Tačiau bejėgystė išgirdus, kad dukra nemato dešiniąja akimi, nukreipė visą šeimą ieškoti natūralių būdų regėjimui gerinti. Dalinamės Eglės papasakota istorija, rašoma Sveikuoliai.lt pranešime žiniasklaidai.
Liūdniausias gimtadienis
„Kai Darijai buvo maždaug 1 m. 10 mėn., pastebėjau, kad ji pažvairuoja. Atrodydavo, tai viena, tai kita akimi. Vis prašydavau aplinkinių, kad atkreiptų dėmesį ir patvirtintų mano spėjimą, tačiau visi kaip vienas tvirtino, kad prisigalvoju. Nors žvairavimas nebuvo nuolatinis, nepaleidau šitos minties ir galiausiai nusprendžiau nuvesti dukrą pas akių gydytoją. Vizitas sutapo su mano gimimo diena.
Jau po kelių apžiūros minučių iš gydytojos pokalbio su sesute supratau, kad kažkas labai blogai. Jos abi buvo labai pasimetusius, Darija visai nenorėjo vardinti matomų paveikslėlių, labai verkė. Sesutė su gydytoja tikslinosi, ar rašyti, kad mergaitė nemato dešine akimi. Į ką gydytoja atsakė, kad dar konstatuoti taip negalima, bet panašu į tai. Šiaip ne taip per jėgą aparatu pavyko apžiūrėti dukrytės akių dugną ir jau tada nuskambėjo žodžiai: „Labai blogai, reikalingas ištyrimas su narkoze, įtariam, kad dešine akimi nemato, kur jūs buvote anksčiau?“.
Ir man pasipylė ašaros. Lauke lijo kaip iš kibiro, aš gydytojos kabinete laikiau verkiančią Dariją ir pati negalėjau sulaikyti ašarų. Tai buvo liūdniausias mano gimtadienis.
Gavome siuntimą tyrimui su narkoze, paskyrė akinius +2 kairiajai akiai ir +3 dešinei, kairės akies dengimą dėvint akinius 1–2 val. per dieną. Diagnozė: regos nervo yda (panašu į colobomą), įgimta katarakta (labai minimali, operuoti nereikia) ir žvairumas.
Nuramino vyro sprendimas
Važiuodama namo skambinau vyrui ir verkiau. Sakiau, kad turbūt mūsų vaikas viena akimi nemato. Vyras taip pat patyrė šoką. Iškart grįžo iš darbo namo. Dar dabar prisimenu tą bejėgystę mūsų abiejų žvilgsniuose. Tačiau netrukus jis pasiūlė racionalų sprendimą – uždengėme kairę akį ir davėme dukrai lakuoti nagus, kadangi ji tai labai mėgo daryti. Ir šitą užduotį Darija atliko puikiai. Tuomet palengvėjo.
Laukėme tyrimo su narkoze. Jis diagnozę patvirtino: regos nervo yda, įgimta katarakta ir žvairumas. Paskyrė akinius: +3,5 kairei akiai ir +4,5 dešinei. Pasiūlė būtinai atlikti magnetinio rezonanso (MRT) tyrimą, nes su tokiomis diagnozėmis dažnai vaikai turi raidos problemų ir pakitimų smegenyse.
Išgirdus tai, man kažkodėl buvo ramu, nes Darija kaip tik buvo labai gabi, lenkė savo bendraamžius: puikiai kalbėjo nuo 1 m. 3 mėn., pati atsisakė sauskelnių dar nebūdama dviejų. Kūdikystėje jai buvo daryta neurosonograma – prisiminiau, kad su smegenimis taip pat viskas gerai. Vėliau atsidariau išrašą ir ten išties pamačiau, kad viskas be pakitimų, todėl nurimau.
Intensyvios paieškos „ką daryti“ atvedė į regėjimo gerinimo stovyklą
Kaip pavyzdinga mama iškart užsakiau akinius, netgi dvejus, nes žinojau, kad vaikai dažnai juos sulaužo. Tačiau visą laiką kirbėjo mintis, kad reikia kažką kitaip daryti. Dieną naktį skaičiau mokslinius straipsnius įvairiomis kalbomis, nes negalėjau priimti, kad mano vaikui reikės akinių. Nežinau kodėl. Ir vieną vakarą, kai svečiavomės pas mano tėvus, netikėtai radau informaciją apie Lietuvos sveikuolių sąjungos organizuojamą regėjimo gerinimo stovyklą „Šalin akinius“.
