Jonavos globos namuose ponia Zina gyvena jau trejus metus. Nors buvo galimybė apsigyventi pas sūnų ar dukrą, tačiau globos namus sako pasirinkusi pati ir tokiu savo pasirinkimu džiaugiasi. Pasak moters, apie šias įstaigas, populiariai vadinamas senelių namais, yra prikurta nemažai mitų.
Panoro į Druskininkus – pardavė butą Šiauliuose
Z.A.Sarapinienė yra kilusi iš Akmenės rajono, vėliau daug metų gyveno ir dirbo Šiauliuose. Čia ne tik prabėgo jaunystė, tačiau užaugo ir vaikai. Beveik 30 metų – iki pensijos – ji dirbo ekonomiste projektavimo institute.
„Aš gyvenau Šiauliuose, o Vilniuje gyvenanti dukra nusipirko butą Druskininkuose. Tam, kad galėtų atvažiuoti, pabūti poilsio dienomis.
Pasikvietė ir mane. Sako: mama, atvažiuok, pasižiūrėk. Atvažiavau pabuvau, pasižiūrėjau ir man taip patiko Druskininkai, kad panorau čia gyventi“, – pasakojo moteris.
Kai tokią mintį išsakė dukteriai, ši, anot pašnekovės, tik pastatė pečius. „Sako, kad ne, nevažiuočiau. O aš grįžau į Šiaulius, tuoj pat paskelbiau, kad parduodu butą. Tai buvo maždaug prieš 15 metų“, – pasakojo moteris.
Pardavusi butą, kaip sako pati, su visu turtu, prieš pat Velykas, ji atsikraustė į Druskininkus, o dukteriai neliko nieko kito, tik į šeimos butą priimti gyventi mamą.
Tiesa, Zina pasakoja, kad išvažiuodama iš Šiaulių sulaukė ir pažįstamų nuostabos bei tikinimų, kad ji, jau būdama amžiuje, svetimame mieste nepritaps.
„O kas man? Nepritapsiu, tai grįšiu“, – juokėsi žvali moteris. Dukters bute Zina ilgai neužsibuvo, nes netrukus įsigijo savo butą.
Naujame mieste – naujas gyvenimas
Visada aktyvų gyvenimą mėgusi buvusi šiaulietė veiklos ėmė dairytis ir Druskininkuose. „Tuoj pat ėmiau uostinėtis kokios veiklos“, – juokėsi geros nuotaikos nestokojanti moteris.
Visų pirma ji susipažino su senjorus vienijančiu „Bočių“ klubu, taip pat ėmė mokytis Trečiojo amžiaus universitete. Kiek metų studijavo, sako, jau nepamenanti, mat kasmet čia išduodamas diplomas: „Kiek diplomų turiu – nežinau.“
Greta studijų netrūko ir kitos veiklos – renginių, susitikimų, sporto užsiėmimų. Vienas iš ponios Zinos pomėgių – linijiniai šokiai, kuriuos Druskininkų „Bočių“ kolektyve ji šoko iki tol, kol suėjo 80 metų.
„Paskui pagalvojau, kad į sceną aš jau nebenoriu lipti“, – sakė pašnekovė.
Į globos namus panoro pati
Galiausiai, perkopusi garbingo jubiliejaus slenkstį, moteris ėmė galvoti apie ateitį. Jos dukra gyveno Vilniuje, sūnus – Jonavoje.
Nors Zinos sveikata nebuvo bloga, tačiau keitėsi gyvenimo aplinkybės. Pavyzdžiui, išsikraustė draugiškiausi kaimynai, tad nebeliko bendruomeniškumo. Galiausiai vieną dieną Zinai sušlubavo sveikata. Kas nutiko, pati ji nelinkusi prisiminti. „Tiesiog organizme trūko geležies“, – šyptelėjo.
„Supratau, kad metai eina pirmyn, aš čia visai viena. Jei sveikata, ar kas...“, – kalbėjo moteris. Dėl mamos sveikatos sunerimo ir vaikai. Tad šeimoje imta tartis, ką daryti toliau.
„Pradėjome visi kalbėtis. Tada aš sakau: noriu į kokius nors globos namus“, – sakė pašnekovė.
