Moteris pasakoja, kad daugiavaikių šeimų asociaciją ji įkūrė tuomet, kai susilaukė ketvirto vaiko.
„Tuo metu jaučiausi jau labai daugiavaikė mama, atrodė, misija neįmanoma ir kad bus labai sudėtinga. Tačiau ties ketvirtu vaiku įvyko didelis lūžis. Turint tris atrodo, kad visko užtenka ir kad nebereikia daugiau jokių vaikų, nes su ketvirtu nesusitvarkysi. Pasirodo, kad susitvarkėme – šiandien mūsų namuose jau šešios atžalos“, – juokiasi Jurgita.
Vyriausioji dukra Pajauta (14), Morta (12), Barbora (10), Kernius (8), Petras (3), Katrė (1) – štai tokia gausi Pocių šeima.
Paklausta, ar nereiktų Lietuvoje daugiau šeimų, kuriose augtų daugiau nei du vaikai, J.Pocienė turi tvirtą nuomonę: „Nemanau, kad turėtų būti labai daug daugiavaikių šeimų – daug vaikų auginti gali ir turi sąmoningi bei labai stiprūs žmonės. O jeigu žmogaus emocinė būklė nestabili, jis neturi darbo ir pajamų, laukia tikra vargo vakarienė.
Tiek, kiek yra sąmoningų daugiavaikių šeimų – tiek ir pakanka. Mūsų asociacija vienija beveik du šimtus šeimų iš visos Lietuvos. Tai tokios šeimos, kurios neprašo, bet gali duoti – ne pinigų, daiktų, bet laiko, bendravimo.
Mūsų asociacija ir vienija sąmoningas šeimas, kurios didelį vaikų skaičių priima kaip dovaną, kaip apsisprendimą, kuris yra sąmoningas. Žinoma, daugiavaikių šeimų visoje Lietuvoje yra daugiau, nei skaičiuoja mūsų asociacija.
Kai kūriau asociaciją, turėjau būtent tokį norą – atrasti tokių pačių žmonių, tokių pačių bendraminčių, baltų varnų, kaip kad aš jaučiausi. Nes kol neturi aplink save subūręs tokių žmonių, kurie turi daugiau negu du vaikus, jautiesi iš tikrųjų kitoks.
Tu negali lygiai taip pat lengvai mobiliai judėti ar važiuoti į svečius su šešiais vaikais pas draugę, kuri gyvena dviejų kambarių bute. Atsiranda daugybė kitų niuansų.
Mano dukra gimė neišnešiota, 35 savaičių, todėl buvo daug nerimo, skausmo, baimės.
O kai turi bendraminčių kompaniją, tada pamatai, kad ne tu viena kovoji su tomis pačiomis problemomis, turi tokių pačių patyrimų. Mama, kuri turi vieną vaiką, niekada nesupras tos, kuri turi penkis. Daugiavaikės mamos nenustebinsi netvarka, triukšmu ar tuo, kad viską suspėji. Visos daugiavaikės suspėja tiek, kiek reikia suspėti.“
– Kaip skiriasi jūsų motinystė bėgant metams? Kaip viskas keitėsi susilaukus pirmagimės ir pagranduko?
– Motinystė tada ir dabar – tai absoliučiai skirtingi mąstymai, pojūčiai ir supratimas. Pirmąją dukrą pagimdžiau 28-erių metų, tai reiškia – nebe jaunuolė. Pirmas gimimas, gimdymas – daug nežinomybės, viskas vyksta pirmą kartą.
Mano dukra gimė neišnešiota, 35 savaičių, todėl buvo daug nerimo, skausmo, baimės. Tada kaltinau save ir kartojau, kokia esu netikusi, kad nesugebėjau išnešioti savo vaiko 40 savaičių.
Tuomet nebuvo jokių ankstukų organizacijų, niekas neteikė jokių pagalbų, tad save graužiau labai stipriai ir buvau depresijoje. Be to, turbūt kiekvienai mamai, kuri tampa mama pirmą kartą, įvyksta tas lūžis – niekada nebebus taip, kaip buvo, tu niekada nebepriklausysi tik sau. Aš tą labai pajutau, nes iki to laiko buvau labai emancipuota, pati save labai sureikšminusi. Tą ego mano dukra labai gražiai numarino (juokiasi).
