Štai knygos „10 pagrindinių tėvų klaidų, kurios gadina vaikus“ autorė Jelena Ševčenko išskiria tam tikrus pastebėjimus. Ar pritariate jiems?
- Kai vaikas neklauso, manipuliuojate savo autoritetu, spaudžiate, grasinate. Ką daryti? Kartais sunku sustoti ir pagalvoti tam, kad priimtumėte gerą sprendimą. Visada reikia šnekėtis, todėl kad mes, suaugusieji, savo emocijas mokame valdyti kur kas geriau. Tačiau pamąstykite – jūs žiūrite filmą ir ilsitės, o kažkas prieina ir pradeda aiškinti, kad laikas miegoti. Vargu ar būsite patenkinti ir paklusite. Taip ir vaikai. Reikia su jais kalbėtis ir bandyti susitarti, rasti kompromisą, nemalonią atžalai situaciją paversti žaidimu.
- Tėvai, stengdamiesi būti geri, kartais pamiršta būti tiesiog nuoširdūs ir gyvi. Neužgniaužkite savo emocijų. Retsykiais tėvai taip bijo sudrausminti vaiką, kad nesugniuždytų jautrios jo asmenybės, jog ilgainiui prisiverda košės. Ar niekada nekilo pasipiktinimas matant, kaip tėvai lyg niekur nieko geria kavutę populiarioje kavinėje, o šalia jų vaikai ką nors griauna, laužo, spiegia, muša kitus mažylius? Atžalos elgiasi blogai, bet niekam tai nerūpi. O gal turėtų? Būtinai tai pasakykite savo mažyliams ir reaguokite į tai, kas jums nepatinka ir nepriimtina – tik taip užmegsite atvirą ir nuoširdų ryšį. Tiesa, kartais patiems vaikams reikia išsiaiškinti – ne visada reikia kištis, bet stebėti situaciją tiesiog privalu.
- Negalima, negalima, negalima! O vaikui iš karto kyla klausimas, kodėl? Kodėl tau galima, o man – ne? Tiesiog nuostabi citata: „Iš pradžių tėvai nekantriai laukia, kol vaikai pagaliau pradės vaikščioti, paskui trokšta, kad jie tik sėdėtų ir tylėtų.“ Labai dažnai „negalima“ apribojimai sugniuždo vaiką vaiką ir neleidžia pažinti pasaulio. Aišku, nekalbame apie tai, kad jeigu vaikas kiša pieštuką į elektros lizdą, reikia šokinėti iš džiaugsmo! Tačiau jeigu jis nori pasitaškyti baloje, prisiskinti gėlyčių, išsiterlioti valgydamas, pasivolioti sniege... Tokios emocijos – nuostabus atradimas. Galiausiai daugelį „negalima“ iš tikrųjų galima padaryti su jūsų priežiūra, tarkime, leisti vaikui išplauti indus ar padėti užmaišyti tešlą. Tik kai kurie gimdytojai tiesiog per daug tingi...
- Į vaikų nesėkmes tėvai reaguoja audringai, o puikius pasiekimus vertina lyg savaime suprantamą dalyką. Tarkime, atžalai nesiseka mokykloje, ji susižeidė ar patyrė nelaimę. Akivaizdu, kad skubėsime padėti. Tačiau jeigu viskas gerai, kai kurių tėvų dėmesys sumenksta iki minimumo – neva viskas taip ir turi būti, savaime. Geras elgesys nematomas, o štai blogas... Gali būti, kad vėliau vaikai, bandydami sulaukti kruopelės bendravimo, specialiai stengsis įsivelti į įvairius nemalonumus. Ką daryti? Skirkite daugiau dėmesio atžaloms ir būkite šalia ne tik tuomet, kai jos braukia ašaras, bet ir iš visos širdies džiūgauja.
- Suteikiate laisvę, savarankiškumą, pasitikite, tačiau vis tiek be saiko kontroliuojate. Kontrolė bet kokį žmogų gali išvaryti iš proto, tad jeigu patikėjote vaikui vienus ar kitus darbelius, neikite iš paskos baksnodama pirštu. Persekiojimas, komentavimas ir nuolat sakomos pastabos atmuša norą tobulėti ir mokytis. Tam, kad susiformuotų atsakomybės jausmas, padėkite vaikui, bet ne persistenkite darydami įtaką – vaikas ir toliau noriai dirbti turėtų pats.
- Nuolat giriate savo vaiką. Pagyros – naudingos, tačiau su saiku. Antraip vaikas galvos, kad jis yra pats geriausias, tobuliausias, nuostabiausias ir kitoks -iausias. Vėliau, patyrus nesėkmę, tai skaudžiai paveikia mažylio savigarbą. Kitas dalykas – vaikas, be saiko trokšdamas pagyrimo, nebepatirs malonumo kažkuo užsiimti, nes svarbiausia bus rezultatas, o ne procesas.
- Būk geras! Ką reiškia būti geram? Nemoralizuokite ir neverskite vaiko atsiprašyti (labai dažnai jie nesupranta, už ką reikėtų) ar dalytis žaislais. Prievarta neišugdysite jokių vertybių, nes mažylis paprasčiausiai nesupras, kas vyksta. Žinoma, nereikia to palikti likimo valiai, bet daugiau dėmesio kreipkite į bendravimą, paaiškinimus ir patys rodykite gerą pavyzdį. Dažnai suklydę tėvai kažkodėl neprašo vaikų atleidimo, o tai padaryti derėtų.
- Tėvai stengiasi apginti vaiką, įsimaišydami į socialinį jo gyvenimą. Tai, kad vaikai susipeša, – nieko keista. Taip jie mokosi bendrauti, patirti įvairias emocijas, spręsti konfliktus ir išgyventi tokias situacijas, kurios jų laukia ateityje. Visgi tėvams nereikėtų visko palikti likimo valiai, kaip, beje, ir perdėtai kontroliuoti. Leiskite vaikui išgyventi savo socialinę patirtį, o kiškitės tik tuomet, jei matote, kad situacija tapo nevaldoma.
- Tėvai, atiduodami save tik atžaloms, pamiršta savo interesus. Kiek daug teisybės teiginyje „Laiminga mama – laimingas ir vaikas“. Neleiskite sau apkerpėti, skirdamos 24 valandas per parą savo atžaloms. Ilgainiui pasijusite pavargusios, išsekusios ir nelaimingos. O juk džiugesiu trykštanti mama – būtent tai, ko reikia mūsų mažyliams. Kai vaikas mato, kad pasaulis sukasi tik aplink jį, formuojasi egoisto savybės, kurias pakeisti vėliau gali būti sunku, bei neadekvatus požiūris į gyvenimą.
- Gimdytojai persistengia su kūrybiniu vaiko lavinimu. Dešimtys būrelių ir spaudimas būti geriausiems išsekina vaikus. Ypač jeigu tai prasideda labai ankstyvame amžiuje. Psichologai sako, kad viskam – savas laikas ir nereikia nuo dvejų metų mokyti mažylio raidžių, skaityti rimčiausių knygų ar bandyti išmokyti atskirti Bethoveno ir Mocarto šedevrus. Verčiau susitelkite į tai, kad mažyliui labiausiai reikia emocinio artumo, jį supančio pasaulio pažinimo ir meilės...