Nors galėjo gyventi pas sūnų ar dukrą, kurių gyvenimo sąlygos buvo tinkamos priimti mamą, tačiau moteris to nenorėjo.
„Ir rūpestis vaikams esi. Bet su vaikais gyvenant yra amžiaus skirtumas. Atsiranda trintis: kažkas gali nepatikti man, kažkas – jiems.
Tai ar ne geriau, kad atskirai gyvenam? Dažnai susitinkame, maloniai bendraujame, dukra atvažiuoja, sūnus ateina, marti. Taip bendrauti geriau“, – įsitikinusi moteris.
Į svečius pasikvietė moterį, su kuria susipažino vaikštinėdama
Kodėl kai kurie vyresnio amžiaus žmonės bijo net minties, jog sulaukus brandaus amžiaus, galima gyventi globos namuose?
„Šito aš nesuprantu. Aš gal per daug plepu, bet kartą, bevaikštinėdama Jonavoje, susipažinau su viena moterimi. Kai ji sužinojo, kur aš gyvenu, pasakė, kad ir jai sūnus rekomenduoja, tačiau ji nenori.
„Palauk, – pasakiau aš jai. – Ateik pas mane.“ Atsivedžiau, apvedžiojau visur, aprodžiau. O jis vis tiek: ne, aš čia nenoriu gyventi, ir trumpa kalba“, – pasakojo Z.A.Sarapinienė.
Juk sakydavo, kad jei senukus atiduoda į prieglaudą, tai nori jais atsikratyti.
Kartais vasaromis, sėdint globos namų kieme, Zinai ir kitiems įstaigos gyventojams tenka išgirsti praeivių replikų, esą jie gyvena bagadelnėje.
„Gal čia iš senų laikų tokia nuomonė? Juk sakydavo, kad jei senukus atiduoda į prieglaudą, tai nori jais atsikratyti. Bet juk dabar nauji laikai“, – svarstė ponia Zina.
Tiesa, ir jai pačiai teko girdėti, jog globos namai nelygu globos namams – gyvenimo kokybė ir patogumas juose priklauso tiek nuo dirbančio personalo, tiek nuo įstaigos vadovo požiūrio.
Norėjo gyventi vienviečiame kambaryje
Su ponia Zina kalbėjomės jos kambaryje, kuriame ji gyvena viena. Moteris pasakojo, kad už tokį patogumą – gyventi vienviečiame kambaryje – tenka primokėti 23 eurus.
„Bet tai tikrai nedaug. Aš pati norėjau gyventi viena“, – sakė pašnekovė.
Nedideliame, tačiau jaukiame kambarėlyje yra lova, spinta, spintelės, staliukas ir foteliai. Čia Zina gali priimti ir svečius. Dar kambaryje stovi kardio treniruoklis. Taip pat įrengtas erdvus dušas ir tualetas. Visos patalpos – tvarkingos, o kambarys – šviesus, mat per visą jį yra langai.
„Drabužius išskalbia skalbykloje, maitinimas – valgykloje, keturis kartus per dieną. Ateina valytoja tvarkyti kambario, bet aš neleidžiu. Susitvarkau pati. Tik kai būna pavasarinis valymas, man išvalo langus – pati jų nevalau“, – pasakojo Jonavos globos namų gyventoja.
Tiesa, patekti į globos namus ne visada galima iš karto – reikia laukti eilėje, nes norinčių yra.
Taip pat pat reikia pateikti įvairų gydytojų pažymas: „Reikia pasitikrinti net nuo AIDS.“
Už gyvenimą čia 80 procentų moters pensijos pasilieka globos namai, papildomai ji kas mėnesį sumoka minėtus 23 eurus už vienvietį kambarį.
„Ir taip, vieną gražų šeštadienio rytą, aš čia atvažiavau“
Prieš atvykdama čia Zina su globos namais susipažino iš anksto: apsilankė kartu su marčia, apžiūrėjo patalpas, pakalbino čia gyvenančius žmones.
„Ir taip, vieną gražų šeštadienio rytą, aš čia atvažiavau“, – prisiminė.
