Tada gimdytoja nusileidžia laipteliu: „Gerai jau, gerai, dėk į krepšį. Bet valgysi tik namuose.“ Tačiau teroristas ir toliau būdrauja: „O galėsiu mažą kąsnelį atsikąsti dar mašinoje?“ Mama: „Kai įlipsi į mašiną, tada pažiūrėsim.“
Mama mano, kad ji kontroliuoja situaciją, o iš tiesų tai vaikelis ją ką tik sutaršė kaip šiltą vilną. Jis pasiekė to, ko norėjo. O mama? Ji derėjosi su vaiku, ir būsimą jo isteriją numalšino daiktu, kurio vaikas norėjo.
Taip neturėjo nutikti.
Tik neperlenkite lados nuolat sakydami „ne“, mokykitės drauge su vaiku ieškoti kompromisų.
Kokia svarbiausia taisyklė? Prisiimti atsakomybę būti mama/tėčiu – tai pirmiausia reiškia būti nuosekliai/-iam. Jei sakote „ne“, tai būtent tai ir reiškia, o ne derybų pradžią. Priversdamas keisti jūsų nuomonę, eiti į išlygas, vaikas gauna daugiau nei norimą skanėstą ar žaislą. Jis sužino, kad priversti jus apsigalvoti – juokų darbas. Reikia tik labai norėti ir pasirinkti tinkamus metodus. Patikėkite, vaikai gabūs manipuliuotojai. Jiems uždarote duris, o jie būtinai mėgins įlipti per langą. Būtinai.
Tinklaraštininkė Heather Steiger tinklapiui yourtango.com pateikia 5 gelbėjimosi frazes mamai/tėčiui:
„Tu paklausei – aš atsakiau“
Štai kaip atrodytų, tarkim, mamos ir vaiko dialogas:
Vaikas: Mama, galiu šitą paimti?
Mama: Ne, mielasis.
Vaikas: Bet, mama, aš tokio žaislo dar neturiu!
Mama: Tu paklausei – aš atsakiau.
Vaikas: Tu man niekad nieko nenuperki!
Mama: Tu paklausei – aš atsakiau.
Jei ir po kažkelinto karto vaikas laikosi savo linijos, tapkite robotu ir kartokite šią frazę. Vėl ir vėl. Kiek reikės.
„Šito neaptarinėsiu“
Vaikas: Ar gali mano draugė pas mus pernakvoti?
Mama: Ne, ji jau svečiavosi ir nakvojo pas mus aną savaitę.
Vaikas: Nagi, prašau...
Mama: Šitos temos neaptarinėsiu.
Vaikas: Bet, mama...
Leistis į diskusiją nepatartina. Gali kilti pagunda būti vaiko akyse gera, nuolaidžiaujančia mama, bet toks jūsų sprendimas leis jam manipuliuoti jumis ateityje.
„Pokalbis baigtas“
Vaikas: Ar galiu pasivažinėti dviračiu?
Mama: Ne, lauke tamsu ir lyja.
Vaikas: Aš apsivilksiu striukę, be to, lietus ne toks jau ir stiprus.
Mama: Šis pokalbis baigtas.
Vaikas: Bet aš labai noriu! Mama!
Mama: Tu paklausei – aš atsakiau.
Taip, vaikas gali pykti. Tačiau jūs turite parodyti, kad laikotės žodžio. Ateityje vargsite mažiau, o jūsų žodžius vaikas išgirs ir žinos, kad jei pasakėte, taip ir bus.
„Tik nepradėk!“
Vaikas: Noriu šitų batų!
Mama: Negaliu pirkti, jie labai brangūs.
Vaikas: Bet man jie labai patinka.
Mama: Pamėginkime išsirinkti kitus, nes jei tuos pirksime, daugiau niekam neturėsime pinigų.
Vaikas: Bet, mama…
Mama: Pokalbis baigtas. Nepradėk iš naujo.
Gali būti, kad vaikas nusimins ir verks, tačiau svarbu, jog vaikas išmoktų suprasti, ką jūs turite galvoje. Tai mokymo procesas; jis ne sprintas, o maratonas.
