Mintį apie įvaikinimą pasėjo mama
Rūtos ir Andriaus šeimoje auga dvi dukros. Jų biologinei dukrai Austėjai – ketveri, o prieš metus į šeimą atėjusiai Eglei – šešeri. Jauna šeima ir toliau galėjo gausinti atžalų būrį juos gimdydami, ko labai būtų norėję ir jų giminaičiai, kuriems įvaikinimo idėja iš pradžių buvo labai svetima. Tačiau Rūta ir Andrius sąmoningai nusprendė antrąjį vaiką įsivaikinti.
„Paaugus dukrai ėmėme svarstyti apie antrą vaiką, bet suvokėme, kad jų per daug yra paliktų, todėl nutarėme ne gimdyti, o įsivaikinti“, – pasakoja Rūta ir čia pat priduria, kad tai nenutiko vieną dieną, šios idėjos pamatai buvo pakloti dar vaikystėje.
Paaugus mūsų dukrai ėmėme svarstyti apie antrą vaiką, bet suvokėme, kad jų per daug yra paliktų, todėl nutarėme ne gimdyti, o įsivaikinti.
„Kai buvau aštuonerių, mirė abu mano klasiokės tėvai. Mano mama norėjo ją įsivaikinti, deja, nesuspėjo to padaryti – likus keletui dienų iki dienos, kai tėvai turėjo parsivežti ją namo, mirė mano mama... Taigi, kaip visad sakau, tos idėjos grūdą dar vaikystėje man pasėjo mama, o paskui ji plėtojosi.
Kai buvau dvylikos, mokykloje jau darėme įvairius projektus vaikų namams. Tokio amžiaus pirmą kartą nuvykau į vaikų globos namus ir neišėjau iš jų aštuoniolika metų – pradėjau savanoriauti: iš pradžių mokiau juos skaityti, rašyti, kai pati paaugau – vežiodavau į teatrą ir pan.
Finansavimą gaudavome iš giminaičių, jie paremdavo visokias mūsų idėjas. Būdama 18-os pagalvojau, kad jau galėčiau tuos vaikus ir namo parsivežti“, – šypsodamasi prisiminimais dalijasi pašnekovė.
Pradėjusi dirbti darželyje Rūta iš vaikų globos namų perėjo savanoriauti į kūdikių globos namus. Tada tas savanoriavimas, kaip pati sako, įgavo visai kitokią prasmę:
„Darbe atrodo, kad visų šeimos tokios idealios, o ten visi vaikai tokie apleisti. Būtent kūdikių namuose pajutau tą didįjį ryšį, kai įeini į grupę, pasisveikini ir tie kelių mėnesių kūdikiai pradeda krykštauti, nes atsimena tavo balsą, tu tik priartėji, o jie jau konkuruoja, kurį jų paimsi ant rankų. Imdavau net sergančius, nors sesutės ir pykdavo, sakydamos, kad galiu užsikrėsti, bet negalėdavau stovėti ir žiūrėti, kaip vaikas verkia.“
Rūta pasakoja, kad savanoriauti globos namuose galėjo iki tol, kol susilaukė savo vaiko, o tada viskas apsivertė.
„Matyt, pradėjo veikti kiti hormonai, kitos mintys, tiesiog nutariau savęs emociškai nebetampyti, nes būdavo morališkai per sunku, atrodydavo, kad visus vaikus galėčiau susirinkti ir namo parsivežti. Vyras baimindavosi, kad vos su vienu susitvarkome, o aš dar imsiu ir visus kitus parvešiu (juokiasi).
Paaugus mūsų dukrai ėmėme svarstyti apie antrą vaiką, bet suvokėme, kad jų per daug yra paliktų, todėl nutarėme ne gimdyti, o įsivaikinti. Labai garsiai šia idėja nesidalijome, bet brandinome ją kiekvienas sau.
Pamenu, išvykome atostogų ir kažkaip per tą laiką visu kūnu pajaučiau, kad dabar yra tas metas, kai reikia ką nors daryti, pradėjome garsiai apie tai kalbėtis su vyru ir priėmėme sprendimą. Lygiai po metų mūsų šeimoje atsirado antroji dukra – Eglė“, – pasakojimą tęsia Rūta.
Problemas sprendžia pasitelkę specialistus
Nutarę įsivaikinti, Rūta ir Andrius didelių pageidavimų neturėjo: įrašė vaiko amžių nuo gimimo iki septynerių metų, net lyties nenurodė. Gana greitai iš Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos sulaukė žinios, kad yra „labai sudėtinga mergaitė, kurios niekas nenori, visi jos atsisakinėja“, ir kad ieškoma įtėvių, kurie turi pedagoginių žinių ir gebėtų su tuo vaiku susitvarkyti.