Ir netgi pajutau šoką – nejau aš nebegalėsiu daryti to, ką sugalvojau? Ko aš noriu? Ir man niekada nebus atostogų pailsėti nuo savęs atidavimo kitam?
Tačiau įvykęs lūžis man atskleidė, kad tie pojūčiai man kaip asmenybei tapo labai vertingi.
Kai suvokiau, kad aš tapau besąlygiškai reikalinga kitam žmogui, kuris be tavęs negali nieko padaryti, tada užplūdo tokia laimė! Ir dabar, jeigu namai ištuštėja, kažkas išvažiuoja, išeina, aš sau nerandu vietos, nes man labai reikia, kad manęs reikėtų (juokiasi).
Niekada nebūna taip, kad atsiranda vaikas, ir viskas tampa labai sudėtinga – vaikas kaip tik atneša krepšį galimybių.
Su kiekvienu vaiku atsiranda vis didesnė ramybė, nebėra nežinomybės. Dabar mano mažiausiajai dukrai yra vieneri metai, ir aš į savo mažiausią kūdikį nebereaguoju taip, kaip į pirmą, kai kiekvienas pilvo diegliukas ir dantukas sukeldavo perdėtą reakciją.
Dabar esu ramesnė ir visa tai, savaime suprantama, persiduoda ir mano vaikams. Štai paskutinė dukra, jeigu jai nieko neskauda, yra visiškas ramybės įsikūnijimas – šypsosi, žaidžia, šliaužioja ir visiems šeimos nariams dovanoja džiaugsmą.
Dabar vaiką auginti yra vienas malonumas – turime sauskelnes, skalbykles, džiovykles, todėl buitinių rūpesčių yra labai sumažėję.
– Galime išgirsti visokių nuomonių apie žindymą. Kai kurios mamos sako, kad joms nepavyksta, kad tai labai sudėtinga. O kokia jūsų nuomonė ir patirtis?
– Aš visus savo vaikus maitinau ir iki dvejų, ir iki dvejų su puse metų, ir kai matau tuos reikalus su buteliukais, galvoju, kaip turėtų būti sunku. Maitinimas krūtimi ypač gerai ir patogu, nes maistas visad šiltas, po ranka, subalansuotas būtent kūdikiui. Motinyste ir tuo „leliukiniu“ amžiumi aš tiesiog mėgaujuosi.
Aš neįsivaizduoju, kaip gali būti sudėtinga žindyti vaiką. Kai gimė mano pirmoji dukra, ji buvo neišnešiota, todėl situacija su maitinimu buvo kitokia – man teko nusitraukinėti pieną, kad galėčiau ją pamaitinti. Tai buvo sunku – pats procesas nėra malonus. Vėliau teko kurį laiką pavargti, kad galėčiau ją maitinti krūtimi: vieną dieną pakankinau, nedaviau buteliuko, tačiau savo pasiekiau – dukrą maitinau pati.
Niekada nesilaikiau jokių valandų nė su vienu vaiku – maitindavau tuomet, kai mano vaikai to norėdavo. Nelaukdavau, kol praeis kažkoks nurodytas laikas, nes negaliu klausyti, kai vaikas verkia, ir aš žinau dėl ko.
Aišku, kitos mamos galbūt nori komforto – pamaitino vaiką ir paskui kelias valandas užsiima savo reikalais. Aš taip nedariau – mano pirmoji dukra visada buvo prie manęs.
Niekada nesilaikiau jokių valandų nė su vienu vaiku – maitindavau tuomet, kai mano vaikai to norėdavo. Nelaukdavau, kol praeis kažkoks nurodytas laikas, nes negaliu klausyti, kai vaikas verkia, ir aš žinau dėl ko.
Žindymas – tai laikas su kūdikiu, kurį mes turime kaip dovaną ir kuris trunka labai trumpai. Man tai sukelia nuostabius jausmus, kai galiu žiūrėti į savo vaiką, mėgautis, glostyti, prisiglausti. Tai yra laikas, kuris praeis, ir jeigu kažkur nuskubėsime, praleisime puikią progą sukurti ryšį su savo kūdikiu.
