Su garbaus amžiaus moterimis jų gimtadienio dieną susitikome Lilijos namuose. Sodelyje stovėjo vaišėmis nukrautas stalas – svečiai sugužės tik vakare po darbų, tačiau jubiliatės jų jau laukė pasipuošusios.
„Tai išeiginės suknelės. Po namus su tokiom kasdien nevaikštome“, – paklausta, ar ilgai puošėsi, atsakė Lilija ir prisėdo ant sūpynės.
Nustatyta, kad protas turi įtakos sveikatai. Tad ir neleidžiu tam protui užsnūsti – domiuosi, kas vyksta pasaulyje, sprendžiu kryžiažodžius, – greitakalbe bėrė Lilija.
Sakoma, kad svarbiausia brandaus amžiaus žmogui – išlaikyti viduje valiūkiškumą, tuomet ilgai išliksi jaunas. Lilija tą puikiai įrodo: ji vis dar mėgsta suptis, gamina valgį (jubiliejaus proga iškepė pyragą), lankosi pirtyje, vanojasi vantomis, nevartoja alkoholio (degtinei yra alergiška), stebi vokišką „Deutsche Welle“ programą ir sprendžia „Sudoku“. Ir daro tai nepaisydama to, kad daugiau nei pusamžį gyvena kamuojama širdies ydos, reumato bei prastos regos.
„Nustatyta, kad protas turi įtakos sveikatai. Tad ir neleidžiu tam protui užsnūsti – domiuosi, kas vyksta pasaulyje, sprendžiu kryžiažodžius“, – toliau greitakalbe bėrė Lilija.
Nors dvynės, bet labai skirtingos
Jos sesuo Birutė – priešingybė: tyli, rami, išlaikyta. Birutės sveikata daug geresnė. Ji neapkenčia stovėjimo prie puodų, tačiau mėgsta knygas ir madą. Štai ir susitikimo dieną iš po šiuo metu taip madingos laisvos, žemę siekiančios gėlėtos Birutės suknelės kyšojo... sportiniai bateliai!
„Dar mėgstu klasikinę muziką. „Pupyčių“ visokių neklausau. Iš populiariųjų dainininkų su seserimi pripažįstame tik Stasį Povilaitį. Nesimaivė jis, apsirengdavo elegantiškai. Norisi lankytis klasikiniuose koncertuose ir dabar. Bet bilietai brangūs, o ir grįžti po renginio iš miesto centro į Sargėnus taksi kainuoja apie 20 eurų“, – teigė Birutė.
Pasak Lilijos, sesuo visuomet buvo išlaidi: „Kiek ji rankinių turėjo! Kadangi mes iš dviejų skirtingų kiaušinėlių atsiradome, skiriamės. Skiriasi net ir mėgstamas maistas. Aš renkuosi pieniškus produktus, o ji – mėsą. Vaikystėje per Velykas gaudavau šokoladinį kiškį, o Birutė – silkės.“
Birutė išskyrė ir dar keletą skirtybių: sesuo – kovotoja už teisybę, o ji labiau mėgstanti nusileisti, sesuo naršo internete, o ji skaito knygas ir laikraščius.
„Gimėme anksčiau laiko. Ir priėmė mus pats profesorius Pranas Mažylis. Išlaikė ligoninėje net mėnesį. Iš pradžių aš buvau silpnesnė, o gimusi pralenkiau Liliją. Esu aukštesnė“, – pasididžiuodama ištarė Birutė.
Daug skirtybių, o kas bendra?
„Esame patriotės. Dešiniųjų pažiūrų. Tikime geru, sąžiningumu“, – šyptelėjo viena iš dvynių.
Lietuvoje gyventi geriausia
Devyniasdešimtmečio sulaukusių draugų seserų aplinkoje – vos vienas kitas. Štai visi Birutės kursiokai jau išėję anapus - liko tik ji viena. Iš giminaičių tokio garbaus amžiaus taip pat niekas nesulaukė. Tad kokia šių dvynių ilgaamžiškumo paslaptis?
Gera nuotaika, optimizmas. Negalima pykti, viskuo skųstis, kerštauti. Taip pat reikėtų vengti piktų žmonių, – ilgaamžiškumo paslaptį atskleidė Birutė.
