svetainės duomenų bazę, grasina paviešinti klientų duomenis, jei veikla nebus nutraukta. Vadinasi, moralinės nuostatos tebėra svarbios, nors neištikimybė ir neša didžiulį pelną?
– Neištikimybės svarba, kalbant apie individą ir visuomenę, skiriasi. Vertybės formuoja visuomenę, o mūsų individualios vertybės yra paimtos arba iš visuomenės, arba iš atskirų jos segmentų. Žinoma, šeima gali turėti visai kitokias vertybes nei visuomenė, bet tai vis tiek aplinka. Vertybių mes patys nesusigalvojame ir nesukuriame. Jei žmogų vertinsime biologiniu aspektu, kaip gyvūną, tiek vyrai, tiek moterys turi natūralų polinkį būti neištikimi, mes nesame biologiškai monogamiški.
Jei žmogų vertinsime biologiniu aspektu, kaip gyvūną, tiek vyrai, tiek moterys turi natūralų polinkį būti neištikimi, mes nesame biologiškai monogamiški.
Kaip minėjau, daugiausia dėl ekonominių sumetimų visuomenė formuluoja tokias vertybes, o šiuolaikinėje praturtėjusioje visuomenėje, kai ekonominio intereso saugoti ištikimybę nebėra, atsiranda psichologinis motyvas: anksčiau mūsų palikuonių sėkmę lemdavo sveikata (kiek žmogus gali plūgą pakelti ar kardu pasišvaistyti), o dabar sėkmę lemia psichologiniai elementai. Net jei kalbame apie finansinę sėkmę, svarbiausia yra intelektas, psichikos sveikata ir taip toliau.
Kadangi neištikimybė griauna santykius, jos neigiamos pasekmės itin reikšmingos vaikams. Šeimos, kurios skiriasi dėl neištikimybės, vaikams padaro didelę meškos paslaugą, tarkim, jie neįgyja tų psichologinių privalumų, kuriuos galėtų įgyti, jei augtų stabilioje dviejų asmenų šeimoje. Dėl to barjerai, kurie palaiko ištikimybę, nors šiek tiek slenkasi, vis tiek yra. Trumpai tariant, ištikimybė vis dar vertinga kiekvienam žmogui, nors biologiškai gal ir norėtųsi kitaip.
– Knygos „Neištikimybė nėra banali“ autorius Yves`as Dalpe teigia, kad jo tikslas – ištirti sudėtingą neištikimybės pasaulį, o ne badyti pirštu į žmones kaip į nusikaltusius moraliai. Kiek neištikimybės pasaulis yra sudėtingas? Dažniau nuteisiame neištikimąjį, tačiau kas vyksta jo vidiniame pasaulyje, kaip prieinama iki neištikimybės, kokios būdingiausios jos priežastys? Kitaip tariant, kas gi kaltas?
– Neištikimybė yra paprasta kaip trys kapeikos, kurios išsidėlioja maždaug taip. Viena kategorija žmonių patys būna neištikimi ir jie yra šventai įsitikinę, kad negali būti ištikimi. Kitaip tariant, jiems neištikimybė yra vertybė. Jie gali sakyti, kad tai jų biologinis poreikis, kad biologiškai abi lytys yra linkusios turėti santykių su daugiau žmonių, kad tai žmogui natūralu, kad ištikimybė yra nenatūrali. Taigi žmogus taip žiūri į pasaulį ir tokios jo vertybės. Šių žmonių neištikimybė praktiškai visada baigiasi sugriuvusiais santykiais.
Kitą kategoriją apibūdinčiau taip: truputis nusivylimo, truputis alkoholio, patrauklus atsitiktinis žmogus šalia – ir neištikimybė. Santykiai tokią neištikimybę gali išgyventi tada, jei abu partneriai santykius mato kaip didesnę vertybę ir vienas kitu pasitiki labiau, negu bijo. Nes visada, kai turime artimą žmogų, kai jį mylime, kažkiek pasitikime ir kažkiek bijome. Bijome būti įskaudinti, palikti, nuvilti, ir ta baimė iš esmės niekada nepalieka.
Taip, visada yra du žmonės, bet galutinis sprendimas yra to žmogaus, kuris „eina į kairę“, o badymas pirštu į antrą pusę yra pasiteisinimai.
Žinoma, antru atveju galima prisikabinti prie nusivylimo ir paklausti – o iš kur jis atsirado. Ar antra pusė kažką padarė? Taip, visada yra du žmonės, bet galutinis sprendimas yra to žmogaus, kuris „eina į kairę“, o badymas pirštu į antrą pusę yra pasiteisinimai, nes, jei galvoji, kad antra pusė tave nuvylė, reikia skirtis, o ne ieškoti džiaugsmų ar paguodų šone. Juk iš tikrųjų tie džiaugsmai ir paguodos būna labai trumpalaikiai.
Dažniausiai yra tokia subkategorija žmonių, kurie realiai psichologiškai jau išsiskyrę, kurie norėtų „išeiti“ iš tų santykių, bet negali išeiti į niekur. Sakoma – kaip blusa, kuriai būtinai reikia šilto kūno. Tai ir šoka ant artimiausio šilto kūno (ar kelių kūnų) ieškodami, kuris čia bus naujas šeimininkas. Taigi iš tiesų šie žmonės jau yra priėmę sprendimą skirtis, tik bijo būti vieni.
