– Paauglys nebe vaikas, bet dar ir ne suaugusysis. Kas vyksta jo viduje?
– Paauglystė išties tokia tarpinė ir pereinamoji būsena. Paauglio organizme vyksta intensyvūs pokyčiai, bręsta smegenys, kurių dalis kaip tik lemia vaiko impulsyvų elgesį, nesugebėjimą planuoti, numatyti pasekmių. Dėl lytinės brandos vykstantys pokyčiai lemia emocinius bangavimus.
– Kaip pastebėti tuos paauglystės požymius?
– Paauglystės riba išties ankstėja, o pabaiga atsideda vėlesniam laikui. Nėra konkretaus amžiaus, kada prasideda paauglystė. Individualiai. Gali būti ir nuo 9 metų, ir nuo 12-kos, o sulig 18-ka metų paauglystė nepasibaigia. Ji baigiasi, kai paauglys pereina per to laikotarpio raidos uždavinius.
– Paauglystėje ryškus noras eksperimentuoti su savo išvaizda: tatuiruotės, auskarai, plaukų dažymas. kaip elgtis tėvams? Laiminti visus vaiko norus ar visgi stengti prilaikyti nuo tokių eksperimentų?
– Vienas iš paauglystės uždavinių ir yra ieškoti savęs, suprasti save, tapatumo paieškos. Tad išvaizda yra to savęs ieškojimo dalis.
Kita dalis sunkesnė – paaugliai turi mokytis prisiimti atsakomybę, planuoti, numatyti pasekmes. Tad kai tėvai labai įsivelia į kovą ir griežtą kontrolę, kai kalba eina apie vaiko išvaizdą, tai natūralu, kad paaugliams tenka kovoti ir kitose srityse. Ir jeigu išvaizdą paverstume ta zona, kur vaikas gali daugiausiai eksperimentuoti, tai gal jam nekils pagundų eksperimentuoti kitose sferose – pabandyti narkotinių medžiagų, išmėginti ekstremalias situacijas.
Paauglystės uždavinys ir yra surasti savo autonomiją ir atsiskirti nuo tėvų. Tai nereiškia, kad tėvai tampa nebe tokie svarbūs – tiesiog jų vaidmuo tampa kitoks.
Labai kviesčiau tėvus tokiu atveju būti vaikams atsvara, ieškoti kompromisų, su jais bendrauti. Vaikas pranešė, kad nori auskaro? Tėvai galėtų sakyti: „Gerai. Ar pagalvojai, kaip reaguos kiti? Kodėl tau jo prireikė? Ar nusprendei, kur versiesi? Kada žadi atlikti tą procedūrą?“
– Žodžiu, derėtų pagarbiai vertinti vaikui kilusias mintis ir norus?
– Taip. Kai vaikas impulsyvus, tėvų uždavinys būti ta atsvara, tėvai turėtų kviesti vaiką apmąstyti jo norą, kelti klausimus ir gerbti jo troškimą savirealizuotis. Vaiko mintys, kūnas – tai ne tėvų, o išskirtinai jo nuosavybė – šito tėvai neturėtų pamiršti.
– Tas vaiko nusisavinimas būna labai ryškus. Kalbamasi su vaiku įsakmiai, nurodoma, ką daryti. Išryškėja ir dvigubi standartai: tėvai prašo vaikų belstis, kai šie nori ateiti pas tėvus į miegamąjį, o patys įsiveržia į vaikų kambarį be jokio įspėjimo. Taigi tėvų elgesys irgi turėtų keistis. Kaip jiems persitvarkyti?
– Būtent paauglystės laikotarpiu tokia išryškėjanti tėvų nuostata – vaikas yra mano dalis, jo mintys, norai ir lūkesčiai būtinai turi sutapti su manaisiais – tampa trikdžiu normaliems tarpusavio santykiams. Paauglystės uždavinys ir yra surasti savo autonomiją ir atsiskirti nuo tėvų. Tai nereiškia, kad tėvai tampa nebe tokie svarbūs – tiesiog jų vaidmuo tampa kitoks. Kai tėvai laiko vaiką savo nuosavybe, kibirkštys ir konfliktai santykiuose neišvengiami.
