Pirma karantino pamoka: kooperacija
Svarbu matyti nebe klases, o vieno dalyko mokymą visoms klasėms ir duoti didesnį krūvį tiems mokytojams, kurie be streso naudojasi informacinėmis technologijomis.
Pedagogams nesvarbu, dėstyti pamoką internetu 10 ar 50 mokinių. Čia vadybos klausimas. Tegu kiekvieno dalyko mokytojai, kurie geriausiai valdo technologijas, veda pamokas, pavyzdžiui, visoms šeštoms klasėms vienu metu, o kiti mokytojai dirba su vaikais jau gavus užduotis: tikrina namų darbus, organizuoja atsiskaitymus ir pan.
Tokiu būdu ir pedagogai, darydami tai, ką moka geriausiai, veikdami grupėje, jausis gerai, ir moksleiviai gaus kokybišką mokymą.
Žinoma, tam reikia peržiūrėti atlyginimų lenteles. Kai vyksta nuotolinis mokymas, reikia keisti mokymo sistemą. Juk kam imituoti pamokas? Jeigu nebus peržiūrėti atlyginimai ir mokytojams nemokės daugiau už sujungtas pamokas, mokytojai rinksis vesti pamokas neefektyviai, pavyzdžiui, 4 pamokas po 10 vaikų vietoje vienos pamokos 40-čiai vaikų.
Ministerija paruoštų metodikas, tik svarbu nebūti įsikibus į tai, kaip buvo tradiciniais mokslo metais.
Antra karantino pamoka: durys
Negalima užkalti mokyklų langų ir užkabinti spynų ant durų. Tokio durų užkalimo nebegali būti vien dėl to, kad saugotume savo mokytojus, kad jie galėtų normaliai dirbti bent jau mokykloje, kad galėtų grupelėmis dirbti klasėse (aišku, laikantis higienos, atstumų reikalavimų). Tokiu būdu mes nuimsime daugybę streso: vaikai galės eiti į mokyklą, tėvai – dirbti.
Mokyklos turėtų veikti diodo principu: pasikeitus situacijai, tam tikrais momentais vienos mokyklos užsidaro, kitos – atsidaro.
Kai vyksta nuotolinis mokymas, reikia keisti mokymo sistemą. Juk kam imituoti pamokas?
Dar vienas variantas – įvesti COVID-19 tyrimą kas 2 savaites mokytojams, kaip dabar medikams. Jeigu tyrimai nerodo grėsmės, mes funkcionuojame. Jeigu užfiksuotas koronaviruso atvejis – 2–3 savaitėms užsidarome. Žmogus pasveiko – kur problema? Važiuojame toliau. Virusas egzistuoja, o mes išmokstame saugotis ir su juo gyventi.
Svarbiausia šioje vietoje – susitarti. Mokytojai gali dirbti visaip – su kaukėmis, su dezinfekciniais skysčiais, svarbu nepakirpti sparnų.
Trečia karantino pamoka: srautai
Kiekviena mokykla valdo savo mokymosi grafikus ir karantino laikotarpiu nebetinka laikytis nusistovėjusios tvarkos, kad pamokos vyksta nuo 8 iki 14 val.
Kodėl, pavyzdžiui, kaimo mokykloje negalima išdėstyti pamokų nuo 8 iki 20 val. ir dirbti mažose grupelėse – mokytojai, vaikai ir tėvai žinos grafiką ir galės ramiai dirbti. Mokyklos turi tokias galias.
Net ir nuotoliniu būdu turi būti taip padaryta, kad vaikai su mokytoju galėtų atlikti užduotis savarankiškai, nekeldami streso tėvams.
Ketvirta karantino pamoka: emocijos
Karantino metu mokytojams teko sugerti milžinišką tėvų, vaikų ir vadovybės emocinį krūvį. Mes turime nuimti nuo mokytojų šį emocinį krūvį, kad jie galėtų visą dėmesį skirti turiniui ir mokymui.
