– Ortopedai pabrėžia, kad aukštakulniai gadina kojas, tačiau kai kurioms dailiosios lyties atstovėms tai – nė motais. Visgi neteisinga būtų tvirtinti, kad pėdos pirmojo piršto deformacija – būtent tokių batų avėjimo pasekmė, ar ne?
Apie savo pėdų ateitį galite spręsti pažiūrėjusios į mamos ar močiutės pėdas. Dažnai jų išvaizda būna pranašiška.
– Pėdos pirmojo piršto deformacija – tai piršto iškrypimas, kuris dažniausiai yra paveldimas. Išsikišęs „kauliukas“ (paprastai žmonės taip vadina šią deformaciją) atsiranda, kai ima krypti pirmasis padikaulis, o dėl jo – ir pirštas, tik į priešingą pusę. Tačiau dažnas siaurų aukštakulnių batelių avėjimas, žinoma, skatina tai, kas gamtos užprogramuota. Įspėjimas toms, kurios mėgsta panašią avalynę: jei šiuo metu neturite „kauliuko“, tai nereiškia, kad laikui bėgant jis nepradės lįsti. Apie savo pėdų ateitį galite spręsti pažiūrėjusios į mamos ar močiutės pėdas. Dažnai jų išvaizda būna pranašiška. Neseniai pas mane atėjo mama ir dukra: mamai – per keturiasdešimt, dukrai – aštuoniolika. Abiejų batai išsiklaipę, nes abi turi „kauliukus“.
– Aštuoniolikmetės jau turi šią bėdą?! Kas tokio vyksta pėdoje, kad pirštas ir padikaulis ima krypti į priešingas puses?
– Teko ir šešiolikmetę operuoti... Ši problema moteris kankina nepalyginamai dažniau nei vyrus. Kalta pėdų raiščių (elastingų lygiagrečių skaidulų, kurios jungia kaulus) būklė. Moterų sąnariai iš prigimties yra laisvesni nei vyrų dėl ilgesnių raiščių, todėl ir jų kūnas lankstesnis, paslankesnis. Pėdų raiščiai, deja, gali pernelyg atsipalaiduoti. Kaip jau sakiau, tai dažniausiai paveldima, bet padėtį pablogina ir didelis svoris, ir silpni kojų raumenys, ir netinkami batai...
Aukšti kulniukai perskirsto spaudimą pėdoms taip, kad statant koją ant žemės didžiausias krūvis tenka padikaulių priekinėms dalims. O natūralu ir pėdai gerai yra tada, kai kūno svoris pasiskirsto tarp kulno, pėdos išorinio krašto ir padikaulių galvučių. Tai užtikrina 2–3 centimetrų kulniukai. Beje, pėdoms netinkama ir kieta bekulnė, plokščiapadė avalynė. Nėščiosioms, kurioms dėl augančio svorio „kauliukas“ neretai iššoka, vertėtų devynis mėnesius avėti pėdas apspaudžiančius sportbačius – jie neleistų raiščiams išsitampyti. O viena vokietė man sakė, kad ji kas tris mėnesius perkasi naujus batus ir šitaip saugosi operacijos. Kol „kauliukai“ avalynės neišklaipo, tol batai su tinkamais kulniukais – pėdų draugai.
– Kaip dar galima padėti pėdoms ir išvengti operacijos?
– Aišku, kad jos niekas nenori. Tačiau reikia žinoti, kad padikaulio sugrąžinti į pradinę padėtį be operacijos neįmanoma. Netinkama kaulo padėtis naikinama pjūviu. Tikrai nepagelbės nei joks stebuklingas tepalas, nei lazeris, nei šamanas... Todėl labai svarbu situaciją kontroliuoti, t. y. kuo anksčiau suteikti pėdoms pagalbą ir neleisti procesui įsibėgėti. Be tinkamų batų, jei deformacija dar nedidelė, padeda specialūs tarpupirščių ir avalynės įdėklai. Jų yra ortopedinių prekių parduotuvėje. Patarčiau pasimatuoti visus ten esančius batų įdėklus, dar vadinamus supinatoriais, ir įsigyti tuos, su kuriais jausitės geriausiai. Be to, labai naudinga pėdas mankštinti: sėdėdama užlenkite ir suspauskite pirštus kiek galite stipriau – kad kone mėšlungis sutrauktų, paskui atleiskite.