Vaikas turi teisę turėti savo nuomonę, kuri nebūtinai sutampa su tėvų, taip pat turi teisę priimti sprendimus, kurie nepatinka tėvams, tik reikia apie tai diskutuoti. Tačiau jeigu tėvai visiškai užspaudžia paauglį ir nori jį kontroliuoti visose erdvėse, tai vaikas išties norės maištauti, priešintis.
Paauglystės laikotarpiu tėvams labai praverstų derybų įgūdžiai, įsivaizduoti, kad bendrauja su kolega darbe: išklausyti jo nuomonę, pateikti savo. Dirbdama su tėvais supratau, kad juos atpalaiduoja tas dalykas, kad jie vaikui nebūtinai turi iš karto pateikti atsakymą, o gali paprasčiausiai pasakyti: „Gerai, dabar pasvarstykime – kokie tavo argumentai? Ar gali išgirsti manuosius?“
– Paminėjote vieną kraštutinumą – kai tėvai itin kontroliuoja vaiką, stengiasi sekti ir visur dalyvauti. Tačiau egzistuoja ir kitas kraštutinumas – kai tėvai laiko save liberaliais ir superdemokratiškais, visą procesą paleidžia vystytis savo eiga. Ar gerai taip elgtis?
– Paauglystėje būtent vienas iš didesnių iššūkių tėvams ir yra rasti tą balansą – ne per daug užspausti ir ne per daug atsipalaiduoti. Tas pastarasis kraštutinumas, kai vaiku nesidomima, kai jis tik stebimas ir viskas, vaikui siunčia žinią: a) tėvams aš nerūpiu, b) vaikas pats ima blaškytis kraštutinumuose ir pats turi atrasti tas ribas.
Jeigu tėvai sau neturi aiškios pozicijos tam tikrais klausimus – apie rūkymą, apie mokyklą, alkoholio vartojimą, tuomet paaugliui gali būti sudėtinga, nes tas ieškojimų pasaulis tampa beribis ir pavojingas. Nes vaikams orientyras yra tėvų nubrėžtos ribos.
Dažnai iš tėvų girdžiu klausimą: ar nesumenks mano autoritetas, jei vaiko atsiprašysiu, prisipažinsiu klydęs, netinkamai pasielgęs? Anaiptol – tokiu atveju tėvų autoritetas vaiko akyse tik išauga.
– Tėvų autoritetas paauglystės laikotarpiui silpsta, jų vietą vaiko gyvenime užima draugai, vyresni lyderiai, pusbroliai, pusseserės. Kaip tėvams susitaikyti, kad jie tarsi dabar nustumiami nuo pjedestalo?
– Tėvai turėtų žinoti ir ruoštis tam, kad paauglystėje vaikas juos tarsi pastums į šoną, tikrins tėvus, jų meilę ir atsidavimą. Išmintingi tėvai supranta, kad paaugliui labai didele pagalba tampa tie neutralūs suaugusieji – mokytojai, treneriai ir kt. Tie, kurių nereikia nuversti nuo to pjedestalo. Tie kiti suaugusieji, tie pavyzdžiai yra labai naudingas šaltinis paaugliui, kad jis galėtų pasitikrinti savo nuomonę, padiskutuoti, o atėjus metui ir neskausmingai atsiskirti nuo tėvų.
Klaidinga būtų manyti, kad paauglystės laikotarpiu tėvai vaikui tampą nesvarbūs. Atvirkščiai – jie ypač svarbūs, tiesiog jų santykis su paaugliu turi pasikeisti, jie turi remtis bendradarbiavimo principu.
