Ta vasara buvo ypatinga, nes kaimo tylą ant milžiniškų ratų išvežė didžiulės geltonos sunkiasvorės mašinos. Biržų krašte lenkai tiesė dujotiekį, ir per mūsų kaimą nuo ryto iki vakaro stovėjo dulkių siena, kurioje buvo galima įžvelgti geltonos spalvos užuominą.
Vietiniai pusbroliai atskleidė šio proceso stebuklingąją pusę. Reikėdavo stovėti šalikelėje ir stabdyti mašinas, aukštai iškėlus ranką. Ir jei kuri nors sustoja ir vairuotojas atidaro duris, norėdamas sužinoti, kas atsitiko šiam mažam lietuvių vaikui, reikia ištiesti ranką ir garsiai sušukti: „Pan, žvačka!“. Ir jei pasisekdavo, vairuotojas išmesdavo kramtomosios gumos pakelį, ir mes kaip išbadėję Afrikos vaikai šokdavom į dulkių sūkurį, ieškodami mums skirto pasaulio stebuklo.
Popierėlis nuo kramtomosios gumos prilygdavo Vincento van Gogho „Saulėgrąžų“ paveikslo vertei.
Pasisekdavo retai, bet kartais dangus mums būdavo palankus. Ir tada rudenį į namus sugrįždavo milijonierė!
Už pakramtytą gumą gaudavai dešimt kapeikų, o tas, nusipirkęs pilką rutuliuką, vėliau už tą pačią kainą parduodavo dar kitam. O popierėlis nuo kramtomosios gumos prilygdavo Vincento van Gogho „Saulėgrąžų“ paveikslo vertei.
Rinkdavom, dėdavom ir keisdavomės tarpusavyje. Svarbiausia – įsigyti pigiai ir išmainyti brangiai. Nelabai vartodavom valiutą. Dažniausiai vykdavo mainai. Aš tau, tu man, ir visi laimingi.
Visą sąsiuvinį turėjau degtukų dėžučių etikečių. Gražiai suguldytos kiekviename puslapyje, kaip viešbutyje. Rašydavau laiškus-prašymus į „Liepsnos“ fabriką, ir jie man atsiųsdavo.
Dabar pagalvoju apie šiandieną – ar vaikas, parašęs į fabriką ar gamyklą ir paprašęs kokio niekelio, sulauktų atsakymo? O man tuo metu kažkodėl atsiųsdavo. Ir nebuvo dėl to keista ir netikėta.
Vakare, atsigulus į lovą, paskutinis žvilgsnis prieš miegą visada nardydavo po drobinį rankšluostį ant sienos, kuriame kabėdavo koks pusšimtis ženkliukų. Metalinių, plastmasinių, spalvotų ir savo pačios pieštų.
Iš tų miestų, kuriuose buvau ir kur dar norėčiau nuvykti. Su olimpiados meškiuku ir visokiais Sibiro elniais. Atskira eilė „Na, palauk“ filmuko personažams, kurie turėjo ypatingą vertę.
Ilgiausiai rinkau pašto ženklus. Gaudavau ir dovanų, ir pati pašte pirkdavau visą bloką tos pačios tematikos. Žuvytės, žvėrys, paminklai, žmonės.
Jis sustingo. Ilgai žiūrėjo. Atstingo ir paėmė. O po to jų nebemačiau.
Jau mano vaikai ėjo į mokyklą, kai aš atvykusiems svečiams rodydavau savo pašto ženklus. Nes nelabai kuo turėjau pasididžiuoti. Šaldytuvas tuščias, įvykių maža, batų trys poros.
Ir sėdėdavome palinkę prie albumo aikčiodami: „Kokios nuostabios žuvys?! Ir kur jos gyvena? O kad jas tektų pamatyti ten, kur jų namai.“
Buvo kažkurio sūnaus gimtadienis, ir aš išdidžiai padovanojau savo kolekciją. Visą pašto ženklų kolekciją. Jis sustingo. Ilgai žiūrėjo. Atstingo ir paėmė. O po to jų nebemačiau. Išmainė? Atidavė? Pardavė? Nežinau ir neklausiau. Nes bijojau išgirsti atsakymą, kad viso to niekam nereikia. Ir nereikėjo. Tik man.
Iki šiol turiu monetų. Visokių, iš visur.
Bet neturiu, kam parodyti. Visi skuba, lekia, o čia aš imu ir užsipuolu su savo nesąmone: „Nori pamatyti monetas, už kurias Lietuvoje nieko negali nusipirkti?“. Nes jeigu jie tikrai nori pamatyti ir sužinoti, „pasigūglina“ ir pamato. O manęs tam net nereikia.
Vaikai sako, kad aš kaupikė. Aš galvoju, kad ne. Nežinau, kas teisus.
Bet pasiilgstu to jausmo, kai draugas žiūri su pasigėrėjimu į popieriaus gabalėlį tavo rankose ir negali sustoti aikčioti: „Iš kur gavai?!“.
Dingo nuo sienos ženkliukai, etiketės, ženklai. Net nežinau, kada ir kur. Ištirpo laike. Tačiau tas jausmas liko – atradimo džiaugsmas ir turimo daikto vertė, kuri tau labai brangi.