Vienas iš svarbiausių dalykų, sako ponia Zina, jog čia gyvenantiems žmonėms organizuojamos įvairios veiklos, jie lankosi renginiuose, kurie vyksta tiek įstaigoje, tiek už jos ribų.
Gyventojus darbuotojai lydi net į polikliniką. Kitaip tariant – pasirūpinama viskuo.
Apsigyvenusi globos namuose Zina susidomėjo rankdarbiais, ji velia iš vilnos, gamina įvairius kitus gaminius.
„Pas mus ateina ir savanoriai, kurie mums bibliotekoje skaito knygas. Štai dabar klausomės knygos „Altorių šešėlyje“, bibliotekoje vyksta ir poezijos valandėlės“, – apie gyvenimą globos namuose pasakojo moteris.
Sėdėti užsidarius kambaryje būtų daug sunkiau, namuose susentum greičiau. Čia – aktyvus gyvenimas.
Pasak Zinos, gyvenant tokioje įstaigoje nuolat lanko socialiniai darbuotojai, jų padėjėjai, gydytojai, medicinos slaugytojos, į susitikimus ir pokalbius kviečia psichologė.
„Gauname ir vaistus, kalio, magnio – visa tai mums nekainuoja. Tik jei pats dar nori kokių papildų – turi nusipirkti. Ir drabužių pirkti nereikia – esi aptarnaujamas. Yra treniruoklių salės, dirba kineziterapeutas. Čia pilna veiklos. Sėdėti užsidarius kambaryje būtų daug sunkiau, namuose susentum greičiau. Čia – aktyvus gyvenimas.
O apie nusistatymą dėl globos namų, tai reikia pačiam nusistatyti, kad bus gerai. Kad nuo tavęs priklausys, kaip tu gyvensi ir kaip bendrausi. Kur aš gyvenau – man visur buvo gerai. Atvažiavau čia be jokių nuoskaudų ir be jokių ašarų. Aš turiu susikurti savo gyvenimą pati“, – kalbėjo Z.A.Sarapinienė.
Prieš dvidešimt metų atsiveždavo kaliošus
Jonavos globos namų direktorė Dalia Astrauskienė: „Nuomonė apie globos namus iš tiesų keičiasi. Aš pati dirbu jau daug metų, dirbau ir tada, kai socialinis darbas buvo dar prastai išvystytas. Dabar ši situacija jau pasikeitusi, aktyviai dirba ir informaciją skleidžia rajono socialinių paslaugų centras.
Įstaiga įgavo žmonių pasitikėjimą. O seniau, prieš maždaug 20 metų, būdavo visko. Žmonės, prisiklausę, kad čia bagadelnia, atsiveždavo kaliošų, spąstų, skirtų gaudyti pelėms ir žiurkėms. Vienas kunigas, pamenu, buvo įdėjęs net surūdijusių lašinių.
Šiuo metu, kai yra ir privačių globos namų, eilės taip pat yra sumažėjusios. Mūsų įstaigoje dabar gyvena 90 žmonių.
Vienas svarbiausių dalykų gyventojams – kad čia būtų vykdomos veiklos, užimtumas, svarbu, jog čia gyvenantys žmonės jaustų bendruomeniškumą, o ne vienatvę.
Būtent dėl to globos namuose stengiamės sudaryti sąlygas, kad kiekvienas gyventojas turėtų veiklos pagal savo pomėgius: muzikos terapija; esame šalyje pirmoji globos įstaiga, pradėjusi teikti kaniterapijos paslaugas (profesionalūs kaniterapeutai – šuneliai – lanko sunkiausią negalią turinčius globotinius; nemažai gyvūnų gyvena mūsų įstaigoje: šinšilos, papūgėlės, katės, žuvytės); salėje rodome kino filmus, turime multisesorinę sistemą (vaizdo, garso, kvapo ir šviesos terapija su šviesos pluoštais, multimedija).
Taip pat yra biblioteka, siuvimo, mezgimo, medžio drožybos užsiėmimai, tapyba, globos namų gyventojai kviečiami į įvairias išvykas, organizuojamos paslaugos akliesiems ir silpnaregiams ir panašiai.“