„Gera nuotaika, optimizmas. Negalima pykti, viskuo skųstis, kerštauti. Juk kiekvienas žmogus – individualybė. Savo gyvenimo stiliaus niekam nereiktų piršti. Daryti viską taip, kad nei sau, nei kitam nepakenktum. Taip pat reikėtų vengti piktų žmonių“, – paaiškino Birutė.
Lilija jai pritarė, patarusi į viską žiūrėti „penkiasdešimt ant penkiasdešimt“ – viską visuomet apsvarstyti, neimti jokių žinių už gryną pinigą.
Birutė visą gyvenimą išdirbo vaikų gydytoja Kauno klinikose. Tokiu keliu pasuko ir Lilijos dukra. Tetos neraginama ir neskatinama. Tačiau pati Lilija, kuri įžvelgią naudą turėti šeimoje keletą medikų, – dirvožemininkė, negalinti ramiai žvilgčioti į kraują. Paklausta, ar su dukterėčia padiskutuoja apie tai, gerėja ar prastėja gydytojų gyvenimas Lietuvoje, Birutė patikino, jog medikų algos ir tuomet, ir dabar yra mažos.
„Deutsche Welle“ skaičiau, kad vidutinis vokiečio gydytojo atlyginimas siekia 8 tūkst. eurų, o mano duktė Kauno poliklinikoje uždirba 800, nors viešai kalbama apie daugiau. Nesąmonė. Štai kodėl visi emigruoja“, – paaiškino Lilija.
Tačiau dvynių dukros liko gyventi Lietuvoje, o ir pačios seserys, okupacijos metais trumpam pasitraukusios į Vokietiją, galiausiai vėl sugrįžo gyventi į Lietuvą. Kodėl?
„Čia, kaip ir Rytprūsiuose bei Šiaurės Vokietijoje, yra palankiausios sąlygos gyventi. Jokių tornadų, cunamių, žemės drebėjimų bei potvynių. Juk šiemet dalis Vokietijos net skendo. O kas Lenkijoje darėsi. Lietuvoje tyras vanduo, sveikesni produktai. Problema tik ta, kad iš Vakarų Europos „ateina“ visi teršalai, nes vyrauja Vakarų vėjai. Ypač pavojinga gyventi upių slėniuose, Vilniaus, Kauno senamiesčiuose“, – Lietuvą liaupsino seserys.
Parėjo pėsčios iš Vokietijos
Gydytojų genas giminėje užsimezgė neseniai. Iš Suvalkijos kilusi dvynių mama buvo namų šeimininkė, auginusi keturis vaikus, o biržietis tėvas – Smetonos laikų Kauno apskrities viršininko įstaigos vyriausiasis buhalteris. Per jo, atsargos kapitono, rankas, kaip tikina seserys, keliaudavo tarpukario Kauno iždo milijonai, policijos uniformos, arkliai, pašaras. Šeimai netrūkdavo nieko. Vaikystėje joms teko ragauti ir kokosų, apelsinų bei bananų, įsigytų be muito mokesčio.
„Užėjus“ rusams, viskas pasikeitė. Tėvas neteko darbo – grėsė kalėjimas, Sibiras ar mirtis. Tad 1941 m. Lilijos ir Birutės šeima buvo priversta repatrijuoti į Vokietiją. Kurį laiką gyveno Lenkijoje, prie Lodzės, vėliau apsistojo Saksonijoje. Persikelti padėjo vokiečių evangelikų bažnyčia. Kaune, P.Vaičaičio gatvėje, šeima paliko du namus, kurių grįžusi taip ir neatgavo.
„Pamenu, vakare mūsų kraštą Vokietijoje užėmė amerikiečiai, visi džiaugėmės, o ryte atsikėlę jau pamatėme raudonas vėliavas – teritorija perleista rusams. Kai kurie estai ėmė net žudytis. Matėme, kaip Rytprūsiuose buvo prievartaujamos moterys.
1945 m. gegužę pradėjome pėsčiomis kelionę į Lietuvą. Ėjome mėnesį. Tačiau sugrįžę į gimtinę nuolat gyvenome baimėje.
1945 m. gegužę pradėjome pėsčiomis kelionę į Lietuvą. Ėjome mėnesį. Tačiau sugrįžusi į gimtinę mūsų šeima nuolat gyveno apimta baimės, tad 1959 m. tėvai išvyko atgal į Vokietiją, nors buvo patys didžiausi Lietuvos patriotai. Jie, kaip ir mūsų anksti miręs jaunėlis brolis, palaidoti Miunchene“, – įspūdinga patirtimi pasidalijo seserys.
