Algirdas su žmona susipažino prieš aštuonerius metus draugų organizuotame vakarėlyje. Pastebėję užgimusią simpatiją bičiuliai galiausiai užsispyrė porelę supiršti ir pakvietė švęsti Naujųjų. „Ten ir susikukavome“, – neslepia Algirdas.
Pirmąjį draugystės pusmetį jis prisimena kaip pasaką – santykiai klojosi darniai. Po metų pora apsigyveno kartu – tada ir prasidėjo nemalonumai.
Ji pareiškė, kad turiu jos klausyti: jei klausysiu – problemų nekils.
„Iki tol gyvenau bendrabutyje ir, prisipažinsiu, nebuvau pareigingas. Be to, dirbdavau iki vėlyvo vakaro, todėl grįžęs namo norėdavau tik atsigulti ir pailsėti, atsipalaiduoti. O draugė norėjo, kad padėčiau namų ruošoje, daryčiau drauge valgyti. Sakydavau, pagulėsiu ir tada padėsiu, bet dažniausiai užmigdavau. Po dviejų savaičių prasidėjo šaukimai, pakeltas, reiklus tonas“, – prisimena Algirdas.
Priežasčių lupti tėvas neieškojo
Draugės bumbėjimą ir nepasitenkinimą Algirdas iš pradžių bandė atremti gražiuoju.
„Tačiau mano pastangos kalbėtis jos rėkimo nenutildydavo. Ji pareiškė, kad turiu jos klausyti: jei klausysiu – problemų nekils. Man tai atrodė neteisinga. Sakiau: „Tu supykus, bet nusiraminkime ir bandykime išspręsti.“ Už tai gavau pirmą kepštelėjimą per galvą, suprask, ša, kvaily, aš dabar kalbu. Žmonos akyse visada buvau nevykėlis“, – šiandien konstatuoja Algirdas.
Tąkart jis skuto bulves ir pliaukštelėjimo, kuris iš tikrųjų nebuvo stiprus, nesureikšmino. Juolab kad draugė iškart atsuko nugarą ir tarsi pastačiusi Algirdą į vietą nuėjo šalin.
Tai, kad minėta situacija žeminanti, Algirdas suvokia tik dabar. Tuo metu priblokštas nesijautė.
„Vaikystėje buvau mušamas, – neslepia. – Išoriškai buvome tobula šeima, tėtis – valdininkas, visas miestas jį pažinojo. Mama sirgo bipoliniu sutrikimu, todėl dažnai gydydavosi.“
Gavau pirmą kepštelėjimą per galvą, suprask, ša, kvaily, aš dabar kalbu.
Už ką gaudavo nuo tėčio? „Dėl bet ko, tarkime, garsiai klausomos muzikos. Jei ko nors nori, gauni lupti. Parodai, kad esi supykęs, gauni lupti. Tėvas paprašo atnešti atviorkę, atneši kažką, nes realiai nežinai, kas tai yra, ir gauni per galvą: „Ką, tu daiktų neskiri?!“ Turėjai būti pilka dėmė, niekam netrukdanti, tada negausi.“
Dažniausiai Algirdui kliūdavo plaštaka per galvą, gaudavo ir diržo, būdavo klupdomas: „Paskutinį kartą gavau 16-os metų. Aptemo akyse ir pusę dienos veidas buvo nutirpęs.“
Draskydamasi nuleisdavo garą?
Po kelių savaičių nuo kepštelėjimo per galvą poroje įvyko rimtesnis incidentas. Neapsikentęs nuolatinių priekaištų pakeltu tonu, kad nepadeda tvarkytis, gaminti, grįžęs namo esą nieko neveikia, Algirdas nuėjo į miegamąjį ir užsisklendęs savyje atsigulė į lovą.
Nukišdavau tas mintis ir jausmus, nustodavau save graužti, nes tai labai sekindavo.
„Buvau be galo piktas, o draugė nusprendė žūtbūt brautis į mano erdvę. Ji irgi atsigulė ir bandė prisiglausti, o aš sukryžiavau rankas ir stengiausi išlaikyti atstumą. Tada ji įniršo, įsižeidė ir pradėjo draskytis. Nagus į odą suvarydavo iki kraujo“, – pasakoja vyras.
Jo manymu, tokiu būdu draugė nuleisdavo garą: „Pasimušdavo, išvadindavo durneliu ir nusiramindavo.“
Algirdui būdavo skaudu girdėti įžeidimus iš moters, kurią mylėjo.
„Tačiau šios temos neliesdavau net nuslūgus emocijoms, nekeldavau klausimų. Svarstydavau, gal tikrai pats išprovokuodavau konfliktus? Tačiau nukišdavau tas mintis ir jausmus, nustodavau save graužti, nes tai labai sekindavo.“
Darė, kaip ji nori
Algirdas tikina stengęsis iš paskutiniųjų. „Draugei nepatiko plauti grindų, todėl tai tapo mano pareiga. Įdomu tai, kad grindis plauti turėdavau tada, kai ji nori. Ji pradeda ką nors tvarkyti, ir aš iškart kaip kariuomenėje turiu prisijungti, nesvarbu, ką tuo metu veikčiau. Siurbdavau kilimą, klodavau lovą. Buvo momentas, kai ji iš darbo grįždavo vėliau nei aš, todėl turėdavau pasirūpinti vakariene. Aišku, pažiūrėdavau vyriškai – užsakydavau picą, bet, manau, su pareiga susitvarkiau“, – svarsto Algirdas.