„Pagalvojau, kaip gali būti, kad tą vaiką tiek kartų grąžintų kitos šeimos? Ir pamaniau, kad reikia mergaitei įrodyti, jog gali būti kitaip“, – kaip nusprendė į savo šeimą pasiimti būtent Eglę, pasakoja Rūta.
Mums tenka daug su ja dirbti, bet nusprendei, priėmei į savo šeimą, pamilai, ir viskas – augini ir rūpiniesi kaip savo.
Pasak moters, Eglės sudėtingumą lemia tai, kad mergaitė yra patyrusi daug traumų, labai prisikentėjusi, turi daug psichologinių problemų, visko bijo. „Mums tenka daug su ja dirbti, bet nusprendei, priėmei į savo šeimą, pamilai, ir viskas – augini ir rūpiniesi kaip savo“, – sako Rūta.
Pašnekovė pasakoja, kad iš pradžių mergaitė prisimindavo paskutinę šeimą, kurioje gyveno, apie ją pasakodavo, tačiau ilgainiui tie prisiminimai blėso. Pirmus keletą mėnesių Rūtą vadino teta, Andrių – dėde, kol ėmė sakyti „mama“, „tėtis“.
„Vadiname ją krikšto vardu, kurį davėme krikštydami, manau, tai buvo svarbus momentas, dėl ko jai ir pačiai morališkai palengvėjo, nes senasis vardas asocijavosi su blogais praeities dalykais“, – paaiškina Rūta.
Paklausta, kaip mano, kas tokiems vaikams gali padėti užaugti mažiau traumuotiems, pašnekovė sako, kad vienintelis čia gelbstintis dalykas yra „meilė, meilė ir dar kartą meilė bei geri specialistai“.
„Dabar globojamiems, įvaikintiems vaikams teikiamas labai didelis paslaugų paketas, tarkime, ir įtėviai, ir vaikas gali gauti psichologo pagalbą, mes tuo taip pat naudojamės – vaikštome su vyru pas specialistą ir vedame Eglę, nes tikrai reikia patarimų. Ir dabar situacija tikrai kur kas geresnė nei prieš dešimt metų. Matydama, kaip sekasi viską tvarkytis mums, šiuo pavyzdžiu pasekė ir viena mano kolegių – daug metų svarsčiusi apie įsivaikinimą, apsisprendė tai padaryti“, – pasakoja Rūta.
Ji teigia sutinkanti daug šeimų, turinčių įvaikintų vaikų, tačiau bijančių kam nors tai pasakyti. Kaip sako Rūta, juodu su vyru tikrai to nesibaimina, tik nenori visko skelbti viešai, kad nebūtų pakenkta mergaitei.
„Džiugu, jog ėmė keistis ir visuomenės požiūris, atsirado supratimas, kad ir biologinis vaikas gali daryti tą patį, kaip ir įvaikintas, kad ne genetika nulemia, vogs jis ar nevogs. Reikia suprasti, kad genetika yra tik ligos, o visos psichologinės problemos atsiranda dėl vaikų pažeistumo.
Tarkime, kai paauglystėje jie vagia, maištauja ir pan., visa tai yra dėl to, kad kūdikystėje neturėjo santykių su mama. Todėl natūralu, kad gali būti įvairių problemų, tik nereikia sėdėti dabar ir apie tai galvoti, kai jos bus – tada ir spręsime“, – sako Rūta.
„Žinau, kad sesutė – iš pilvuko, aš – iš širdies“
Kai įsivaikino penkerių Eglę, Rūtos ir Andriaus dukrai Austėjai buvo treji. Rūta pasakoja, kad savo dukrą šiam gyvenimo pokyčiui labai ruošė: daug apie tai kalbėdavo, veždavosi į vaikų globos namus ir pan.
Paklausta, kaip sutaria mergaitės, pašnekovė sako, kad iš pradžių abi bandė elgtis gražiai, o paskui pradėjo dalytis teritorija: mažoji kartais neįsileisdavo į kambarį, didžioji keikdavosi, mušdavosi, tad tėvams teko nuolat kištis, aiškinti, kas galima ir kas ne.
Džiugu, jog atsirado supratimas, kad ir biologinis vaikas gali daryti tą patį, kaip ir įvaikintas, kad ne genetika nulemia, vogs jis ar nevogs.
„Reikėjo laiko, bet galiausiai jos pasidalijo savo teritorijomis, išsiaiškino, kur, kas ir kuriai priklauso, ir pradėjo megzti santykius. Mano geriausi rytai – šeštadienio, kai jos abi sukrenta į lovą ir skaito pasakas“, – džiugesio neslepia Rūta.
