Konferencija apie sąmoningą motinystę vyks Mamos dieną – gegužės 6-ąją, sekmadienį, Vilniuje. Joje su esamomis ir būsimomis mamomis bus pasidalyta daugybe naudingos informacijos. Kalbėjomės su Sabina apie gyvenimą, motinystę, vaikus, karjerą ir, žinoma, tai, kaip visa tai sutalpinti į tą vieną gyvenimą.
– Esate 7 vaikų mama, dviejų anūkų močiutė, sėkmės karjeroje pasiekusi moteris. Papasakokite, kaip jums pavyksta taip viską suderinti?
– Viskas labai sąlygiška. Karjera nėra galbūt labai sėkminga, tiesiog karjera kaip karjera. Dirbu, ką moku geriausiai. Ir tų vaikų gal čia nėra labai daug. Tiesiog tas skaičius truputėlį gąsdina, nes mes viską esame linkę lyginti su vidurkiu.
Jeigu skaičiuotume, kad šeimose augančių vaikų vidurkis Lietuvoje yra 1,7, tuomet tai atrodo daug, nors man pačiai tai neatrodo daug. Bet aš juk negimiau šiandien, iki šiandien aš nugyvenau visą gyvenimą, man yra 43 metai, tai buvo galima dar daugiau vaikų pagimdyti (juokiasi). Aš nežinau kaip manyje tiek telpa, tiesiog aš nebijau traukti iš savęs to, kas manyje yra.
Mes patenkame į tokią kritinę masę, kuomet užtenka būti nors šiek tiek kitokiu, pasielgti truputį kitaip, ir jau gali būti minios sutryptas.
Gal pernelyg dažnai yra tiesiog išsigąstama pačios savęs ir tos atsakomybės būti mama. Juk tai yra visiškai paprastas dalykas, nėra kažkokia išskirtinė teisė arba pareiga. Aš nevadinu motinystės pareiga. Man tai tiesiog yra buvimas moterimi. Gal nuo to požiūrio ir priklauso, kiek pats save gąsdinsi motinyste.
Aš pirmą vaiką pagimdžiau, kai man buvo 19 metų. Jei tuo metu būčiau labai išsigandusi savo motinystės, savo pirmojo vaiko ir visų atsakomybių, tuomet nebūčiau daugiau niekada ryžusis tokiam žingsniui vėl.
Kol esi labai jaunas žmogus, nebaigei universiteto, neperskaitei dešimties knygų apie motinystę, tol negali tapti mama? Mes šiame pasaulyje gyvename tūkstančių tūkstančius metų ir turime paslėptą jausmą, kurį aš vadinu intuicija. Mūsų protėviai sukaupė labai daug žinių, kurias reikia tiesiog mokėti pasiimti.
– 2016 metais jūs buvote pripažinta veikliausia Lietuvos moterimi. Kaip visur spėjate?
– Kas ta veikliausia Lietuvos moteris? Aš nedalyvavau tokiam konkurse, tiesiog ėmė man ir pasakė tai. Nors tokių veiklių yra tūkstančiai – aš tikrai nepadarau kažko labai daug ypatingo, kaip kitos moterys. O šiaip, atsakant konkrečiai į šį klausimą, aš manau, labai svarbu mums visoms suvokti, kad visko vis tiek nesuspėsime. Suspėsime tik tiek, kiek mums iš tikro reikia suspėti.
Moterys labai mėgsta užsiimti savikritika, jog vėl kažko nepadarė, nieko nesuspėjo. O kas tas niekas? Jeigu nieko nesuspėjai, tai nieko baisaus, nes galbūt tai tik niekas (šypsosi).
Visi mes turime prioritetus. Todėl padaryti tai, kas iš tikro mums svarbu, kas neatvėsina užsispyrimo, mes tikrai spėjam. Taigi manau, kad reikia mokėti paleisti kai kuriuos dalykus. Jeigu šiandien kažko nespėjame, tuomet galbūt spėsime tai padaryti rytoj ar poryt.
– Sąmoningai sukūrėte didelę ir gražią šeimą. Kas lėmė tokį jūsų apsisprendimą?
– To sąmoningumo tiek ir tebuvo. Esu bandžiusi pati sau atsakyti į šį klausimą, kodėl turiu tokią šeimą. Iš tiesų neturėjau iš ko mokytis gyventi didelėje šeimoje, mano aplinkoje nebuvo gausių šeimų, kad galėčiau sąmoningai nuspręsti, jog noriu tokios šeimos.
Mamos, kurios turi daugiau nei tris vaikus, anksčiau man atrodė labai keistos moterys, ir dėl to puikiai įsivaizduoju, kodėl pati galiu atrodyti labai keista. Aš pati buvau jų kailyje ir galvojau – kam reikia daug vaikų? Turi du – berniuką ir mergaitę, visi sutelpa į vieną fotokadrą, ir tai yra labai nuostabu.
Po to tas suvokimas plečiasi. Tuomet pamatai, kad gali būti įvairiausių variantų, pasaulis margas, platus, nebereikia visko stebėti, vertinti per savo siaurą, mažą langelį, per kurį tu žvelgi į pasaulį.
Mano apsisprendimą turėti didelę šeimą turbūt lėmė patirtas saugumo jausmas savo aplinkoje, nes moteriai tai yra svarbu. Aš nejutau grėsmių, kurios gali turėti įtakos aplinkos ir šeimos gerovei, ir būtent tuo metu pasipylė vaikai.
Aš nemoku sakyti maldų, aš net nemoku tinkamai žegnotis, bet turiu labai gilų tikėjimą, kurį galbūt man įskiepijo tėvai, kad viskas bus gerai.