Santykiai buvo neblogi, bet jaučiau, kad tai – mano varginančių pastangų rezultatas.
Jis nusprendė vadovautis draugės patarimu ir elgėsi taip, kaip ji nori.
„Kiekvieną sekmadienį eidavome į parduotuvę apsipirkti, drauge tvarkėme namus, kas pora savaičių važiuodavome 300 km į jos tėviškę. Priekaištų gaudavau mažiau, bet viduje pats buvau nepatenkintas. Mūsų santykiai buvo neblogi, bet jaučiau, kad tai – mano varginančių pastangų rezultatas“, – sako pašnekovas.
Ši „idilė“ truko maždaug pusmetį. „Eilinį kartą važiavome į kaimą, kas man buvo kančia, ir ji pradėjo kalbėti, kad gyvenimas nedžiugina, nemato perspektyvos. Man viskas sukilo. Prie jos nerūkydavau, bet tąkart kelionėje stojau gal penkis kartus. Nusprendžiau: nebūsiu tuo, kuo nesu“, – dėsto Algirdas.
Vestuvių datą numatė uošvė
Santykiai buksavo, tačiau, užuot skyręsi, jaunuoliai nusprendė tuoktis, nors net susižadėję nebuvo.
Vestuves iškėlė kaime. „Paskambino uošvė ir pasakė, kad vaikų stovyklavietėje yra salė. Sako, jūs jau dvejus metus draugaujate, reikia tuoktis. Draugė sako – tuokiamės. Gerai, sakau“, – prisimena Algirdas.
Šventėje dalyvavo apie 50 žmonių iš abiejų pusių. Tačiau po vestuvių jaunavedžiai išskubėjo ne medaus mėnesio, bet puolė tvarkyti stovyklavietę. Po to kelioms dienoms išvyko atsipūsti į sanatoriją. Po trumpo atokvėpio grįžo pas uošvius kasti bulvių.
„Žmonos šeima manęs visai nevertino. Uošvis niekada neprašydavo pagalbos, todėl žmonos verčiamas padėdavau uošvei buityje“, – kalba Algirdas.
Sūnaus auklėjimas – pasakiau ir šventa
Po dvejų metų santuokoje šeima susilaukė sūnaus. Algirdas su įkarščiu ėmėsi tėvo vaidmens – keldavosi naktimis vaiko pamaitinti, keitė sauskelnes: „Labai stengiausi, bet žmonai vis neįtikdavau. Nusprendžiau: jei vis tiek viską darau blogai, tai visai nedarysiu. Ir pradėjau nebesikelti.“
Žmona, Algirdo akimis, ėmė savintis vaiką. „Aš iškart tapau prastu tėvu, manimi ėmė nepasitikėti, esą ką nors padarysiu vaikui, užkrėsiu maistą. Kai ji ateidavo į lovą, turėdavau pasitraukti, nes ją erzinu. Paskutinis lašas buvo tada, kai radau savo drabužius vonioje ant žemės, nes jie per prasti būti vienoje skalbinių dėžėje. Tąkart supykau ir pradėjau mėtyti drabužius iš jos spintos. Ji irgi pratrūko – vėl pradėjo draskytis: sudraskė man rankas, šonus, kaklą, įrėžė nosį. Keista, kad kaimynai neiškvietė policijos“, – stebisi Algirdas.
Paskambino uošvė ir pasakė, kad vaikų stovyklavietėje yra salė. Sako, jūs jau dvejus metus draugaujate, reikia tuoktis.
Jo manymu, kenčia ir sūnus: vaikas aprengtas ir pavalgydintas, tačiau neskiriama dėmesio jo emociniams poreikiams.
„Žmona nusprendė, kad vaikas negali čiulpti tiūtės – ji buvo atimta ir vaikas tris dienas verkė. Nusprendė, kad negali jo pakelti, todėl pradėjo nebenešioti, nors mažylis verkė, prašėsi, pyko. Nusprendė, kad ant puoduko nebegali daryti – viskas, jis atimamas. Nėra pereinamųjų laikotarpių, aiškinimo, bendravimo. Pasakiau ir šventa. Sūnui buvo vos pusė metų, muistėsi, nusispardydavo sauskelnes, dėl to jam pliaukštelėjo per užpakaliuką“, – pasakoja Algirdas.
Jaučiasi pilkojoje zonoje
Algirdas apgailestauja, kad mūsų visuomenėje visi supranta ir smerkia vyrų smurtą.
„Yra smurtautojas ir auka – visiems viskas aišku. Tačiau kol kas nesutikau žmogaus, žinančio, kas yra moters smurtas. Tai – pilkoji zona. Aš nesu smurtautojas, nes nedaviau atgal. Bet jei būčiau davęs, ji iškart taptų auka. O ir dabar visuomenės akyse ji nėra smurtautoja, daugiausia – suklydusi moteris“, – samprotauja Algirdas.
Kol kas nesutikau žmogaus, žinančio, kas yra moters smurtas.
Jis prisipažįsta ieškojęs pasiteisinimų, ką sakys klausiamas, kodėl subraižytas veidas?
„Bet mano sudraskytas veidas buvo lyg nematomas. Ir tik vienas žmogus paklausė, kas nutiko. Paaiškinau, kad susižeidžiau dirbdamas. Tuo pokalbis ir baigėsi. Tai įrodo, kad žmonės nežino, kaip į smurtą reaguoti“, – įsitikinęs Algirdas.
Šiuo metu šeima skiriasi ir dalijasi trimečio sūnaus globą.