Akinių gamyba užtruko, labai jų laukiau. Man atrodė, kad vos juos gavus iškart uždėsiu dukrai. Laukdama perskaičiau labai daug informacijos sveikuolių interneto puslapyje, tėvų atsiliepimus. Ir iškart parašiau Sigitai (Sigita Labutienė – šių stovyklų pradininkė Lietuvoje – past.) žinutę su Darijos diagnoze, situacija ir klausimų, kaip mums elgtis. Nors buvo jau vėlus vakaras (apie 22–23 val.), atsakymą gavau greitai ir jame Sigita parašė mano gyvenimą pakeitusį sakinį. Ji patarė neskubėti uždėti vaikui akinių ir pakvietė atvykti į stovyklą.
Atrodė, jog pagaliau pasitvirtino mano nuojauta, radau atsakymą į savo klausimus, nors atsakymų ieškojau dieną naktį internete. Taip palengvėjo, kad net nemoku pasakyti. Dar tą patį vakarą viską papasakojau vyrui ir savo mamai. Visi nurimo. Laukėme stovyklos. Akinių nedėjome, tik dengėme sveiką akį. Niekad nekilo klausimų, ar mūsų vaikas mato, nes dengimas jai netrukdė atlikti jokių užduočių.
Stovykla buvo lyg sukrėtimas
Važiavome į stovyklą tikėdamiesi išgirsti ir išmokti pratimus, kurie padės dukrai gerinti regėjimą, bet atvykę sužinojome, kad natūralūs regėjimo gerinimo būdai neapsiriboja pratimais. Pirma stovykla buvo kaip geras šaltas dušas. Supratome, kad nebus lengva ir tikrai kasdienybėje darome daug ką, kas turi žalos vaiko regėjimui. Man, kaip perfekcionistei, suprasti ir priimti šitą informaciją buvo labai sunku. Bet intuicija sakė, kad būtent tai ir yra mūsų kelionė sveikimo link.
<...> Iš gydytojų oftolmologų pasiūlytų priemonių naudojome tik vieną – dengėme sveiką akį. Nors kita gydytoja buvo užsiminusi, kad galim ir nedengti, nes vis tiek nepagerės. Dar pridūrė, kad ateityje galėsim pasidaryti žvairumo korekciją. Bet mes dengėme akį vis tiek ir iki stovyklos, ir po to su dar didesniu pasitikėjimu. Po stovyklos nusprendėme nedaryti MRT tyrimo su narkoze. <...>
Artimieji palaikė, o tėvai pasitikėjo savo nuojauta
Tiek šeima, tiek draugai palankiai priėmė mūsų sprendimą. Manau, kad jie suprato iš mūsų kalbų, kad mes esam užtikrinti tuo, ką darome <...> Mūsų aplinkoje tikrai gausu gydytojų, sveikatos specialistų, bet net jie mums neprieštaravo.
Labiausiai mus stiprino tai, kad abu su vyru tuo tikėjome, pasitikėjome savo vaiku ir Dievu. Turbūt ta nuojauta ir buvo pagrindinis dalykas, vedantis į priekį. Jei ne Sigita ir regėjimo gerinimo stovyklos, turbūt jau pačioje pradžioje būčiau nustūmusi nuojautą į šalį ir pasitikėjusi tik racionaliu protu, kaip buvau įpratusi. O dabar aš žinau: mama jaučia savo vaiką ir tik ji žino, kas jos vaikui yra geriausia. Taip pat į priekį vedė ir kitų žmonių sėkmės istorijos po stovyklų. Patys matėme, kai į stovyklą su tėvais antrą kartą atvykusi žvairuojanti mergaitė jau trečią stovyklos dieną nustojo žvairuoti. Šita patirtis leido patikėti ir mūsų laukiančiu regėjimo gerėjimo stebuklu.
Mokėsi kitaip žiūrėti į pasaulį
Stovyklose išmokome labiau pažinti save, kitaip reaguoti į aplinką bei situacijas. Su kiekviena stovykla patyrimas buvo vis gilesnis. Pirmoje visko buvo labai daug, jautėsi, nežinia nuo ko pradėti, kas gali labiausiai padėti. Po jos nelabai ir ką pakeitėme gyvenime. Tiesiog buvome užtikrinti, kad nereikia akinių, dengėme akį, eidavom į baseinus. Visa kita pakeisti buvo sudėtinga. Praėjus pusei metų po stovyklos patikrinom Darijos akis, buvo pablogėjimas. Paskirti akiniai +5 abiem akims. Atsirado kažkoks nepasitikėjimas, dvejojimas, kad visgi gal reikia tų akinių, nors ir silpnesnių. Paskambinau Sigitai ir po pokalbio su ja tas +5 man liko tik skaičius. Vyras išvis į tai nekreipė dėmesio. Tęsėme akies dengimą, stengėmės ramiau į viską reaguoti.