Todėl svarbu, kad kiekviena mokykla turėtų savo „Karštąją liniją“ – tai gali būti mokyklos psichologas ir IT mokytojas, kurie atsakytų į pasipylusius tėvų ir vaikų klausimus, susijusius su nerimu bei IT klausimais.
Tas emocinis krūvis tiesiogiai susijęs su mokytojų perdegimo problema. O mokytojas turi turėti galimybę neperdegti. Mokytojo saugumą lemia darbo sąlygos: turi būti neperkrauta, mokytojas neturi dirbti po pamokų.
Penkta karantino pamoka: lankstumas
Penkta, karantino metu nebegali galioti tos pačios taisyklės, kaip tradiciniais mokslo metais.
Karantino metu ne vienoje mokykloje kilo konfliktų, kai mokytojas sakė „aš išvažiavau, esu kaime ir negaliu prisijungti prie interneto“, arba „aš rizikos grupėje, man 60 metų, išvažiavau į kaimą ir pamokų nevesiu“.
Šioje vietoje atsakymas turėtų būti paprastas: nedirbi – negauni atlyginimo. Vietoj jo gauni „Sodros“ pašalpą/išmoką. Tiems, kas dirba atsidavę – už pastangas turi būti atlyginta. Per karantiną šios dalies niekas nerutuliojo, nes „sužeistų niekas nešaudo“, bet į tai reikia naujo vadybinio požiūrio.
Dabartinė pedagogų atlyginimų sistema to neleistų. Tačiau čia ir yra istorijos juokingumas: karantino metu taisyklės ir standartai staiga nustoja galioti, tačiau tam tikri dalykai turi veikti kaip ir anksčiau. Iš to ir susidaro butelio kakliukas: vienoje vietoje viskas sustoja, kitoje vietoje – niekas nesikeičia, tiesiog tai darysime nuotoliniu būdu.
Šešta karantino pamoka: turinys
Svarbi pamoka, kurią supratome, kad neturime turinio. Ir atėjus antram karantinui, būtų tas pats, nes turinys nesusikuria per vasarą.
Karantino metu išlindo mūsų neišmanumas: giriamės, kad esame labai išmanūs, tačiau pasirodo, kad mokymo medžiagos internete turime itin mažai ir ribotai.
Čia pasimatė anglakalbių, prancūzakalbių šalių privalumai – jos buvo žymiai geriau pasiruošusios teikti vaikams turinį nuotoliniu būdu.
Stresą kėlė ir tai, kad turėti kompiuterį neužteko, reikėjo žinoti ir kurias programas naudoti, kad turinys būtų prieinamas, atsidarytų.
Septinta karantino pamoka: susitarimai
Pasimatė, kad nemokame tartis. Mokyklos valdo savo grafikus ir galėjo tartis su tėvais dėl mokymosi grafikų, tuo pačiu sustiprinti tėvų bendruomenę. Mokyklos darė apklausas, tačiau su tėvais niekas nesitarė, jie sulaukė tik vieno klausimo – ar turi kompiuterį.
Niekas nepaklausė tėvų, ar jie dirba. Tai yra nepagarba tėvų atžvilgiu. Turime išmokti būti kaip bendruomenė – nesakau, kad mokykla turi prisitaikyti prie tėvų reikalavimų, bet bent jau žinoti situaciją.
Reziumuojant, vaikams reikia mokytis, virusas yra, o tėvams reikia dirbti. Todėl svarbiausia – blaivaus proto švietimo vadyba: logiškai peržiūrėti situaciją, pagarbiai visų išklausyti ir nustatyti labai aiškias taisykles: kai įvyks tai, mes elgsimės taip.
Norint aukštos švietimo kokybės – mokytojas turi būti laimingas. Jeigu norime, kad vaikas mokytųsi, jis turi būti laimingas mokydamasis.
Linas Slušnys yra vaikų psichiatras, švietimo vadybos profesionalas, pedagogų socialinio ir emocinio ugdymo programų VšĮ „Lions Quest Lietuva“ vadovas.