– Daugelis mamų skuba, nori sugrįžti į darbus, kažkur išeiti. O kaip jūs susidorojate su skuba, koks jūsų dienos ritmas?
– Esame sau susikūrę darbo vietas, todėl dirbame iš namų ir galime į viską pasižiūrėti lanksčiau. Aš nesėdžiu prie kompiuterio nuo 8 ryto iki 5 vakaro – tai darau tada, kai galiu, kada užmigdau vaiką, kada pasirūpinu šeima. Šiais laikais, kai turime tiek technologijų, galime daug ką daryti namuose. Aš neįsivaizduoju, o ir nenorėčiau tokio darbo, kuriame turėčiau būti nuo 9 iki 6.
Iki pirmos dukros dirbau rinkodaros skyriuje, man ten patiko, tačiau kai po gimdymo pamačiau, kaip turėsiu dirbti, kada turėsiu ateiti į darbą, supratau, kad nieko nebus. Man svarbiau, kad vaikas neverktų, noriu jį jausti ir matyti, o ne palikti auklei ir pati sėdėti darbe.
Kuo mažiau vaikų ir kuo esi šviežesnė mama, tuo viskas yra sudėtingiau, tuo, atrodo, daugiau turi padaryti, ir manai, kad be papildomų rankų neišsiversi. Man, turint šešis vaikus, yra lengviau nei tada, kai turėjau vieną vaiką. Laikui bėgant sugebi išmokti planuotis ir nešvaistyti laiko ten, kur nereikia.
– Prakalbote apie tai, kad dirbote iki pat gimdymo. Gimdymo daugelis moterų bijo – o kokie jūsų priminimai apie jūsų vaikų atėjimą?
– Gimdymas yra tai, ką turi pajausti kiekviena moteris, bet manau gimdyti reikia sąmoningai ir prieiti iki to. Tam yra knygos, žmonės, kurie gali papasakoti. Lenkiu galvą prieš R.Šemetą, iš kurio sužinojau daugelį dalykų apie natūralų gimimą, natūralų po gimimo elgesį su vaiku, ką daryti ir ko neišsigąsti.
Pirmąjį vaiką gimdžiau su epidūrine nejautra. Kaip ir visos moterys, labai bijojau skausmo, ir kai man pasiūlė epidūrą, aš pasakiau – „gerai ir kuo greičiau“. Visus kitus vaikus gimdžiau be epidūro.
Man pasisekė, kad mano gimdymai buvo lengvi, vaikai nedideli, bet kai gimė Petras, maniau, kad skausmo taurė išgerta. Jis gimė gana didelis ir svėrė 4,5 kg. Visgi, vėliau atsirado ir Katrė.
Juk kai gimsta mažylis, kiekviena mama gali pasakyti, kad padarytų dėl savo kūdikio viską. Todėl taip ir reikia nusiteikti gimdymui – tuomet ir tas skausmas įgauna kitą prasmę.
Ką noriu pasakyti – tas skausmas nėra tiesiog skausmas dėl nieko. Aš galbūt vaiko gimimą mistifikuoju, tačiau tai yra virsmas, naujo žmogaus atėjimas į šį pasaulį. Ir tai yra labai didelis dalykas, turbūt svarbiausias kiekvieno žmogaus gyvenime. Atėjimas negali būti tiesiog įėjimas pro duris – jis turi kažką praeiti.
Mama yra tie vartai – mes savo vaikui esame tie vartai ir galime jam padėti ateiti. Juk kai gimsta mažylis, kiekviena mama gali pasakyti, kad padarytų dėl savo kūdikio viską. Todėl taip ir reikia nusiteikti gimdymui – tuomet ir tas skausmas įgauna kitą prasmę.
Vaikas pasaulin ateina iš tamsos į šviesą, ir tada iš to didelio skausmo tave užlieja palaima ir džiaugsmas. Man tai yra didžiausias potyris ir visi gimimai – sukrėtimai gerąja prasme, nes atveria sielą, tu lieki praturtinta, prisilieti prie šventų dalykų.
