Tačiau daina ne apie tai. O apie tai, kad mano berniukai augo ir užaugo į vyrus. O gimtadieniai taip ir liko vasariniai. Su laikotarpiu viskas gerai, bet atsirado problema su dovanomis. To, ko jie nori, aš negaliu, o tai, ką aš galiu, jiems nereikia.
Mano gyvenime yra nemažai man svarbių vyrų. Tėtis, vaikai, draugai, bendradarbiai ir kaimynai. Tėčiui niekada nieko nereikėdavo, bet visada viskuo džiaugdavosi. Ir viską taupė. Po mirties radau viską suslėpta. Įdėta į seną „sakvojažą“ ir užrakintą rakteliu, kad niekas nepaimtų. Naujos barzdaskutės, vyriški kvepalai ir siaurų landų skutimosi aparatai. Kelios vyriškos nosinės ir pora kaklaraiščių pakuotėje. Jis, būdamas aklas žmogus, paklausdavo kokios spalvos kaklaraištis, pasidžiaugdavo, kad gražus ir...paslėpdavo. Taupydamas kažkokiai gražesnei ir vertesnei gyvenimo akimirkai. Kuri taip ėjo ir praėjo, net neužėjusi.
To, ko jie nori, aš negaliu, o tai, ką aš galiu, jiems nereikia.
Kai kada vyrai mane kviečia į savo gimtadienius. Ir kai tu prašai jų išduoti paslaptį, ko jiems reikia, jie dažnai atsako nei še, nei duok: „ Man nieko nereikia, tu tik pati ateik.“ Didesnės nesąmonės žmogus negali pasakyti. Gal jam ir nieko nereikia, bet kaip man jaustis? Žmogus priperka valgyti, gerti, paleidžia muziką, o aš ateinu – kliurkt ant sofos tuščiom rankom: „Prašau man šampės įpilti!“. Kur tu matęs tokį dalyką?! Dar jei mokėčiau dainuoti ar pašokti, tai kažkaip atlikčiau kokį solinį numerį jį nudžiugindama, o dabar temoku pliurpti nesąmones. Būtent už tai, jei po teisybei, mane turėtų iš baliaus išmesti.
Jei sąžiningai, aš niekada nemokėjau apsipirkinėti. Net maisto parduotuvėje aš žiūriu, ką kiti perka. Kartais nusižiūrinėju. Nes atrodo, kad tie kiti išmano geriau už mane, ką reikia pirkti.
Kartą vaikštinėdama turgelyje „iš antrų rankų“ nupirkau žaisliuką – briedžiuką. Mano vaikai turi šuniuką ir jis mėgsta gaudyti tokius nedidelius žaisliukus. Tu meti, o jis tau jį parneša atgal. Smagumas. Toks gražus briedžiukas, kurį galima užmauti ant poros pirštų ir vaidinti kaip lėlių teatre. Džiūgaudama nuvežiau lauktuvių ir įteikiau kaip didžiausią dovaną, reikalaudama, kad čia pat pažaistume „metu–gaudai“.
Mano vaikai, daužydamiesi galvomis viens kitam į petį, griuvinėjo iš juoko ir negalėjo žodžio ištarti. Sėdėjau didžiuliame pasimetime ir nežinojau, kaip sureaguoti. Todėl laukiau. Laukiau paaiškinimo, kas čia vyksta. Ir parėjo jis po kurio laiko, nudažydamas mano skruostus raudonai.
Pasirodo aš nupirkau šuniukui žaisliuką, kuris yra visai ne žaisliukas. Tai daiktas, reikalingas vyrui per Kalėdas palinksminti savo damą, kai briedžiukas užmaunamas ant tam tikros vietos, kad damutė suprastų, kad šventinis elniukas (pasirodo!) jai atneš daug smagių ir nepamirštamų akimirkų lovoje. Sėdėjau išsižiojusi ir nežinojau, kaip reaguoti. Dovana nukeliavo ne pagal adresą. Dabar suprantu pardavėjo šypseną, kai pasakiau, kad perku žaisliuką šuniukui.
