Nieko šiame pasaulyje nėra amžino. Nes viskas, kas prasideda, anksčiau ar vėliau baigiasi. O remontas yra begalybės ženklo brolis. Jei tai žinotų žmonės, jie niekada nepradėtų. Čia kaip šachmatų turnyre – palietei figūrą ir, galvok, prapuolei. Nes nebežaisti negali. Turi eiti iki galo, koks tas galas bebūtų.
Iš vaikystės atsimenu, kaip remontas mūsų šeimą padarė Durovo cirko akrobatais. Pieniško šokolado spalvos dažais tėtis išdažė grindis. Virtuoziškai apeidamas sekcijos, spintos ir sofos kojeles. Dažų smarvė tokia intensyvi, kad jauti smegenyse stiprų narkotinį poveikį. Kažkaip pamažu susitaikai su amžinu galvos skausmu.
Tėtis, kaip koks inžinierius, paruošdavo atsitraukimo kelius. Per visus kambarius išdėliodavo plonas medžio lentas, kad pasiektume ko mums reikia, neužlipdami ant džiūstančių grindų. Ir eidavai kaip koks akrobatas, plačiai išskėtęs rankas, kad išlaikytum pusiausvyrą. Aš vaikas – aš kaip beždžionėlė. Šast pirmyn, šast atgal.
O babytė? Ji ir lygia žeme vaikšto kaip per lytis pavasario upėje. Kartą neišsilaikė ir pliumptelėjo ant šono. Ačiū Dievui, švelniai. Tėtė visaip bandė užpaišyti lyg naktinio drugio sparnų pėdsakus ant grindų, vis paburbuliuodamas, kad spalva iš kito dažų indelio kitokia. Todėl močiutė nepalikdavo savo lovos nė minutei, nes tai buvo jos Nojaus laivas.
Atsimenu, kaip vakarais pusgarsiai melsdavosi, paminėdama ir remonto pabaigą.
O tapetų klijavimas? Pykčių pykčiai ieškant kaltų, kad nesueina juostų raštai. Iki šiol atsimenu klijais išteptos tapetų juostos apkabinimą, kai krisdama apglėbdavo mano galvą, klijais padengdama plaukus. Ir dėl to kažkodėl visada buvau kalta aš.
Kaimynai eidavo kaip kokie briedžiai vis pasiskolinti druskos, kad pamatytų mūsų virtuvės juodas lubas.
Mano vaikai dar buvo maži, ir mūsų namuose vykdavo visokie remontiniai eksperimentai, nes mano vyras buvo menininkas. Kaimynai eidavo kaip kokie briedžiai vis pasiskolinti druskos, kad pamatytų mūsų virtuvės juodas lubas. Ir keletą auksinių žvaigždžių, kurios turėjo atsverti tamsos baisumą.
Kartą grįžau iš daržo visa pavargusi ir jau nuo tolo girdėjau dunksėjimą. Lyg griaustinis, lyg traukinys. Artėjant prie namų garsas intensyvėjo. Šalia namo, ant suoliuko, sėdėjo kelios močiutės, kurios atrodė taip staigiai pražilusios, kad pagalvojau, kad jos sužinojo kažkokią baisią žinią. Jos piktai tylomis žiūrėjo į mane, ir tada pamačiau, kad jų galvos padengtos baltomis dulkėmis. Dulkių buvo pilna laiptinė, ir kuo arčiau mano durys, tuo jų buvo daugiau.
Kai atidariau duris, pagalvojau, kad mūsų bute filmuojamas kinas apie karą. O gal net apie žemės drebėjimą. Iš plytų ir armatūrų krūvos išlindo vietinio pijokėlio veidas su cigarete burnoje ir jis linksmai užkvietė mane į vidų. Staigiai uždariau duris, lyg norėčiau prispausti sapnuojamą košmarą, ir pažiūrėjau, kokias duris atvėriau.
Durys buvo maniškės.
