A., 32 metų dizaineris: „Žinote, ką man primena Valentino diena? Storas dideles vestuves, kur visos merginos jaučiasi vienišomis nuotakos draugėmis ir beveik netenka galvos dėl iliuzijos, kad tuoj tuoj atsiras tas jų išgalvotas princas su širdelės formos šokoladu, ir kažin kur jas nusives.
Čia juk moterų šventė. Kas lieka vyrams? Išlaidos, aišku. Bet ir galimybė kokiu nors romantišku viražu paimti tą, kuri iki tol vaidino neprieinamą. Joms juk reikia tų visų romantikų, saldybių, moteriškų nesąmonių...“
Taip pat skaitykite: Kodėl bėgame nuo meilės?
D., 26 metų asmeninis treneris: „Vienos verkia iš laimės, gavusios tris rožes ir saldainių dėžę, kitos – kad jos storos, negražios ir niekas jų nemyli. Feisbukas užkimštas visokiomis nesąmonėmis, idiotiškais paveikslėliais ir ketureiliais. Asmeniškai nepažįstu nė vieno normalaus vyro, kuris siųstų savo panai SMS apie paukštelius, pavasarį ir plakančią širdį – o jos siunčia.
Idiotiškiausia, kad su Valentino diena tos moterys sveikina visai niekuo dėtus vyrus: savo odontologą, pavyzdžiui, sporto klubo trenerį ar vaiko mokytoją. Aš manau taip: moterims reikia švenčių. Daug. Joms neužtenka gimtadienio, Kalėdų, Velykų ir Naujųjų metų. Jos išsipuošia ir išeina į gatves, keistai tikėdamos, kad vasario 14-ąją kažkas TOKIO nutiks, ir jų gyvenimas pasikeis. Jūs tikrai tuo tikit? Kad, va, prasikrapštys akis koks susivėlęs princas, pasipurtys, pažiūrės į kalendorių, kad vasario 14 atėjo, ir bėgte bėgs TOS vienintelės ieškot?“
J., 36 metų paradavimų vadybininkas: „Man tai paprasta diena. Visi tie žaislai, saldainiai, balionai ir atvirutės – absoliuti nesąmonė, skirta hormonų audrų purtomiems paaugliams. Pasižiūrėkite tądien į vyrų veidus parduotuvėse: visi įsitempę, surūgę, nes žino, kad yra priversti kažką nupirkti. Kitaip jų gi nesupras.
Ką nors myli? Tai ir rodyk tą savo meilę 365 dienas per metus, o ne vieną purviną vasario dieną. Toks jausmas, kad vasario 14-ąją visi aplink staiga tampa įsimylėjėliais, o paskui – bum! – ateina vasario 15. Ir ką? Niekas nieko nebemyli?“
Taip pat skaitykite: Pikantiškam vakarui: garsiausi erotika alsuojantys filmai
T., 30 metų teisininkas: „Tokią dieną vertinu kaip chirurgas operuojamą pacientą – be papildomų emocijų. Nesusitapatinu su visuotine psichoze. Man įdomu stebėti moteris: kai kurios tikina, kad joms nusispjaut į tą Valentinkę. Ir akivaizdžiai meluoja. Jos tiesiog nenori parodyti, jog šalia nėra to Valentino: neva, jaučiuosi rami, nes kokie trys siūlosi, o du peršasi.
O kalbant apie šventę, tai ji kvepia komercija, kaip ir kitos: pirkite, ponai, apatinį trikotažą, kvepalus, vyną ir saldumynus, užsakinėkite stalelius restoranuose ir kambarius viešbučiuose. Jei turi žmogų, su kuriuo tau beprotiškai gera, tai bet kuri diena tau – Įsimylėjėlių diena. Svarbiausia juk ne tiek kvaili priedai, o tikri jausmai“.
V., 40 metų taksi vairuotojas: „Aš tai taip pasakysiu: jei moteris ko nors nori, reikia duot. Nes paskui zys, verks arba nekalbės. Nu jei reikia jai to Valentino, tai galim suveikt. Gi nesunku po darbo gėlių ir tortą užgriebt. Ane? Nes jei pareisi tuščiom, sakys, va, ta ir ana kažką gavo, o tu, matyt, nemyli. Įrodinėk paskui. Dar būt gerai prie tų gėlių ką nors padovanot – pagal galimybes. Nes moterys gi tokios: joms vis maža. O kai kažką padovanoji, apsiramina. Bent tam kartui...“
