– Kaip atsirado ši ekspozicija, pritraukianti lankytojus į Salaką iš tolimiausių kampelių?
– Kadaise dirbau pradinių klasių mokytoja. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, mokyklos buvo nukentėjusios, labai skurdžios. Neturėjom priemonių ir pačios mokytojos turėjome ieškoti, kuo sudominti vaikus, kad geriau įsidėmėtų. Jeigu vaikams perskaitai sausą informaciją, tai dažnai nesupranta ir neįsimena, o kai parodai vaizdinę medžiagą, tada palieki gilesnį įspūdį.
Televizija buvo labai retas dalykas, o apie internetą dar nei minties nebuvo, todėl įvairiausių priemonių atsinešdavau pati. Ką iš namų, ką pati pasigamindavau. Pamatę mane einančią į mokyklą kolegos pajuokaudavo, kad į klasę einu kaip į stotį – vis su lagaminu.
Viena kolegė turėjo brolį jūrininką, atostogų metu iš jo gavo vieną mažą tritono kriauklytę bei nedidelį vėduoklinį koralą ir iškart pagalvojo parvežti man. Oi, patikėkit, kokia ta diena buvo man laiminga! Juk kriauklytes vaikai jau pažįsta iš ežero, nors ir ne tokios pat, bet panašios. O koralo nebuvo akyse regėję. Parodyk paveikslėlį – tai jiems nieko nereikš, o štai dabar jau turėjom rankose tikrą koralą.
– Ar pirmieji eksponatai jums brangiausi?
– Muziejuje jie turi atskirą vietą. Juk nuo jų ir pradėjo rastis visas rinkinys. Tačiau brangiausias man – lentynoje stovintis šakotasis mureksas – su humoru dažnai šį eksponatą pavadinu savo aukle. Ši kriauklė stovėjo mano tėvų namuose, kai aš dar buvau visai maža. Taip ir užaugau žaisdama su juo.
– Kaip iš kelių kriauklyčių atsirado net 4500 eksponatų kolekcija?
– Žinote, valgant atsiranda apetitas. Neilgai trukus sužinojo ne tik kolegos, bet ir kaimynai, draugai. Su kolūkiu važiuodami į ekskursijas prie Juodosios jūros, prie Kaspijos jūros, prisirenka ir atveža man – sako, tau reikia mokiniams parodyti. Pačiai irgi teko pakeliauti po didžiuosius Sovietų Sąjungos miestus, kur nusipirkdavau kriauklių kaip suvenyrų. Čia įdėta ne viena mano alga ir pensija.
Kai pamačiau, kad namuose turiu jau 300 eksponatų, nusprendžiau, kad kaip ir užtenka tam, kad parodyčiau vaikams. Tačiau tada kolekciją panoro pamatyti ir daugiau žmonių, sužinojo ir aplinkiniai, atsivesdavo pas mane svečių. Vieną dieną skambina turizmo centras – mes tave įtraukėme į lankytinų vietų sąrašą. Galvoju „ot lankytina vieta – 300 kriauklyčių“! Pradėjo lankyti ir turistai, tada ir supratau, jog turistams turiu parodyti kažką daugiau, tada puoliau į dar didesnes eksponatų paieškas.
– Kada supratote, jog jūsų kolekcija nebetilps namuose?
– Perkopus 3000 eksponatų ribą, Salako seniūnas nusprendė skirti muziejuje patalpas. Dabar iki Naujųjų metų jau turėjau 4500 įvairių eksponatų – ne tik žuvų, kriauklių, koralų, jūros žvaigždžių, moliuskų ar vėžiagyvių, bet ir visa, kas reikalinga mokyklai, mokinių žinių praplėtimui. Pavyzdžiui, šiltųjų kraštų augmeniją, riešutų kolekciją, kankorėžių, įvairių lapų. Turiu du ginkmedžio lapus. Gal ir nieko nenustebinsi, bet šie lapai ypatingi, nes yra iš rašytojo Goethe's sodybos kiemo. Tai vaikus iškart sudomina, tada jau pradeda klausinėti ir apie rašytoją. Taip pat turiu akmenį iš Pompėjos. Vaikams tokie eksponatai palieka didžiulį įspūdį.
– Ką netikėčiausio aptiktume jūsų kolekcijoje?
– Turiu septynių ugnikalnių lavos. Daug kas galvoja, jog visa lava yra vienoda, o aš turiu trijų Etnos ugnikalnio išsiveržimų lavos. Kiekviena skirtinga, net to paties ugnikalnio. Taip pat įvairių Lietuvos iškasenų. Visada svajojau turėti lietuviškos naftos, o vienas lankytojas apie tai išgirdęs ir atvežė man buteliuką su lietuviška nafta. Kartais net iki ašarų paliečia toks žmonių gerumas. Rinkti padeda ir mano buvę auklėtiniai. Jei kur keliauja, tai prisimena mane ir parveža ką nors. Kiti net įsimena, ką turiu kolekcijoje, o ko dar trūksta.
– Kodėl net ir sulaukusi tokio garbingo amžiaus vis dar dirbate?
– Todėl, kad bendrauti ir apsupti save gerais žmonėmis, yra gera. Žinote, paklausai televizoriaus, o ten, atrodo, jog Lietuvoje vien blogi žmonės, nesinori net gyventi čia. Tačiau kai pas mane atvyksta lankytojai iš įvairių kampelių, man norisi gyventi. Tiek gerų žmonių Lietuvoje! Man būna taip gera bendrauti, kad norisi dar dirbti – negaila nei lėšų, nei laiko ar sveikatos. Atrodo, ne tiek ir pavargsti, kai sutinki tokių žmonių.