Ketveriais metais jaunesnė Lilijos ir Birutės sesuo Dalia 1960 m. išvyko gyventi į JAV. Ten ir liko. Nors gyvenimas Amerikoje jai nepatinka, grįžti nedrįso vien jau dėl to, kada tame krašte yra jos vaikai.
„Buvome nuskridusios lankyti, tačiau tas kraštas nesužavėjo. Vien jau dėl klimato. Toks „kambarinis“ gyvenimas: vasarą per karšta, žiemą per šalta. Namai, mašina, parduotuvė. Viskas, ką matai“, – numojo ranka Lilija.
„Prie Smetonos“ žmonės buvo sąžiningesni
O ką 1927 m. gimusios dvynės mena apie Smetonos laikų Kauną?
„Burmistras P.Vileišis labai daug dėl miesto padarė. Daug pastatė, įvedė vandentiekį, kanalizaciją. Kaip gerai tuomet gyvenome...“, – į prisiminimus nuklydo Birutė.
Pasak Lilijos, Smetonos laikais žmonės būdavo sąžiningesni – nevogdavo tiek, kiek dabar.
„Rusų laikais – kuris daugiau vogdavo, tas garbingesnis būdavo. „Prie Smetonos“ būdavo kitoks miestas. Kitokia publika. Tokia elitinė. Štai ir reformatų Smetonos laikais Kaune būdavo tūkstančiai. O dabar likome tik trys“, – teigė Lilija, prisipažinusi, jog į bažnyčią su seserimi dabar užsuka jau retai - prastas susisiekimas, o ir sveikata kiša koją.
Abi dvynės užaugino po dukterį, kurios padovanojo po du anūkus. Tačiau abiejų seserų meilės istorijos skirtingos. Štai Birutė pragyveno du vyrus – gydytoją ir inžinierių, o Lilija apie savąjį net nepanoro kalbėti: „Neturėjau jokio vyro. Tik dukterį.“
Ištekėjo už vyresnio bajoro
Devyniasdešimtmečio sulaukti pavyksta retam žmogui, tad įdomu, kokią akimirką, kaip laimingiausią gyvenime, išskirtų abi seserys. Lilija nustebina. O gal ir ne. Laimingiausia ji buvo, kai prieš dešimtmetį laimėjo „Deutsche Welle“ organizuotą konkursą: atsakė raštu į klausimus ir buvo pakviesta atvykti su dukra į Kelne rengiamą Užgavėnių karnavalą. Organizatoriai apmokėjo kelionės ir pragyvenimo išlaidas. Iš viso buvo pakviesti šeši žmonės iš įvairių šalių, su kuriais ryšį Lilija palaiko iki šiol.
Birutė kasmet, vokiečių evangelikų bažnyčios kvietimu, taip pat vykdavo į Vokietiją, tačiau keliones nutraukė prastėjanti sveikata. Jei galėtų, ji keliautų ir šiandien. Tik po Europą, nes ji pati pačiausia.
„Svarbiausia gyvenime yra meilė, pasitikėjimas ir sąžiningumas. Mano laimingiausias laikotarpis buvo tuomet, kai gyvenau su antruoju vyru Jonušu. Jis buvo labai geras. Vyresnis net 16 metų už mane. Bajoras, toks smetoniškas džentelmenas. Nugyvenome kartu tris dešimtmečius. Labai mylėjo mane, dukrą, kurią užaugino nuo penkerių metų“, – su nostalgija apie mylimąjį prakalbo Birutė.
Paklaustos apie dabartines svajones, dvynės tik nusijuokė – kokios dar svajonės tokio amžiaus. Galima sau palinkėti tik sveikatos.
„Ar gerą gyvenimą nugyvenome? Labai sunkų. Matėme visko: ir gero, ir blogo. „Prie Smetonos“ gerai buvo, o kai grįžome iš Vokietijos... Nei namų, nei kuo apsirengti, ką pavalgyti. Iš tų laikų išlikę tik daugiau nei 70 metų skaičiuojantys giesmynai ir mamos gintariniai karoliai“, – papildydamos viena kitą, pokalbį užbaigė seserys.
