Suprantu, kad tai būtų tokios mašinos, kurias vyrai susapnavę naktį, per miegus šaukia vardais. Lyg savo svajonių moteris. Bet mano abi mašinos buvo tos, pro kurias žmonės praeina kaip pro akmenį. Tiesiog toks plento guzas, ant kurio netyčia gali užlipti ir tik tada pastebėti.
Tokia buvo pirmoji. Kriminalistai gūžčiojo pečiais ir skėsčiojo rankomis. Antroji pavogtoji buvo pirmoji dingusi Baltijos šalių regione – ją pavogė irgi iš mano kiemo. Nei Taline, nei Rygoje ir net Vilniuje nieks nevogė, o iš manęs pavogė. Kam prireikė tos pirmos mašinos, kai dar nei viena iš jos sesių nebuvo sugedusi, taip ir nesupratau.
Atvažiavo tie patys kriminalistai. Pasitikau tarpduryje trumpai paklausdama ar jie jau surado pirmąją mašiną? Šie atsiduso ir vėl skėstelėjo rankomis bei gūžtelėjo pečiais. Tada įsakiau jiems grįžti ir surasti pirmąją, tada eiti ieškoti antrosios. Šyptelėjom visi, ir tuo viskas baigėsi. Paieškos ir viltis.
Kadangi vienas iš kriminalistų yra geras mano pažįstamas, per šventes dažnai jam paskambindavau. Pasveikinti su Velykomis, Kalėdomis. Ir pokalbio pabaiga visada būdavo ta pati – kas girdėti apie mano mašinas? Jis puškuodavo, inkšdavo ir dejuodavo, o aš juokdavausi, nes žinojau, kad mano klausimas beviltiškas, o atsakymas bergždžias.
Tai štai dabar, kai pastatau nežinomoj teritorijoj mašiną, aš visada nufotografuoju aplinką. Nežinau, kiek tai padėtų dingus mašinai, bet man ramiau.
Tačiau šį kartą aš vėlgi ne apie tai, kad mane myli vagys. Kaip tėtis sakydavo, „ tu obuolio paėmimo nuo žemės istoriją pradedi nuo Adomo ir Ievos, o tada pamiršti, ką norėjai pasakyti“. Žodžių daug, o taip viską noriu papasakoti.
Taigi, po šimto metų susitinku tą patį kriminalistą, kuris taip ir nerado mano mašinos, o ir aš jau keleri metai jam nebeskambinu. Nei dėl švenčių, nei dėl vagių. Vis dėlto pokalbio pradžią padarau tokią, kokia būdavo mūsų pokalbių pabaiga – paklausiu, ar nerado mašinų.
Jis atsidūsta, skėsteli tradiciškai rankomis, gūžteli pečiais ir pradeda pasakoti. Sėdim netrumpai ir klausausi liūdnos, šiuolaikinio policininko istorijos. Apie tai kaip seniau viskas buvo aišku. Vagis vagia, banditas „banditauja“ ir jie yra blogiečiai. Jiems gailesčio nėra. Juos reikia suimti, užrakinti ir neišleisti. Neišleisti iki to laiko, kol pasakys, kad daugiau taip nedarys.
Prisiminiau senus laikus, kai tuo metu ne policininko, o milicininko darbas buvo tvarkyti šeimyninius santykius. Atėjo pas mano kaimyną milicininkas, nes tie lėkščių daužymai atsibodo tiems, kurie šalia gyveno ir turėjo telefoną. Taigi ir paskambino jie, nes norėjo miegoti ramybėje.
Kas kaime pavogė vištą ar dviratį, galėjai sužinoti nuėjęs pas Zosę. Ta viską žinojo.
Milicininkas užsidėjo kepurę ir atėjo. Pasibeldė ir užėjo. Kaimynui nepatiko. Ar tai uniforminė kepurė, ar kad užėjo, ar kad per tyliai pasibeldė. Ir paėmęs didžiulę radijolą su patefonu ant viršaus, užmovė milicininkui ją ant galvos. Kiek ji ten sulindo, negaliu tiksliai pasakyti, bet užmovimo veiksmas buvo. Po to visi nuėjo miegoti, nes kaimynas, milicininkas ir, manau, net radijola išvyko į rajono milicijos skyrių.
