Pranešėjos balsas, neaiškiai tariantis vieną ar kitą pavardę ir raginantis paskubėti į lėktuvą, dešimtys skirtingų pasaulio kalbų, mentalitetų, rasių, su kuriomis prasilenki oro uosto erdvėse, – visa tai mane be proto jaudinantis ir labai laukiamas dalykas. Piliečiai viso margo pasaulio, iš to paties oro uosto patraukiantys šimtais skirtingų krypčių.
Šis straipsnis visgi – ne apie oro uostų ir kelionių žavesiukus, bet apie mažai žinomą, mažai lytėtą ir matytą arabų musulmonų pasaulį.
Rugpjūčio pirmąją savaitę man pirmą kartą gyvenime pasitaikė galimybė sudalyvauti musulmonų vestuvėse. Šiandien savo įspūdžiais noriu pasidalinti su skaitytojais.
Sprendimas, lydimas dvejonių
Šventojoje žemėje – Jeruzalėje gyvena mano draugė Neveen. Mudvi susipažinome praėjusiais metais, kuomet viešėjau Izraelyje. Susibendravome ir palaikome šiltus santykius.
Į vieną didžiausių Izraelio miestų – Tel Avivą – skridau jungiamuoju skrydžiu, per Atatiurko oro uostą Stambule, Turkijoje. Vėliau, iš Tel Avivo, autobusu pasiekiau Jeruzalę, kur gyvenanti Neveen ir visa jos šeima.
Jai, visai kaip ir man, – dvidešimt septyneri. Ji, kaip ir aš, – šviesiai rudų plaukų, blyškios odos ir žalių akių. Net galėtum pagalvoti, kad esame seserys.
Skirtumas tas, kad ji – arabė musulmonė, o aš – krikščionė katalikė.
Na, bent jau užauginta ir auklėta pagal šią konfesiją.
Neveen yra kilusi iš vienuolikos vaikų šeimos. Rugpjūčio 3-iąją ištekėjo jauniausioji jos sesuo – Narmeen.
Prieš gerą pusmetį į mano elektroninio pašto dėžutę parptelėjo Neveen kvietimas dalyvauti jos vestuvėse. Pradžioje šiek tiek dvejojau – nors ir esu be galo smalsi. Vis dėlto, tai – svetima šalis su svetima kultūra ir man tolimomis tradicijomis. Galų gale, ir per piniginę tokios kelionės kerta gana stipriai.
Vis dėlto pasiryžau – ne kiekvienam gyvenime pasitaiko šitokia proga. O ir draugės sesers laime, didžiausia gyvenimo švente, kartu pasidžiaugti norėjosi.
Jaunikį išsirenka... dukros tėtis
Nors Izraelio teritorija kone triskart mažesnė negu Lietuvos, šalyje, kuri džiaugiasi trimis jūromis, dykuma ir snieguotomis kalnų viršūnėmis gyvena triskart daugiau – beveik devyni milijonai žmonių.
Iš jų – daugiau nei šeši milijonai žydų kilmės piliečių, pusantro milijono arabų ir saujelė kitų tautybių žmonių.
Didžioji dalis arabų – musulmonai, mažesnioji išpažįsta krikščionybę.
Už tai, kad galėtų vesti Narmeen, Mahmudas jaunosios šeimai padovanojo 350 gramų gryno aukso.
Didelė arabų musulmonų populiacija gyvena būtent Jeruzalėje. Nereikėtų pamiršti, kad Izraelis – labai moderni valstybė, tad nenuostabu, jog dvidešimt pirmajame amžiuje netrūksta musulmoniškų šeimų, kuriose islamo tradicijos gerokai supaprastėjusios ir gerokai švelnesnės nei, tarkime, Saudo Arabijoje, Sudane, Afganistane ar kitose arabų šalyse.
Vis dėlto Izraelio arabų musulmonų šeimose potencialus jaunikis pirmiausia vis dar privalo įveikti jaunosios tėčio patikrą.
Mano draugės Neveen jaunėlę seserį Narmeen jos būsimas vyras Mahmudas pastebėjo kulniuojančią namo. Visai greta vietos, kurioje ji Jeruzalės centre gyvenanti su tėvais, dirbantis Mahmudo tėtis. Vieną, kitą kartą atvažiavęs pasiimti tėčio po darbo, jis pastebėjo iš universiteto grįžtančią merginą namo. Užkalbino, apsikeitė telefonų numeriais. Jiedu kurį laiką susirašinėjo telefonu, kol Mahmudas į mylimosios namus atsiuntė savo mamą. Ši prisistatė Narmeen tėvams ir pasakė, jog šios sūnus domisi jų jaunėle dukra.
Kitąkart Narmeen tėvų namuose susirinko artimiausi Mahmudo šeimos vyrai. Susėdo dviejų šeimų stipriosios lyties atstovai ir aptarė būsimųjų jungtuvių reikalus.
