„Auginu keturis vaikus, vienas jų – globotinis. Sunkumai prasidėjo, kai mano vyro sesuo susirgo vėžiu. Po jos mirties tapau jos sūnaus globėja ir tada pasiligojo vyro mama. Tuo metu turėjau dukrą, laukiausi sūnaus, o visi rūpesčiai užgulė mano pečius. Gyvenome paprastame bendrabutyje su bendru koridoriumi ir bendro naudojimosi patogumais. Anyta buvo labai žaizdota ir turėjo sunkią negalią, todėl ją reikėjo maitinti, apversti ir vystyklus pakeisti“, – pradeda pasakoti Džaneta.
Jauna moteris neturėjo, kada galvoti apie savo savijautą. Ji ne tik slaugė vyro motiną, rūpinosi namais ir vaikais, bet ir kovojo su vyro sesers vaiko protestu. Šis buvo ką tik netekęs mamos, iš vienos šeimos atėjęs į kitą, nepratęs prie joje galiojančių taisyklių.
Vaikas nenorėjo derintis prie naujo gyvenimo, todėl pradėjo maištauti tiek namuose, tiek mokykloje. Tuo metu anytos sveikata ėmė blogėti. Kartais Džaneta negalėdavo jos pamaitinti net šaukštu, todėl maistines medžiagas švirkšdavo švirkštu. Vieną dieną ji suprato, kad tokiomis sąlygomis gyventi neįmanoma. Ir išdrįso pradėti ieškoti pagalbos.
Pirmiausia moteris kreipėsi į Alytaus vaikų teisių apsaugos tarnybos skyrių, bet jo darbuotojai ne tik suabejojo Džanetos, kaip globėjos, kompetencija, bet ir iš viso jos gebėjimu būti motina savo vaikams. Vėliau ji susipažino su Bendruomeninių šeimos namų socialine darbuotoja ir organizacijos „Gelbėkite vaikus“ direktore.
„Man buvo suteikta individualios terapijos su psichologe pagalba. Susitikimai vykdavo namie, nes negalėjau palikti anytos ir vaikų. Pirmąjį seansą mudvi beveik pratylėjome. Šiek tiek pasikalbėjome apie orą ir kitas smulkmenas.
Alytuje psichologinę pagalbą žmonės vertina skeptiškai. Sužinoję, kad bendrauji su psichologu, nevengia pašiepti, tyčiojasi. Tačiau tai buvo nesvarbu, nes mano vidinė būklė ėmė keistis. Iš pradžių buvau labai irzli ir nervinga, mane viskas slėgė. Pradėjus terapiją, viskas ėmė grįžti į savo vėžes“, – sako pašnekovė.
Alytuje psichologinę pagalbą žmonės vertina skeptiškai. Sužinoję, kad bendrauji su psichologu, nevengia pašiepti, tyčiojasi.
Džaneta negalėjo tikėtis paramos iš savo artimųjų: su motina moteris nebendrauja jau daugelį metų. Nors spinduliuoja ryžtu ir stiprybe, prabilusi apie savo vaikystę, ji sunkiai valdo ašaras: „Visada svajojau, kad, kai turėsiu savo šeimą, mes gyvensime kitaip. Džiaugiuosi, kad man pavyko būti kitokiai nei mano tėvai.“
Po psichologinės terapijos Džaneta nusprendė pakeisti savo ir savo šeimos gyvenimą. Iš pradžių jie suremontavo anytos dviejų kambarių butą ir išsikėlė ten gyventi. Dar slaugydama vyro motiną, Džaneta suprato, kad jai nereikia ieškoti jokio kito darbo.
Slauga moteriai nebuvo nepakeliama našta. Prieš tai dirbusi valytoja, vieną dieną Džaneta metė darbą ir tarė sau – kad ir kas nutiktų, dirbs ligoninėje. Šiuo metu ji dirba slaugytojos padėjėja: maitina pacientus, tvarsto žaizdas, keičia sauskelnes ir daro viską, kad pagerintų jų būklę.
„Jaučiuosi puikiai. Į darbą einu tarsi į šventę. Dabar suspėju ir dirbti, ir vaikus auginti, ir kartu su jais pramogauti. Mūsų istorija – sėkmės istorija. Kaip gyvenome prieš trejus metus ir kaip gyvename dabar... Atrodo, kad tai – dvi atskiros šeimos. Nebūčiau patikėjusi, kad mes, kaip šeima, tiek daug pasieksime. Viską pasiekėme kartu. Net mano santykiai su globotiniu pasikeitė. Dabar jis yra didžiausias mano ramstis šeimoje“, – džiaugdamasi pasakoja jauna moteris.
Džaneta tikisi, kad jos istorija įkvėps kitus pasiryžti kreiptis pagalbos. Jai atrodo, kad nėra prasmės prie kitų žmonių apsimesti, jog gyvenimas yra rožėmis klotas, o namie galvoti, kaip išsikapstyti iš problemų liūno.
„Laikas atrasti savo raktą į sėkmę. Psichologai ir įvairūs pagalbos centrai yra tam, kad padėtų mums pakeisti savo gyvenimą. Juk jeigu užsidarė vienos durys, nereiškia, kad visos kitos irgi bus užrakintos“, – įsitikinusi Džaneta.