Mano vyras nubudo ryte (aš raviu daržus) ir nusprendė padaryti remontą. Išgriauti sieną, kuri jungė kambarį su virtuve. Pasikvietė du „padėjėjus“, ant kurių visi jau seniai „padėję“, ir pasiėmę „kuvaldas“ pradėjo daužyti sieną.
Išdaužytus sienos gabalus metė per balkoną. Bet kai kurios plytos krito ant knygų ir indų, nes niekas nesugalvojo jų patraukti saugiai ir padėti į dėžes.
Kai viskas buvo išdaužyta, mūsų namai atrodė lyg po karo.
O tada vyras išvyko į ilgametę komandiruotę, mane palikęs apkasuose.
Kai atidariau duris, pagalvojau, kad mūsų bute filmuojamas kinas apie karą.
Apsipratau. Nebemačiau. Kol supratau, kad reikia kažką daryti. Ir suradau, kad kažkas tai padarytų. Taiką mano namuose. Kad nei man, nei kitam nesinorėtų verkti dėl žuvusių kare.
Dirbo profesionalai. Tačiau kol jie dirbo, man lygiai taip pat skaudėjo galvą kaip vaikystėje, nors jokių baisių dažų kvapo nebuvo. Toks remontinis skausmas.
Mano vonia baisi. Man tai ne. Kai kam – taip. Turėjau draugę, kuri atvykusi baisėjosi mano vonios kambariu ir mane visaip koneveikdavo, kad geriau parduočiau mašiną ir suremontuočiau tą kambarį, kuriame ne taip dažnai ir lankausi. Bijojau, kad man įvarys kompleksą. Tačiau atsigyniau sakydama, kad gal svarbiau, kad tvarkinga, o ne mauzoliejus. Jei pasistatysiu auksinį unitazą, gali atsitikti taip, kad neturėsiu dėl ko ant jo sėdėti. Nepatikėjo, todėl teko draugės atsisakyti.
Užėjau pas pažįstamus. Paprastus, gerus žmones. Jie buvo po remonto. Pavargusiais, papilkėjusiais veidais, tačiau be galo laimingi. Visą valandą mane vedžiojo po namus ir rodė, kur kas įsijungia, kaip kas atsitraukia. Kur kas buvo ir kaip dabar stebuklingai ne taip. Kaip kabančias lubas reikėjo stipriai įtempti, kad jos būtų lubos.
Visą valandą dalyvavau ekskursijoje „Pažiūrėk, kaip gražu“.
Man gražu, kai namai turi savo sielą, ir aš matau, kuo gyvena tų namų žmonės.
O, žinokit, man nėra gražu, kai butas yra kaip iš interjero žurnalo viršelio. Kai ateini ir supranti, kad gražu, o sėsti nesinori, nes bijai sugriauti tą harmoniją.
Man gražu, kai namai turi savo sielą, ir aš matau, kuo gyvena tų namų žmonės. Kai nebijau nutūpti ant senos sofos ir jausti, kad nesinori iš čia išeiti.
Man remontas asocijuojasi su operacija. Po jos bus viskas gerai. Bet jos metu vyksta visokie sudėtingi dalykai, kurių man neina suprasti ir jų nenoriu, nes skauda.
Aš turiu svajonę: užmiegu, o kai nubundu – remontas jau įvykęs. Gražu, nauja, miela ir tvarkinga.
Taip mano gyvenime buvo du kartus ir abu siurprizus padarė mano vaikai.
Sėdėjau ir verkiau iš gerumo, kad jie išgelbėjo nuo to baisaus potyrio – dalyvauti remonto darbuose. Jausmo, kurį atneša remonto chaosas.
Argi mums taip svarbu – gyventi tokiuose namuose, kuriais galėtume prieš kitus pasipuikuoti?
Remontas, mano manymu (tik dėl to jį pateisinu), yra šeimos veikla, kuri juos suvienija gražiam bendram tikslui – papuošti savo aplinką. Ir joje svarbiau pats procesas, o ne rezultatas. Kad ir vienas kitam paduoti gulsčiuką.
Nes turim gyventi taip, kad mus džiugintų tai, kas mus supa.
Daugiau autorės V.Mičiulienės tekstų rasite ČIA.