Kaip sako moteris, natūralu, kad ne tik mergaitėms, bet ir jiems su vyru reikėjo laiko apsiprasti, tačiau, pašnekovės teigimu, parsivežus namo, kasdien bendraujant, rūpinantis, sprendžiant problemas, vaikas ima tavimi pasitikėti. „O kai pirmą kartą pavadina mama – net apsiverki, nes jau lyg ir nebesitiki, manai, kad visada ir būsi teta“, – šypsodamasi sako Rūta.
Eglė žino, kad ji nėra biologinė dukra. Rūta sako, kad jai dažnai sekdavo pasaką, kaip ji atsirado jų šeimoje – kad buvo labai mažytė, jos mama negalėjo ja pasirūpinti, tad jai reikėjo surasti kitą šeimą.
„Nuo tų pasakų dabar ji pati sako: žinau, kad sesutė atsirado iš tavo pilvuko, o aš – iš širdies. Ji lyg ir viską supranta, bet, aišku, širdimi – ne, manau, su šia problema susidursime ateityje“, – sako pašnekovė ir priduria, kad pati Eglutė naujuose namuose pradėjo ramiau jaustis tada, kai juodu su vyru parodė jai įvaikinimo dokumentus, paaiškino, kad čia surašyti visų jų vardai ir kad dabar jie yra šeima, niekas jos niekur nebeišveš.
Siūlo nesibaiminti išankstinių diagnozių
Rūta sako, kad dažnai vaikai, gyvenantys vaikų globos namuose, turi daug medicininių diagnozių, kurios dažnai nepasitvirtina, bet norintys įsivaikinti jų labai baiminasi.
„Jei gaunate pasiūlymą įsivaikinti vaiką su viena ar kita diagnoze, reikia nuvykti į tuos vaikų globos namus, pabendrauti su auklėtojomis, to vaiko gydytoja ir tik tada patvirtinti arba paneigti tas diagnozes“, – teigia pašnekovė.
Pasak jos, apie Eglę taip pat buvo sakoma, kad ji negirdi, nieko nesupranta, yra nemokytina. „Mes tik ją parsivežę nuvykome pas LOR gydytoją, paaiškėjo, kad ji tikrai neprigirdi. Darėme ausų operaciją. Akinius jai irgi iškart uždėjo, nes yra problemų su rega, dabar ruošiamės akių operacijai. Čia ir esmė, kad problemas reikia spręsti, o ne lape surašyti ir tiesiog leisti viskam toliau tekėti savo vaga. Tad būsimiems įtėviams siūlyčiau netikėti diagnozėmis, kurias išgirsite, nes jos dažnai tiesiog nepasitvirtina“, – sako Rūta.
Apie Eglę taip pat buvo sakoma, kad ji negirdi, nieko nesupranta, yra nemokytina.
Pasakodama apie vizitus pas gydytojus, ji prisiminė piktokus specialistų klausimus, kur tėvai esą buvo penkerius metus, kad su tokiomis problemomis vaiką atveda tik dabar ir dar nori pakliūti kuo greičiau. O išgirdę paaiškinimą, kad mergaitę ką tik parsivežė iš vaikų globos namų, pakeičia ir toną, ir veido išraišką. „Ir laisvų datų staiga atsiranda, kad kuo greičiau galėtų priimti“, – teigia jauna mama ir priduria, kad būtina tokiais atvejais su visais kalbėtis, jei nori vaikui padėti.
Kalbėdama apie įvaikinimą pašnekovė pabrėžia dar vieną dalyką – svarbu neturėti jokių lūkesčių vaikui. „Tikrai blogai, kai tėvai mano, kad atsiveš vaiką iš globos namų ir augins jį, kaip jiems norėsis. Ne, auginti teks taip, kaip tam vaikui reikės, o ne jums“, – sako Rūta.
Tikrai blogai, kai tėvai mano, kad atsiveš vaiką iš globos namų ir augins jį, kaip jiems norėsis. Ne, auginti teks taip, kaip tam vaikui reikės, o ne jums.
Moteris įsitikinusi, jog visos šeimos, galinčios tai padaryti, turėtų įsivaikinti vaikus, kad jie užaugtų padoriais žmonėmis. Ir teigia, kad apmaudu, jog daugelis vis dar mano, kad vaikintis reikia tada, kai negali turėti savo vaikų.
„Tai yra mitas, kurį reikia griauti. Vaikas į šeimą gali ateiti įvairiais keliais, tai yra sąmoningas pasirinkimas. Galime gimdyti, įsivaikinti, gali giminaičiams nutikti nelaimė, ir jų vaikai ateis į tavo šeimą. Tas vaiko atėjimo kelias yra nesvarbus. Svarbiausia, kaip tu jį auginsi ir kiek savęs jam atiduosi, – teigia pašnekovė, o paklausta, ar planuotų ateityje įsivaikinti dar vieną vaiką, sako: – Mes visada su vyru sakome, kad trečią vaiką gimdysime, o jei gims mergaitė, įsivaikinsime berniuką (juokiasi).“
