– Kaip įveikti neištikimybės sukeltą krizę?
– Pirmiausia žmonės turi norėti ją įveikti. Ir svarbu, kad norėtų du žmonės – ne vienas. Standartinė klaida yra manyti, kad viskas priklauso nuo vieno žmogaus – nuo to, kuris patyrė neištikimybę: kad jis gali su tuo susitaikyti, gali atleisti, gali su tuo gyventi. Tokiu atveju neištikimybė kartojasi ir galiausiai santykiai vis tiek sugriūna.
O jei abu žmonės myli vienas kitą, žino, kad tai buvo vienkartinis atsitikimas (pabrėžiu – vienkartinis), ir mato savo santykių prasmę, jie gali tai įveikti. Mes labai gerai žinome vieną dalyką: vieną kartą žmogaus gyvenime gali atsitikti bet kas. Žmogus tikrai gali tai padaryti netyčia, bet, kai jis daro antrą ir trečią kartą, tai jau nėra netyčia. Jei žmogus kažką padarė trečią kartą, tikrai padarys ir ketvirtą, ir penktą. Taigi, jei kažkas svarsto apie atleidimus ir savo kilniadvasiškumą, tegu pataupo kilniadvasiškumą, nes jis nieko nepakeis.
Neištikimybė visada sukelia šoką – „aš negalvojau, kad tu taip gali“. Tai reiškia, kad atsiranda naujų galimybių vienam kitą pažinti.
– Ko iš neištikimybės galima pasimokyti?
– Pirmiausia – pažinti save. Juk tie, kurie buvo neištikimi, negalvojo, kad jiems taip gali nutikti. O tiems, kurie susiduria su partnerio neištikimybe, neatrodo, kad jie gali atleisti, nors, pasirodo, gali. Taip pat žmonės ima geriau pažinti vienas kitą, gali tapti artimesni. Nors atkurti santykius nelengva, žmonės gali imti dar labiau vienas kitu pasitikėti.
Netiesa, kad neištikimybė negrįžtamai sugriauna pasitikėjimą – ji gali jį ir sustiprinti, bet, kaip sakiau, su sąlyga, kad abu žmonės mato santykių prasmę, gali išgirsti vienas kitą ir pasiruošti vienas kitą geriau pažinti. Neištikimybė visada sukelia šoką – „aš negalvojau, kad tu taip gali“. Tai reiškia, kad atsiranda naujų galimybių vienam kitą pažinti.