Iki šiol musulmonų šeimos tėtis sprendžia atiduoti dukros ranką jaunikaičiui ar ne. Tėtis, žinoma, pasidomės, ar vaikinas – iš pasiturinčios šeimos, ar turintis darbą, santaupų, nuosavą būstą. Jeigu potencialus jaunikis – prasčiokas, tėtis turi visišką teisę liepti dukrai nė nepradėti bet kokių santykių su tuo vaikinu.
Už tai, kad galėtų vesti Narmeen, Mahmudas jaunosios šeimai padovanojo 350 gramų gryno aukso. Tai buvo numatyta vedybų sutartyje. Kaip ir tai, kokią išmoką jos šeima gaus, jeigu dėl Mahmudo kaltės bus nutraukta jųdviejų santuoka.
Vestuvėse – 500 svečių
Tradiciškai musulmonų vestuvės trunka vos tris–penkias valandas.
Praėjusiais metais, rudeniop, Mahmudo ir Narmeen šeimos surengė didelį sužadėtuvių vakarėlį. Aišku, dydžiu jis neprilygo vestuvėms, kuriose dalyvavo... per 500 svečių. Tiek sužadėtuvių vakarėlio, tiek vestuvių finansinė našta krenta ant jaunikio, jeigu jis pats nepajėgia – ir jo artimųjų pečių.
Jaunosios šeima prie bendrų vestuvių išlaidų prisideda... nupirkdama kostiumą jaunikiui.
Įsimylėjėlių vestuvės vyko ketvirtadienį. Kaip sako Neveen, savaitės diena neturi reikšmės – galima tuoktis tiek pirmadienį, tiek šeštadienį.
Ir visai netrukus supratau, kodėl.
Šventė vyko keli kilometrai nuo Jeruzalės, Palestinos žemėje. Išvykstančiuosius už Izraelio ribų įspėja grėsmingas ženklas, ant kurio rašoma, jog nuo šios ribos už save kiekvienas atsakingas pats. Nelaimės atveju Izraelio policija jau niekuo padėti negalės – pagalbos teks prašyti Palestinos policijos pareigūnų.
Vis dėlto nemaža dalis Jeruzalėje gyvenančių arabų vestuves kelia būtent Palestinos teritorijoje, kadangi joje viskas kur kas pigiau, o atstumas – vos keletas arba keliasdešimt kilometrų. Tarkime, už dviejų salių nuomą vestuvėms jaunikio šeima atseikėjo kone du tūkstančius eurų. Jeruzalėje šis malonumas kainuotų kur kas brangiau.
Į vestuves, kurios prasidėjo septintą valandą vakaro, plūdo išsipustę jaunikio ir jaunosios draugai, giminės, artimi ir tolimi dėdės, pusbroliai, pusbrolių pusbroliai ir pusbrolių pusbrolių pusbroliai. Vyrai įsikūrė pirmajame aukšte – daugiau nei du su puse šimto svečių.
Moterys įsikūrė antrajame aukšte – virš vyrų. Moterų viešnių – skaičius irgi panašus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Moteris atsako už santarvę šeimoje? Neskleiskite propagandos
„Mano kūdos, arabiškos vestuvės“
Neretai po vestuvių, vykstančių Lietuvoje, šventės svečiai guodžiasi nuo maisto sprogstančiais pilvais ir galvos skausmu, kurį sukelia pagirios. Ko jau ko, bet šitokie išgyvenimai niekada neaplanko musulmoniškųjų vestuvių svečių.
Tradiciškai musulmonų vestuvės trunka vos tris–penkias valandas. Aš iš salės išėjau viena paskutiniųjų, kartu su Narmeen šeima, vienuoliktą valandą vakaro.
Kaip žinia, musulmonai nevartoja alkoholinių gėrimų, todėl ant stalų buvo po sykį atnešta vandens, sulčių ir kokakolos. Ant stalų įprastai nebūna ir užkandžių – maršus grojančius svečių skrandžius vakarėlio pabaigoje užpildo... tortas.
Sakote, valgyti – niekas nieko nevalgo, gėrimų – nėra, tai ką tuomet veikia šimtai svečių? Didžioji dalis sėdi prie stalų ir kalbasi, vaikai, beveik neprižiūrimi, žaidžia, laksto, krenta, griūva ir verkdami eina prie mamų, o vakarėlio aktyviausi, maždaug dvidešimt pačių artimiausių nuotakos ir jaunikio draugų bei giminių, šoka. Beveik be sustojimo.
Devyniasdešimt devyni procentai vakaro muzikos skamba arabų kalba. Vos viena kita daina – angliška.
Muzika ir svečių užimtumu rūpinasi renginio vedėjas. Jis, tiesa, prie didžėjaus pulto dirba užsidaręs nedideliame kambariuke tame pačiame pastate. Nei jaunosios, nei jaunikio svečiai jo nemato, tik girdi per labai garsias kolonėlės.