Paskutinius tyrimus atlikome prieš mėnesį, po mūsų trečiosios regėjimo gerinimo stovyklos. Ėjome ramūs, savimi pasitikintys. Aptarėme su dukra, ką jai reikės padaryti, paaiškinau, kokie tyrimai bus ir kad patikrinus smagiai praleisim dieną. Patikrinimas buvo varginantis – kaip įprastai, užtruko 3–4 val. Visaip bandžiau motyvuoti Dariją, skaičiavome, per kiek skirtingų aparatų žiūrėjo jos akis. Suskaičiavome 9. Tai net suaugusiam žmogui būtų iššūkis!
Atlikus visus tyrimus, diagnozė nesikeitė, bet gydytoja negalėjo patikėti, kad mergaitė su akiniais parodė blogesnį rezultatą nei be akinių. Kairė akis matė vienetą be akinių, o patikrinusi dešinę akį – iki 0,4–0,5.
Gydytoja pasakė, kad taip būti negali ir nutraukė patikrą. Jos žodžiais, ji labai norėtų tuo tikėti, bet taip nebūna. Turbūt Darija atspėjo, nužiūrėjo tuos paveikslėlius iš anksto. Reikės ateiti dar kartą...
Po kelių dienų vėl pasirodėme pas gydytoją išvardinti paveikslėlius. Ir vėl rezultatai be akinių geresni nei su akiniais: kairė akis 1,0, dešinė 0,6–0,7 <...> Gydytoja pripažino, kad regėjimas tikrai labai pagerėjo. Sakė čia stebuklas, nes taip nebūna. Išėjome iš gydytojos kabineto kaip nugalėtojai, Darija pasišokinėdama bėgo link automobilio, o aš mintyse dėkojau Dievui ir graudinausi. Esame labai labai laimingi ir dar labiau motyvuoti eiti šiuo keliu.
Rutina pasikeitė labai stipriai
Per trejus metus po stovyklų mūsų šeimoje pasikeitė beveik viskas. Turbūt lengviau būtų atsakyti, kas nepasikeitė:
- Nebėra griežto dienos plano. Anksčiau visada viską susirašydavau – net menkiausius darbus ir BŪTINAI juos turėdavau atlikti. Dabar leidžiu sau kai ką pamiršti, nedaryti ir netgi vėluoti. Visada buvau tas žmogus, kuris į susitikimą/vizitą pas gydytoją ateidavo 15–20 min. anksčiau, nes turėjau nuostatą, kad vėluoti negalima. Dabar visur ateinu arba lygiai sutartu laiku, arba kelias minutes vėluoju. Ar kas blogo del to nutiko? Ne. Gyvenimas eina toliau.
- Leidžiu vaikams kuisti namus, nors dar vis tai mane erzina. Anksčiau būdavo, kad neleisdavau tam tikrų veiklų namuose, nes „apkuis, nesitvarkys, ateis svečių“. Dabar kasdien pas mus namai būna „kaip po karo“, bet šita netvarka ir rodo, kad vaikai laimingi.
- Nebekreipiu dėmesio, ką pasakys kiti. Darau taip, kaip man atrodo geriausia, nors anksčiau tikrai buvo svarbi aplinkinių nuomonė. Taip pat į situacijas ir žmones žiūriu be lūkesčių ir išankstinio vertinimo.
- Didžiausi pokyčiai įvyko sporte ir mityboje. Jau ilgą laiką reguliariai sportuoju ir po antros stovyklos nevalgau mėsos. Po trečios stovyklos ir vyras pradėjo nevalgyti mėsos. Dabar mūsų tikslas – susidėlioti miego režimą, nes visad mergaitės eina miegoti laiku, o mes patys labai vėlai.
Linkiu tėvams, susiduriantiems su sudėtingomis vaikų diagnozėmis, nebijoti ieškoti visokių gydymo būdų, pasitikėti savo intuicija ir savo vaikais. Taip pat suprasti, jog kartais net pačios baisiausios diagnozės gali parodyti kelią į pilnavertiškesnį gyvenimą ir kitaip suprasti laimę. O vaikai mums atsiųsti ne veltui – jie yra patys geriausi mūsų mokytojai.
