Dabar tiksliai neatsimenu, ar kampe praleidau liūdnas to vakaro vaikystės akimirkas (vis pagalvodama apie nelaimingą vargšo vaiko dalią), ar visgi vakarienei buvo beržinė košė. Kadangi represijos buvo fizinės, supratau viena – pati esu durna ir žiopla, kad pagavo. Vogti reikia taip, kad nepagautų.
Puikiai atsiminiau tą pamoką, kai mano vaikis pakliuvo į panašią situaciją. Žinojau, kad bausti negaliu. Nepadės. Reikia kalbėtis, kad pats suprastų.
Jis pakėlė nuo žemės klasiokės pinigėlį ir... įsidėjo į kišenę. Kiti apskundė, o tas gynėsi, kiek galėjo. Kai mokytoja man papasakojo, mes sėdom abu kalbėtis. Iškart supratau, kad kaltas, bet nežino, ką toliau daryti. Paskendo mele ir nebesugeba išsikapstyti.
Ta kankinimosi savaitė, kaip jis pats prisiminė, jam atrodė kaip metai kalėjimo.
Kalbėjau ilgai. Apie liūdnas ir graudžias vaikų bei suaugusiųjų istorijas, kai vagys juos padarė nelaimingais. Kaip po vagysčių sugriuvo visų gyvenimai. Paprašiau, kad pats nuneštų ir atiduotų pinigėlį.
Visą savaitę jis kankinosi savo sąžinės ir gėdos pelkėje, negalėdamas perlipti per save. Aš neskubinau jo, tik patarinėjau. Galų gale pamačiau pro langą, kaip mano vaikas atskrenda, nesiekdamas kojomis žemės. Supratau, kad pavyko.
Pakilęs, kaip feniksas iš pelenų, mano vaikas springdamas pasakojo, kaip buvo paprasta. Padavė, atsiprašė, ši paėmė ir nubėgo. O jam pasakė tik vieną žodį: „Gerai!“. Ir po to tikrai buvo gerai. Nes ta kankinimosi savaitė, kaip jis pats prisiminė, jam atrodė kaip metai kalėjimo.
Užaugau tokiu laikotarpiu, kai vagystės buvo skirstomos į dvi grupes. Pirmosios – vogti iš žmogaus, o kitos – paimti iš valstybės. Girdite? Iš valstybės – paimti! Lyg būtum pasidėjęs, o dabar sugrįžai pasiimti.
Iš žmogaus imti – blogai, iš valstybės – norma. Ir net reikėjo didžiuotis tuo, kad iš darbo išnešei dešrų, majonezo, televizoriaus detalių ar krištolinį indą. Ir tai būdavo vadinama „sukombinavau“, o ne pavogiau. Įsivaizduojate?! Valstybė – tai aš. Ir aš, apvogdamas pats save, tuo didžiuojuosi! Absurdas!
Atsimenu, kaip mama parnešdavo tokių skanių „sukombinuotų“ sardelių, kurias mums „suorganizuodavo“ kaimynė, dirbusi mėsos kombinate. Kartą paklausiau mamos, o kaip toji išneša tiek daug? Mama papasakojo, kad toji apsivynioja sardeles apie pilvą ir krūtis. Visur jų prisikaišo. O tada, apsirengusi drabužiais ir pastambėjusi per dieną kokiais dešimčia kilogramų, eina pro sargą namo. Namie nusivynioja ir atneša mums. Dar šiltas.
Atsimenu, kaip mama parnešdavo tokių skanių „sukombinuotų“ sardelių, kurias mums „suorganizuodavo“ kaimynė, dirbusi mėsos kombinate.
Aš turiu LABAI gerą vaizduotę. Nuo tos dienos man į burną nepateko nė viena sardelė. Nesvarbu, kad aš tikiu, jog jomis dabar niekas savo krūtų nevynioja, bet įspūdis buvo per daug stiprus, nes iki šiol neišblėso.
Mano kaimyno dviratį tas pats žmogėnas pavogė mažiausiai penkis kartus. Atsikelia vyrukas – dviračio nėra. Atsidūsta, užsimauna kelnes, nueina, duoda vagiui į dūdą ir parsivaro dviratį namo. Ir taip vyko, kol galų gale atidavė dviratį pusbroliui į kaimą. Nes, kaip pats sako, pavargo lamdyti žmogėnui dūdą. Na, ir kumštis skauda.
Nes nieko nepakeisi. Toks tas žmogus, nes nuo ankstyvo ryto visur vaikštinėja ir dairosi, kas kur neteisingai padėta. Tada iš vienų paima, kitiems parduoda ar net atiduoda. Kaip koks Robinas Hudas. Toks žmogėno vaikščiojimas po šią žemę.
Vieną kartą sapnavau, kad visai netikėtai papuoliau į Vokietijos batų parduotuvę. Pinigų nėra, batų – iki lubų. Ir aš juos vagiu. Visur kaišau ir, žinokit, keisčiausia, – jokio baimės jausmo! Tiesiog euforija! Visiems pririnkau dovanų. Tokia laiminga, kad saviškius apdovanosiu vogtais vokiškais batais.
Aš, žinokit negaliu atsidžiaugti matydama viešuose tualetuose tualetinį popierių. JO NIEKAS NEBEVAGIA!!!
Ir tokia, išsipūtusi nuo batų pertekliaus, spūdinu prie durų, o ten... Hitleris. Be ūsiukų, keista uniforma, bet žinau, kad tai jis. Ir supratau, kad mane sušaudys. Atsibudau tokioj nuotaikoj, kaip vaikystėje, kai iš babos piniginės krapštydavau kapeikas, ir mane pagavo. Šlapia nugara ir žodis ant liežuvio galo: „Niekada...“
Mus visada gundo ne vietoj (arba vietoj) padėtas daiktas, kuris gali būti tavo, jei to nori. Nors puikiai žinai, kad jis negali būti tavo, nes tau nepriklauso. Aš, žinokit negaliu atsidžiaugti matydama viešuose tualetuose tualetinį popierių. JO NIEKAS NEBEVAGIA!!! Tai toks mūsų visų pasiekimas!
Mes stipriai atitolom nuo tų laikų, kai kolūkio burokai ir kopūstai buvo ir mūsų. Kai galėjai ramia sąžine „pasiimti“, bet kažkodėl naktį.
Mes grąžinam rastus telefonus ir pinigines. Mes daromės kitokie žmonės. Geresni. Jei mums ko reikia, paprašome. Negauname –nusiperkame.
Nes nieko gyvenime nėra nuostabiau už jausmą, kai tavo sąžinė rami ir visiems gali drąsiai žiūrėti į akis.
Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.