Tiesa, vestuvėse darbuojasi dvi fotografų ir operatorių komandos. Dvi moterys – moterų salėje, du vyrai – vyrų salėje.
Jaunikis – svečias moterų salėje
Visų vestuvių metu jaunikis savo mylimąją temato kelis kartus. Šventė prasideda tuo, kad jis, įžengęs į moterų salę, joje pasitinka savo išrinktąją ir su ja šokdamas praleidžia penkiolika minučių.
Kol Mahmudas lūkuriavo mažais žingsneliais ateinančios Neveen, abiejų akyse mačiau jaudulį, sumišusį su nenusakoma euforija. Taip, pagaliau jie oficialiai priklauso vienas kitam. Pagaliau jie sušoks pirmąjį lėtą šokį savo gyvenime. Pagaliau jie pirmąsyk... pasibučiuos.
Per visą vakarą Mahmudas moterų salėje pasirodė dar du–tris kartus. Pradžioje, ją pasitikęs ir pašokdinęs, jis sugrįžo pas džentelmenus pirmame aukšte. Po valandžiukės sugrįžo – lėtam šokiui ir didžiulio torto pjovimo ceremonijai.
Trečiąjį kartą jaunikis į moterų salę sugrįžo ne vienas – su būriu savo artimųjų. Apie jų atėjimą informuoja renginio vedėjas, tad tai išgirdusios dailiosios lyties atstovės kaip mat susimuturiuoja į skaras, paslepia pečius ir plaukus. Suskumba ne visos – jaunesnės ar mažiau religingos moterys neslepia nei pečių, nei plaukų, nei kojų.
Jaunikis su savo artimiausiais pasveikina nuotaką – vyrai jai dovanoja pinigus bei dovanas iš gryno aukso.
Išlydėjęs saviškius, jaunikis į salę sugrįžta su jaunosios artimiausiais. Šie taip pat – ateinantys pasveikinti jaunosios.
Po šios procedūros vestuvės oficialiai baigtos. Svečiai išsiskirsto namo. Į savus, šviežiai įrengtus, naujus namučius patraukia ir Narmeen su Mahmudu. Susituokę jiedu naujuose namuose pirmąjį kartą miegojo drauge.
Gyvenimo pamokos
Musulmonų pasaulis – nepažintas, svetimas ir sunkiai suvokiamas mums, europiečiams. Jis blogesnis ar geresnis, sunku ir įvertinti. O galbūt to įvertinimo ir nereikia?
Aišku viena: jis – vienareikšmiškai visai kitoks.
Kaip aš galėčiau pamilti ką nors kitą? Aš įsipareigojau vienam ir noriu nugyventi su juo visą likusį gyvenimą.
Tai, kad savomis akimis regėjau musulmoniškas vestuves, leido man dar kartą suprasti, kokios laimingos esame mes, merginos ir moterys, gyvendamos pagal vakarietiškas taisykles. Mes galime bendrauti su vienu vaikinu, išsiskirti ir bendrauti su kitu – tol, kol atrasime sau skirtąjį. Mes ne tik galime, bet ir norime dirbti – išlaikyti save ir būti nuo niekieno nepriklausomos. Puoštis. Gatvėje dėvėti trumpas sukneles.
Kitą rytą, po vestuvių su Narmeen pradėjome nesibaigiančias diskusijas apie jos ir mano pasaulių skirtumus.
„Narmeen, – į jauną musulmonę kreipiausi aš. Beje, ji jau nuo šešiolikos, savo noru, viešumoje visuomet dėvi hidžabą. Vyresnėlė jos sesuo Neveen hidžabo niekada nedėvi. Nei tėvai vertė, nei vyras reikalauja. – Kaip tu manai, ar teisinga tai, kad turi tik vieną bandymą gyvenime atrasti savo meilę? O kas, jeigu vaikinas, kurį tau parinko tėtis, vis tik tau netinka? Ar nemanai, kad galbūt šia žeme vaikštinėja kitas, tas, su kuriuo tu būtum gerokai laimingesnė?“
„Nežinau, – atsakė Narmeen. – Bet aš Mahmudą labai myliu. Neįsivaizduoju, kaip aš galėčiau bendrauti su kokiu nors kitu vaikinu. Kaip aš galėčiau pamilti ką nors kitą? Aš įsipareigojau vienam ir noriu nugyventi su juo visą likusį gyvenimą.“
Taip kalbėjo mergina, kuri prieš dvylika valandų pirmąjį kartą gyvenime su savo išrinktuoju šoko lėtą šokį. Tai pasakė mergina, kuri žmogų, su kuriuo ketina nugyventi visą likusį gyvenimą, tą vakarą pabučiavo pirmąkart. Ir tai pasakė mergina, kuri naktį, po vestuvių pirmąjį kartą... o toliau viską supratote patys.