– Būna, kad tėvai, auklėdami vaikus, griebiasi ir manipuliacijų. Tarkim, sako vaikui: „Privalai klausyti, mes tave išlaikome, po mūsų stogų gyveni“ arba „Nesielk taip, grįžk laiku, o tai, matai, kokia mamos sveikata, dar infarktą gaus per tave.“ Tokios manipuliacijos juk labai žemina ir skaudina.
– Taip, ir ne tik paauglį, bet ir bet kokio amžiaus vaiką. Tokių priemonių tėvai griebiasi greičiausiai iš bejėgystės, nežinojimo, nemokėjimo, nuovargio, nesugebėjimo suvaldyti savo emocijų. Juk pailsėjęs suaugusysis visaip kitaip reaguotų ir spręstų situaciją. Tokia tėvų pozicija tarsi kviečia vaiką į galios kovą, o vaikai turi gana pavojingų užmačių.
Tad vėl siūlyčiau tėvams kviesti vaiką dialogui, įvardyti aiškiai: „Žiūrėk, man atrodo, kad čia mes sunkiai susikalbame. Aš iš savo pusės perlenkiu lazdą, kyla emocijos, gailiuosi paskui, ko prikalbu. Tu irgi tuomet pasišiauši. Bet aš nenoriu, kad taip bendrautume, mėtytumės grasinimais. Atsiprašau tavęs. Kaip galim pagerinti santykius?“
Dėl atsiprašymo. Dažnai iš tėvų girdžiu klausimą: ar nesumenks mano autoritetas, jei vaiko atsiprašysiu, prisipažinsiu klydęs, netinkamai pasielgęs? Anaiptol – tokiu atveju tėvų autoritetas vaiko akyse tik išauga, nes mato, kad tėvai nevaidina visažinių, geriau viską išmanančių ir galinčių. Jie pripažįsta savo klaidas, atsiprašo ir tuo paaugliui rodo pavyzdį.
– Dažnai paauglys užsisklendžia, prašo tėvų nelįsti jam į akis. Ar ir tokiu atveju reikėtų gerbti jo nuomonę? Gal visgi kita vaiko pusė ilgisi to dėmesio, to rodomo rūpesčio?
– Asmeninė erdvė paauglystės laikotarpiu yra labai svarbi. Būna, kad vaikai iš tiesų užsibarikaduoja kambario duris, užsideda lipdukus STOP ir kitus. Todėl svarbu tėvams domėtis vaiku neįkyriai, ne kontroliuojančiu būdu. Savo elgesiu siųsti žinutę vaikui: „Gerai, matau, jog nenori dabar kalbėti, tačiau kai norėsi, aš pasirengęs išklausyti, būsiu štai čia netoliese.“ Retkarčiais pakaktų pasitikslinti tėvams, ar viskas gerai, gal jau norėtų pakalbėti apie tai, tačiau nelįsti itin intensyviai. Juk ir su suaugusiais taip pat – jei nenorime su kažkuo kalbėtis, tai savęs ir neprievartaujame.
Kas veikia geriausiai tokiais atvejais? Toks lyg netyčinis pokalbis – per bendrą veiklą ar važiuojant automobiliu. Tuomet tas pokalbis būna laisvesnis, ne toks įpareigojantis. Tie pokalbiai „tarp kitko“ būna išties stebuklingi, galima sužinoti labai daug apie vaiką, jo pasaulėžiūrą, vertybes, įsitikinimus.
– Tėvai dažnai didžiuojasi, jog vaikai apie juos sako „tėvai mano geriausi draugai“. Bet ar nėra tai melas? Su draugais mes apkalbame tuos pačius tėvus, turime paslapčių, o juk su tėvais yra visai kitas santykis.
– Kai tėvai taip sako, reikėtų smulkiau pasiaiškinti, kokią prasmę jie sudeda. Gal nori pasakyti, kad su vaikais labai gerai sutaria? Yra lygiaverčiai, vienas kitu pasitiki?