„Sprendimas priimtas. Jei vėl paklausi, bus pasekmių“
Vaikas: Galiu pasiimti planšetę?
Mama: Bet tu juk žinai, kad vakarienės metu neimame nei telefonų, nei planšetės.
Vaikas: Bet tikrai jam nieko nenutiks!
Mama: Mes nusprendėme. Jei vėl užvesi tą temą, neišvengsi pasekmių.
Vaikas: Pažadu, tikrai nesudaužysiu, mokėsiu elgtis. Mama, ar girdi?
Mama: Juk sakiau – valgydami mes nežaidžiame. Pavalgęs dar bent porą valandų praleisi be planšetės.
Nuoseklumas ir žodžio laikymasis yra vaiko auklėjimo dalis. Per kiek laiko jis supras, kad nekeičiate nuomonės kaip vėjarodė, pažins jūsų charakterį. Taip pelnysite autoritetą. Pagalvokite, kodėl paprastai tėčiai lengviau susitaria su vaikais? Nes jie griežtesni ir laikosi žodžio, ir vaikas žino, kad tų ribų neperžengs. Ribos suteikia aiškumo ir saugumo.
Nebijokite kompromisų ir... atrasti savyje vaiką
Taip, vaikai yra mažieji manipuliuotojai. Jie mėgina, bando, spėlioja, ieško tėvų silpnų vietų. Todėl pajutę, kad mamos auklėjimo metodai vienokie, o tėčio – kitokie, jie greitai perpranta, kaip, kada, kokiu balsu ir elgesiu galima iškaulyti norimų dalykų.
Žinoma, geriausia tas taisykles iškart aptarti abiem tėvams, kad bent jau esminiais dalykais nuomonės sutaptų, kitaip tariant, vaiko tėvai pūstų į vieną dūdą.
Neabejotinai iškils atvejų, kai tas jūsų griežtumas ir užsispyrimas atrodys juokingas ar negailestingas. Jūsų teisė rinktis, kaip elgtis. Galite įsitraukti į vaiko prašymą, ir visi būsite patenkinti. Tarkim, jis nori lietuje pašokinėti, o jūs pasiruošę sakyti „ne“, tačiau.... Vietoj draudimo pasakote: „O gal nori, kad palaikyčiau tau kompaniją? Aš taip seniai bedūkau lietuje.“ Ir kartu padūkstate. Argi ne puiki išeitis?
Tarkime, vaikas parduotuvėje užsimano skanėsto. Siūlomas kompromisas: išsirinkite kokią savaitės dieną, kai galite valgyti saldumynus, t. y. nusipirkti jų už tam tikrą sumą.
O jei vaikas užsimano brangaus daikto – žaislo, telefono, motyvuokite jį taupyti. Kai sutaupys kokius du trečdalius reikalingos sumos (iš kišenpinigių, gal seneliai dovanos, gal parduos savo seną, nebereikalingą daiktą už simbolinę sumą ir pan.), galėsite likusią dalį pridėti jūs. Svarbu, kad vaikas turėtų tikslą, mokėtų vardan jo atsisakyti kitų, suprastų, kad reikia kažką paaukoti, jei nori gauti. Be to, ir jums bus paprasčiau „tik“ prisidėti prie jo noro išsipildymo, bet ne iškart, vos vaikas užsigeidžia, nupirkti tą brangų daiktą. Jaučiate skirtumą? Kita vaiko motyvacija ir jausmas gavus daiktą!
Taigi, neperlenkite lados nuolat sakydami „ne“, mokykitės drauge su vaiku ieškoti kompromisų ir, aišku, bendraukite atsižvelgdami į vaiko amžių. O jei matote, kad reikėtų kitaip kalbėtis su vaiku, skaitykite nuo pirmo punkto. Linkime, kad jie padėtų bendrauti, nustatyti ribas ir kurti santykius.
TAIP PAT SKAITYKITE: Gintaras Chomentauskas: „Gebėjimas sakyti „ne“ – tai ne agresija, o savo ribų brėžimas“