Apskritai, mano, ortopedo, akimis, moterys elgiasi labai lengvabūdiškai: eina iš proto dėl raukšlių, kilogramų, kad jų atsikratytų, darosi kosmetines procedūras, masažus, lanko sporto klubus, o pėdoms, kurios kasdien labai sunkiai dirba, yra viso kūno atrama, dėmesio skiria visai mažai... Na, palakuoja nagus, kremu pasitepa, o ką dar daro? Profilaktiškai jas reikėtų ir pamankštinti, ir raminamojoje vonelėje pamirkyti, ir supinatorius naudoti...
Žinote, kiek aktyvus žmogus nueina per septyniasdešimt metų? Du su puse karto apkeliauja aplink pusiaują! Tik pagalvokite, koks milžiniškas darbas tenka pėdoms. Jos man – įdomiausia žmogaus kūno dalis, vadinu ją ortopedijos Olimpu. Kažkada esu daręs galvos, pilvo, ginekologines operacijas, bet tikrą „kaifą“ pajutau tik tada, kai pradėjau gydyti pėdas.
– Kai padikaulis ima krypti, iš pradžių būna tik negražu, o metams bėgant – ir negražu, ir vis labiau skauda? Kas gali nutikti blogiausia „ortopedijos Olimpui“?
– Nuolatinis skausmas... Negalėjimas paeiti... Vaikščiojimas su šlepetėmis, nes jokie batai nebetinka... Todėl pasikonsultuoti su ortopedu patartina tada, kai „kauliukas“ dar tik pradeda lįsti lauk. Iš pradžių plote apie „kauliuką“ atsiranda tempimas, nedidelis skausmelis, tačiau po kurio laiko šie pojūčiai išnyksta. Vėl ims skaudėti po 10–15 metų, tačiau tada jau ne tik padikaulis bus iškrypęs, bet ir sąnarys – pažeistas, ne savo vietoje, kremzlių nebebus... Idealu, kada operacija padaroma pradinėje deformacijos stadijoje, kai dar neskauda, bet jau negražu. Rentgenograma parodo, reikia operacijos ar užtenka anksčiau minėtų konservatyvių priemonių. Jei operacijos nereikia, žmogus pasideda nuotrauką į stalčių, po kelerių metų vėl ją pasidaro – nuotraukų palyginimas aiškiai parodo, ar padėtis nepablogėjo.
– Ar tiesa, kad yra dešimtys chirurginių pėdos „kauliuko“ gydymo būdų? Ir kad pasiryžus operacijai reikia ruoštis laaabai nemaloniems pojūčiams po jos?
Nuo tada, kai 1870-aisiais buvo atlikta pirmoji tokio pobūdžio operacija, buvo sugalvota apie 160 metodų, tačiau toli gražu ne visi jie pasiteisino. Turėjau vieną pacientę maskvietę, kuri ieškodama pigesnės paslaugos nuvažiavo operuotis į Rusijos gilumą. Jai „labai geras“ chirurgas deformaciją pašalino tuo būdu, kuris buvo panaudotas 1870-aisiais. Moteris po operacijos vos begalėjo paeiti. Didžiojo piršto iškrypimas – subtili problema, kurią reikia spręsti vertinant kiekvieną pacientę individualiai. Kaimynės patirtis – ne rodiklis. Operacijos tipą chirurgas parenka atsižvelgdamas į žmogaus amžių, deformacijos pobūdį, kaulo struktūrą. Europoje šiuo metu taikomi 5–6 būdai. Iškart noriu pasakyti: ir tada, kai chirurgas savo darbą atlieka idealiai, žaizda gali gyti sunkiai, „kauliuko“ skausmai po kurio laiko gali atsinaujinti. Kodėl? Todėl, kad įtaką daro genai, todėl, kad moteris per ilgai delsė ir atėjo operuotis tada, kai liga jau įsisenėjo, kaulus pažeidė osteoporozė, pablogėjo kraujotaka...
Kuo žmogus jaunesnis, tuo geriau viskas gyja, tačiau šimtaprocentinės garantijos, kad problema neatsinaujins, neduodame niekam. Pojūčiai po operacijos, kuri trunka apie valandą, būna skirtingi ir priklauso nuo individualių dalykų, tarp jų ir nuo to, ar moteris labai jautri skausmui. Koja visiškai sugyja per 3–6 mėnesius, tačiau tai nereiškia, kad tiek laiko draudžiama vaikščioti. Kada bus leista minti operuota pėda, pasakys chirurgas. Jei defektas menkas – galima minti kone iškart po operacijos. Tačiau iš anksto reikėtų įsidėmėti štai ką: jau trečią ketvirtą dieną po jos teks pradėti ištiesintą pirštą mankštinti ir daryti tai kasdien – tam, kad būtų išsaugotas jo lankstumas. Tad rezultatas priklausys ne tik nuo chirurgo, bet ir nuo pacientės.