Mano nuomone, tas tėvų buvimas draugu yra gana pavojinga situacija. Tėvai turi savo draugų ratą, vaikai – savo. Jiems ypač svarbu išmokti paauglystėje tas draugystes megzti, vystyti ir jose pasitvirtinti savo nuomonę.
Kai konfliktas tampa nekonstruktyvus, vaikai jaučiasi negalintys pasakyti tam tikrų dalykų – jiems tada neužtenka žodžių, jie imasi veiksmų.
Be to, draugai keičiasi, o tėvai išlieka, taigi tėvai nėra draugai. Tėvai yra tėvai. Draugas gali supykti, dingti, o tėvai tuo metu išties tą pagalbos ranką, sakys: „Ei, kas vyksta? Pakalbam.“ Tėvų išties visai kita funkcija, ir nebūtina būti su vaiku draugu. Jie brandesni ir toliaregiškesni,atsakingesni už tą santykį su vaiku.
– Tai beliko atsakyti į klausimą, į kurį pažadėjau atsakymą laidos pradžioje: kaip visgi reaguoti ir elgtis tėvams, išgirdus vaiko grasinimą išeiti iš namų, o kartais – ir iš gyvenimo?
– Tie išėjimai iš namų dažnai būna susiję su tuo, ką jūs prieš tai įvardinote – su tėvų ekonominiu šantažu vaikui: „Mes tave išlaikome, tu pas mus gyveni, tai ir būk savo vietoje.“ Tada impulsyviai paauglys ir pasako: „Tai nenorit – negyvensiu.“ Taip elgiasi paaugliai, kurie jaučiasi užspeisti į kampą. Tada jie tėvams meta dar didesnį kozirį – taip, būna, kad išeina iš namų.
Aišku, tėvai į tokius vaiko pareiškimus negali nereaguoti. Jie turi permąstyti, kas vyksta su tuo santykiu, gal kreiptis pagalbos, skambinti į policiją, į „Tėvų liniją“ ir ieškoti to vaiko. Jam siųsti žinią, kad tai tavo namai, ir mes tavęs laukiame.
Juk išėjimas iš namų rodo, kad komunikacija nutrūko, kažko namuose neišveriama arba kažkam nėra erdvės. Kai konfliktas tampa nekonstruktyvus, vaikai jaučiasi negalintys pasakyti tam tikrų dalykų – jiems tada neužtenka žodžių, jie imasi veiksmų.
Pavojinga būtų sakyti, kad kalbomis apie savižudybę vaikai tik grasina, kad tai yra tik manipuliacijos. Labai svarbu sureaguoti į signalus, kuriuos siunčia vaikai, paaugliai. Tie signalai gali būti tokie: „Nematau prasmės gyventi, nenoriu gyventi, esu jums našta“ ir pan. Iš elgesio gali būti padidėjęs domėjimasis mirtimi, pasinėrimas į liūdesį, vaiką gali būti apėmęs beviltiškumas, apatija, nebedominti anksčiau dominusios veiklos.
Tada vėl geriausia kalbėtis atvirai: „Man neramu, kai tu taip kalbi; tavo elgesys man primena elgesį žmonių, kurie galvoja apie savižudybę; ar tu turi minčių apie savižudybę?“ Nebijoti tiesiai įvardinti, bet nenuvertinti, nesakyti, kokias čia kvailystes kalbi, kaip čia nusišneki.
Tiesus įvardijimas ir paklausimas tarsi legalizuoja tą savižudybės temą, tada galima jau galvoti apie pagalbą ir ją taip pat siūlyti vaikui. Gal verta kreipti į mokyklos psichologą, paskambinti į jau minėtą „Tėvų liniją“, kreiptis į Psichikos sveikatos centre dirbančius psichologus. Tos pagalbos tikrai yra gana daug.