Laukiau paaiškinimo, kas čia vyksta. Ir parėjo jis po kurio laiko, nudažydamas mano skruostus raudonai.
Kartą vienam vyrui padovanojau vonios priemonių rinkinį. Nes fantazija daugiau nenešė. O jo žmona, tokia moteriškė be kalbos ir jausmų filtro, juokdamasi paklausė, ar ir jis man smirda? Kažką veblenau, kad niekas nesmirda ir kad ne dėl to aš tai pirkau. Kad tai gera produkcija ir kad man pardavėja patarė. Bet mačiau, kad jubiliatas manim netiki. Tai buvo paskutinė dovana vyrui, kuri susijusi su kvapais. Daugiau niekada neberizikavau būti nesuprasta.
O štai tada buvau pakviesta į užkietėjusio žvejo šventę. Meškerei pinigų neturėjau. Valčiai – tuo labiau. Tiesiai šviesiai draugo paklausiau, ko jam reikia, nes esu prie žvejybos reikmenų parduotuvės. Ir jis sąžiningai ir atvirai pasakė, kad bus labai laimingas, jei aš nupirkčiau kokį puslitrį pinkų. Pasirodo, pinkos yra musės lervos. Rožinės, gelsvos, melsvos. Tokios gražios ir spalvotos.
Dvi dienas jos gulėjo mano šaldytuve. Tokia vaivorykštinė spalvų paletė. Kaip niekada labai mažai tuo metu valgiau. Nes labai retai varsčiau šaldytuvo dureles. Ir po to nusprendžiau, kad gal žvejai toliau be manęs švenčia savo gimtadienius.
Dovanų ratas vis siaurėjo. Tuo labiau, kad mano vaikai manęs yra paprašę, kad jokiu būdu neduočiau pinigų. Nes tik žmogus be fantazijos gali duoti pinigus kaip dovaną arba jei to paprašo pats jubiliatas. Tačiau buvo taip, kad mano fantazija uždarė duris ir nebeįsileido manęs į vidų. Spardžiau, maldavau mane įsileisti – nė pro kur. Užrakinta aklinai. Beliko tik pinigai, už kuriuos mane būtų pasmerkę.
Pasirodo, pinkos yra musės lervos. Dvi dienas jos gulėjo mano šaldytuve.
Tada aš suklijavau tualetinio popieriaus ritinėlius trim aukštais ir iš jų padariau torto formą. O į popieriaus tarpelius sukaišiojau penkių eurų banknotus, susuktus į triūbeles, kurios tapo panašios į rožes. Kažkur kažką buvau mačiusi. Išėjo toks kvailas tualetinio popieriaus tortas, papuoštas piniginėm rožėm.
Praslydau. Tuo metu. O gimtadieniai juk kiekvienais metais. Viskas kartojasi.
Ir kai vedu jubiliejus, vis žiūriu, ką žmonės vyrams dovanoja. Beveik kaip parduotuvėje, pirkdama produktus. O jie, gudručiai, viską sudeda į dėžę ir užriša bantą. Aš juk negaliu prieiti ir paklausti: „ Ką gavai dovanų?“. O pačiai pažiūrėti – negražu.
Su dovanomis moterims – jokių problemų. Joms visko reikia ir viskas tinka. Nes jos viską labai greitai išnaudoja. O štai vyrai? Ko jiems reikia? Juk jei ko nors reikia, jiems viską nuperka jų moterys.
Kai supratau šitą dalyką, viskas sustojo į savo vietas. Dabar skambinu moteriškei ir ištardau, apie ką per sapnus jos vyras šūkauja. O tada jau einu pirkti. Jeigu randu. Bet vis tiek, pasakysiu atvirai, vyrams įtikti yra daug sunkiau nei moterims. Šimtą kartą sunkiau.
Tačiau stengtis reikia. Nes jie to verti.