Nežinau, kiek tai sąmoninga ar ne, bet tai buvo išties intuityvu. Tuo metu patikėjau, jog tai yra mano jėgoms, ir aš galiu juos turėti. Gyvenimas yra nuostabus dalykas – kodėl jo nepadovanojus dar vienam žmogui, kuris taps laimingu? Dabar mano tikslas yra nugyventi gyvenimą tokį, kad kada nors jie irgi manytų, jog gyvenimas yra dovana.
– Sabina, kas yra jūsų stiprybės šaltinis? Iš kur jumyse tiek gyvybės?
– Aš niekada nebuvau religinga, bet visada buvau tikinti. Mano Dievas neturi vardo, ir aš nemoku sakyti maldų, aš net nemoku tinkamai žegnotis, bet turiu labai gilų tikėjimą, kurį galbūt man įskiepijo tėvai, kad viskas bus gerai. Tai ne optimistinis tuščias pasakymas, bet tikras gilus tikėjimas, kad tikrai viskas bus gerai.
Gyvenimas dažnai nėra labai linksmas, ir mes puikiai žinome, kuo jis baigiasi. Tačiau, jei aš eisiu doros, sąžiningumo su savimi pačiu ir aplinka keliu, tai vis tiek, kažkaip stebuklingai, aplinkybės susiklosto taip, kad jos mums padeda.
Kitas dalykas, nereikia manyti, jog aš vienas viską galiu. Taip, labai smagu pasitikėti savo jėgomis, bet nevertėtų pamiršti, jog mes esame visuomenės dalis. Bendrystės tema man yra labai artima, ir aš tikiu, jog kuomet žmogus yra ne vienas – viskas įvyksta kur kas lengviau.
Kūrybiškumas yra vienas iš mano jėgos šaltinių, manau, jog tai yra visiems įgimta savybė, kuri padeda absoliučiai visur išspręsti įvairiausio pobūdžio problemas, tačiau tą įgūdį taip pat reikia lavinti, nenumarinti jo. Daug dalykų mes galime paveldėti, daug dalykų galime nusipirkti už pinigus, bet ne ką mažiau dalykų mums reikia sukurti patiems. „Sukurti“ turiu omenyje ne materialius dalykus, o santykius, atrasti sprendimus, ir dėl to manau, jog kūrybiškumas yra vienas svarbiausių dalykų, jis tikrai padeda gyventi.
– Minėjote, kad savo knygą „Vandeninė moteris“ rašėte 9 mėnesius. Jūsų gyvenime yra labai daug 9 mėnesių.
– Mano knygos rašymo procesas iš tiesų priminė moters nėštumą. Ta knyga lyg minčių debesis kažkur sklandė, tuomet buvo pasėtas grūdas. Kai atsirado tam tikras terminas, iki kada turi būti ji parašyta ir apie ką, tuomet ryškėjo kontūrai, kaupėsi mintys, palinkėjimai. Tik paskui aš ją rašiau. Visas tas procesas panašiai ir užėmė 9 mėnesius.
Tiesa, net pabaiga buvo su savotiška kančia, kūrybine kančia. Kuomet, viena vertus, kaip ir norisi pamatyti savo kūrinį, bet tuo pačiu kaip ir kyla abejonių – gal tai ne pabaiga?
Patyriau net ir vadinamąją knygos pogimdyvinę depresiją, kuomet rašydamas tu atiduodi labai daug energijos savo kūriniui. Juk rašai savo siela, stengiesi atiduoti visa, kas tau atrodo svarbu, pasidalinti. Knyga visuomet išgyvena tam tikrą laikotarpį, kuomet skaitytojams dar ji nėra patekusi į rankas, ir rašytojas negauna jokio grįžtamojo ryšio, jokių komentarų, jokių atsiliepimų.
Štai tas laikotarpis išgyventi man buvo tikrai nelengvas. Praėjus vos dviem dienoms, kuomet knyga pasiekė knygų lentynas, gavau patį pirmąjį atsiliepimą iš skaitytojos, kuri man parašė atvirą nuoširdų laišką, – tik tuomet mane pasiekė tas tikrasis džiaugsmas.
Kūrybiškumas yra vienas iš mano jėgos šaltinių, manau, jog tai yra visiems įgimta savybė, kuri padeda absoliučiai visur išspręsti įvairiausio pobūdžio problemas.
Gyvename siaubingame komunikaciniame triukšme. Sunku darosi išgirsti, nes srautas yra toks milžiniškas, jog pradedi informaciją skirstyti, būna keblu atsirinkti. Norisi save kažkur priskirti, tačiau tai labai sunki užduotis.
Esu susirūpinusi tuo, kad mes apskritai esame labai kritiški, labai linkę vertinti. Gal dėl to, jog mus pačius taip auklėjo, nuolatos vertino nuo mažumės. Mes patenkame į tokią kritinę masę, kuomet užtenka būti nors šiek tiek kitokiu, pasielgti truputį kitaip, ir jau gali būti minios sutryptas. Aš manau, jog kiekvienas turime savo unikalų kelią ir kiekvienas turime gyventi pagal savo standartus, ne kieno nors kito.
„Sveika ir laiminga mama“ misija – supažindinti moteris su naujausiomis sveikatingumo metodikomis ir asmeninio tobulėjimo sprendimais, padėsiančiais sėkmingai planuoti šeimos pagausėjimą, kurti tvirtus ir darnius poros tarpusavio santykius ir visokeriopai realizuoti savo moterišką prigimtį šeimoje ir už jos ribų.
Konferencija „Sveika ir laiminga mama“ įvyks 2018 metų gegužės 6 dieną, Vilniaus „Compensa“ koncertų salėje. Daugiau informacijos apie renginį galite rasti čia: https://www.mamosdiena.lt/.