O kas kaime pavogė vištą ar dviratį, galėjai sužinoti nuėjęs pas Zosę. Ta viską žinojo. Net kur galėtų būti, jeigu kartais kas nors dingtų.
Iš Jono Vidas pavogė žvejo bilietą. O be jo, kaip žinia, žvejoti – nusikaltimas. Tačiau čia buvo tik įtarimas. Bet įtarimą reikia patikrinti. Vyrai pasiėmė Vidą iš namų ir išsivedė į mišką, nes tas neprisipažino, kad pavogė. Nulenkė berželį, išsitraukė diržą ir davė surūkyti paskutinę jo gyvenime cigaretę. Tas šaukė, kad šitaip negalima! Kad juos visus po to pasodins į kalėjimą! Vyrai atsakė, kad pakaruokliai nekalba, o daugiau liudininkų nėra.
Vidas nerūkė cigaretės. Vidas pasakė, po kokiu akmeniu prie upės pakišo dokumentą, kurį, visą permirkusį, vėliau vyrai surado. Įdomiausia, kad Jonas nuo žmonos ten laikė paslėpęs keletą rublių, kurių vagis nerado.
Man šį įvykį papasakojo tėtis, kuris dalyvavo egzekucijoje. Pasibaisėjusi klausiau, kaip jis, liaudies draugovininkas, šitaip galėjo pasielgti? O jis ramiai atsakė, kad nėra ko milicininkui trukdyti rimtus darbus daryti, kai patys gali sutvarkyti reikalus.
O štai dabar nėra laiko gaudyti vagių ir banditų. Didžiausias rūpestis – neleisti saviems skriausti savų. Normalių darbų beveik nėra. Reikia dalyvauti paraduose, kad tų, kurie „paraduojasi“, neskriaustų tie, kurie parado nenori. Kurie nori, kad tie, kurie mėgsta ryškumą, išmestų iš vaivorykštės kai kurias spalvas ir išvis – eitų namo. O ten žiūrėtų televizorių ir nenervuotų žmonių.
Dar reikia dalyvauti mitinguose, kur žmonės rėkia į veidą ir spjaudo į akis.
Kur prie svetimo tikslo prisišlieja padugnė ir gali daryti ką nori, prisidengdamas svetimais lozungais. Daužytis, rėkauti ir užvedinėti šalia esančius, nes gi „Kiek mes galim kentėti?! Kiaulės lauk! Pakart! Sušaudyt!“. O policija turi sulaikyti šitą bangą, kad ji nepridarytų bėdos nei sau, nei kitiems.
Priešų nebeliko. Riba tarp blogio ir gėrio išsitrynė.
Ir jis man pasakoja, kad jo kaimynas, su kuriuo mandagiai rytais kieme sveikindavosi, jam trenkė su vėliavos kotu, taigi buvo priverstas jį suimti.
Žmogus man pasakojo ir klausė manęs, o gal savęs: kas darosi? Jo dabartinis darbas – suimti ne banditus ir vagis, o sutramdyti kaimynus ir jaunystės draugus. Priešų nebeliko. Riba tarp blogio ir gėrio išsitrynė.
Klausiausi jo ir darėsi liūdna. Kai jis baigė kalbėti, kurį laiką abu patylėjom. O tada aš jo paklausiau, ar jis mane suimtų? Na, jei aš ten būčiau? Žinoma, aš neisiu, nesidraskysiu ir kitaip apie savo tiesą kalbėsiu, bet ar jis suimtų?
Ir jis visai rimtai atsakė, kad taip, suimtų. Nes iš viso dabartinį pasaulį visą reikėtų suimti, uždaryti ir išleisti tik tada, kai pažadėtų daugiau taip nedaryti.
Kaip man norėtųsi, kad policininkai vėl eitų gaudyti vagių. Gal mano mašinas surastų?
Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.