– Kaip jūsų vaikai sutaria tarpusavyje?
– (juokiasi)... Turbūt taip pat, kaip ir visi broliai ir seserys. Kai jie yra namuose, tai tada būna karas. Kažkas draugauja, kažkas pykstasi, kažkas kovoja... Bet kai jie atsiduria svetimoje aplinkoje, aš matau, kad tai yra jėga – tada nebėra nesutarimų, o yra vienas už visus ir visi už vieną. Jie saugo vienas kitą, ir aš neatsistebiu jų sutarimu ir vienybe.
Kai bendrauju su kitomis daugiavaikėmis šeimomis, mes apie tai labai daug kalbame. Kas kartą nusiraminu ir suprantu, kad viskas gerai, kad jie visi elgiasi labai panašiai. Vaikai turi išsirėkti, išsidūkti, pasimušti...
Tėvams, kurie nori, kad jų vaikai visada draugautų, siūlyčiau pažvelgti į situaciją kitu kampu ir leisti jiems elgtis laisvai. Vaikai turi išmokti bendrauti ir priimti visokias emocijas ir situacijas. Pažvelkite, kaip elgiasi vilkiukai, jie kanda vienas kitam, tampo už uodegos. Mes leidžiame savo vaikams elgtis taip pat, pasipešti, pasimušti, aišku, proto ribose, kad atrastų bendrumą.
– Koks jūsų vyro vaidmuo – koks jis tėtis?
– Vyras šeimoje turi būti, nes jeigu to vyro nėra, nėra tos kinų sienos, kuri atlaikys bet ką. Mūsų šeimoje yra taip, kad mama yra mama, ir vaikai vynioja aplink pirštą, kaip tik moka. Apvynioja, suvynioja ir galėtų užrakinti spintelėje. O tėtis turi žodį, ir visi jo klauso. Tai yra autoritetas ir tuo labai džiaugiuosi – tai yra teisingas, bet griežtas bendravimas.
Kad ir kaip bežiūrėtume, tačiau vaikai visada mėgina ribas – pavyks ar nepavyks. Džiaugiuosi, kad mano vyras tvirtas šioje srityje, nors su mažiausia dukra gali būti visaip (juokiasi) – tai stebuklinga meilė vienas kitam.
Vyras šeimoje turi būti, nes jeigu to vyro nėra, nėra tos kinų sienos, kuri atlaikys bet ką.
– Ar visada norėjote turėti daug vaikų?
– Aš niekada nesvajojau turėti daug vaikų. Pati esu iš nedidelės šeimos, kaip ir mano vyras, ir galvojau apie visai kitokį šeimos modelį. Tačiau vaikai atėjo savo laiku. Manau, kad esame atradę su vyru vienas kitą, tuo labai tikiu. Mes perėjome ugnį ir vandenį, sugebėjome atlaikyti gyvenimo ir vienas kito kirčius, visi esame ne angelai, o santykiuose visada būna pakilimų ir nusileidimų.
O vaikai pas mus kas kartą ateina kaip meilės įrodymas. Kiekvienas vaikas ateidamas atneša naujas galimybes. Su kiekvienu vaiku mūsų galvose atsiranda kažkokie projektai, naujos veiklos, naujos galimybės kažką daryti. Niekada nebūna taip, kad atsiranda vaikas, ir viskas tampa labai sudėtinga – vaikas kaip tik atneša krepšį galimybių.
– Na, o kas jums yra buvimas mama?
– Tai yra pats geriausias dalykas, kurį gali patirti moteris. Jeigu tu netampi mama ir neprisilieti prie visko nuo... iki, netenki dalies gyvenimo džiaugsmo ir laimės. Tikroji laimė ir pilnatvė atėjo tuomet, kai atsirado vaikai. Nes iki to laiko aš ieškojau ir nežinojau, ko noriu.
Iš pradžių ieškai karjeros, galimybių, kelionių, antros pusės... O kai atsiranda vaikas, didžiausia laimė jį tiesiog glausti prie krūtinės. Tu gali padėti žmogui keliauti į priekį, ir tai man didžiausia dovana. Aš džiaugiuosi, kad turiu net šešias tokias dideles dovanas.
