Šokas, išgirdus svetimą balsą
Kaip pasakojo mergaitės mama Sandra Jerofejeva, nelaimė įvyko praėjusių metų sausio pabaigoje. Tai buvo vienas iš nedaugelio rytų, kai Adriana iš namų, esančių šiek tiek atokiau nuo viso kaimo, viena ėjo prie stotelės, kurioje sustoja vaikus į mokyklą vežantis autobusas. Tuo metu jai buvo devyneri.
„Nuo mūsų namų iki stotelės – maždaug penkios minutės kelio. Ji atsikėlė, pavalgė, pirmą kartą gyvenime pasiprašė eiti palaidais plaukais, aš jai leidau, ir ji laiminga išėjo. Prieš jai išeinant iš namų, jos telefone įjungiau žibintuvėlį – su juo ji jausdavosi saugi, nes eiti reikia kelio šalikele. Be to, ir autobuso vairuotojas prašydavo, jog vaikai būtų su žibintuvėliais, kad juos matytų.
Adriana man pasakojo, kad ji sustojo šalikelėje norėdama išjungti žibintuvėlį, nes jau buvo pakankamai šviesu, o stotelėje stovėjo vyras su šviesą atspindinčia liemene. Tuo metu ją ir partrenkė mašina. Šią žinią man pranešė iš jos mobilaus telefono paskambinęs vyras.
Mes buvome susitarusios, kad kai ji įsėda į autobusą, man paskambina, todėl atsiliepiau nieko bloga neįtardama ir labai išsigandau išgirdusi ne Adrianos balsą. Kai supratau, kas nutiko, užsimečiau paltą, įsispyriau į batus ir išlėkiau pamiršusi, kad namuose viena lieka kita dvejų metukų dukrytė. Toks buvo šokas.
Vaikas gulėjo griovyje esančioje pusnyje, toli nuo važiuojamosios kelio dalies. Jau stovėjo policijos pareigūnai, prie dukters klūpėjo moteris ir du vyrai, ją kažkuo šildydami, o ji šaukėsi manęs. Ji buvo be vieno bato, be kepurės, vienoje pusėje striukė buvo suplėšyta, daiktai iš kuprinės išsimėtę aplink, pusnyje. Nė vieno daikto nebuvo važiuojamojoje kelio dalyje.
Kai ją perkėlė į greitosios pagalbos automobilį, ten buvęs vyras man perdavė jos telefoną. Jame vis dar degė žibintuvėlis – ji net nespėjo jo išjungti. Taip pat nebuvo atidaryta jokia programėlė, nors vėliau ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo nurodyta, kad ji greičiausiai naršė telefone ir nežiūrėjo į kelią. Iš tiesų Adriana niekada taip nepasielgtų“, – vis dar skausmingai tą rytą prisiminė moteris.
Kepenys persodintos netrukus po gimimo
Adrianai likimas išbandymų nepagailėjo ir iki tol. Mergaitė gimė su įgimta tulžies latakų atrezija, kai dėl neišsivysčiusių tulžies latakų tulžis kaupiasi kepenyse ir galiausiai visiškai sutrikdo organo veiklą. Vos dviejų mėnesių kūdikiui buvo atlikta sudėtinga operacija, bet ji nepadėjo, todėl medikai nusprendė, kad ją gali išgelbėti tik kepenų transplantacija. Dalį savo kepenų jai paaukojo mama, kuriai tuo metu buvo vos 19 metų, mergina vis dar mokėsi mokykloje. Lietuvoje tokių operacijų neatliko, reikėjo vykti į Varšuvą, o paslaugos buvo mokamos.
„Aš pati dar buvau mokinė, vyras ką tik buvo pradėjęs dirbti, jokių lėšų mes neturėjome. Todėl iki šiol esu labai dėkinga žmonėms, kurie mums šiuos pinigus paaukojo ir kurie mums visapusiškai padėjo. „Išsipildymo akcijos“ metu mums buvo surinkta 10 tūkst. litų, todėl mes galėjome atlikti transplantaciją. Po jos tris mėnesius praleidome Varšuvoje, dar trejus metus praktiškai neišeidavome iš ligoninių Lietuvoje, o įvairių sveikatos problemų turime iki šiol.
Per vienuolika metų dar nebuvo, kad bent kartą negulėtume ligoninėje. Po transplantacijos būtina gerti imunosupresantus, kurie slopina imunitetą, todėl nuolat kimba įvairios infekcijos. Taigi labai už ją kovojome ir džiaugėmės, kad per pastaruosius metus jos sveikata pradėjo gerėti.
Adriana – labai išmylėtas ir saugotas vaikas. Taip ją saugau, kad kiti kartais net juokiasi iš manęs.
Visi mane įkalbinėjo leisti jai pačiai važiuoti autobusu, kai ši buvo trečiokė. Taigi nusprendžiau, kad bent rytais ji gali nuvažiuoti pati, juolab kad iki stotelės – penkios minutės kelio, o autobusas atveža prie pat mokyklos.
Iš pradžių ją palydavome – arba aš pati, arba vyras, jei turėdavo laisvą dieną. Tačiau tą rytą kaip tik susirgo mažoji, o Adriana sako: „Taigi nieko tokio, nueisiu iki tos stotelės.“ Jau ne pirmą kartą ji ėjo viena ir viskas būdavo gerai“, – toliau pasakojo mergaitės mama.
Ikiteisminio tyrimo išvada sukrėtė
Nuo smūgio mergaitei lūžo rankos dilbis ir stipinkaulis, plyšo plonoji žarna ir buvo sužeistas inkstas. Septynias dienas ji buvo gydoma reanimacijoje, dar savaitę praleido paprastame ligoninės skyriuje, o išrašyta namo į mokyklą negalėjo eiti keturis mėnesius – mokytojai atvykdavo pas ją namo.
„Keturis mėnesius turėjau biuletenį, o po to man teko išeiti iš darbo, nes ji bijojo be manęs bet kur eiti. Tik šiemet jau pradeda drąsėti, tačiau iki stotelės viena neina iki šiol ir nesėda į autobusą. Todėl visur ją turiu vežioti pati.
Ji bijojo be manęs bet kur eiti, tik šiemet jau pradeda drąsėti.
Pati Adriana tikina, kad mašinos nematė, pernelyg ir nežiūrėjo, nes kelkraštyje jautėsi saugiai. Nesuprantu, kas įvyko. Po to įvykio aš kasdien septintą ryto važiuodavau į reanimaciją, grįždavau dešimtą vakaro. Būdavo visko – ir snigdavo, ir lietus lydavo, bet kelią visada matydavau.
Kita vertus, nieko nekaltinau, nebuvau nusiteikusi prieš dukrą partrenkusią vairuotoją, tiesiog laukiau, ką tyrėjai pasakys. Kol Adriana gulėjo ligoninėje, vis jos klausdavau, ar tikrai nebuvo išėjusi į kelią, juk nesinori neteisingai apkaltinti žmogaus. Tačiau kiekvieną kartą ji patvirtindavo, kad buvo kelkraštyje, ir vėliau visada parodydavo tą pačią vietą.
Tą patį ji sakė ir tyrėjai, kai buvo apklausiama. Tačiau kai jos pradėjo klausinėti apie atstumus, metrus, mašinos spalvą, ji nuo tų klausimų gausos pradėjo painiotis, kai kurių dalykų negalėjo atsiminti. Visgi tyrimo metu buvau pareigūnų patikinta, kad būtent mes esame nukentėjusioji pusė, tad ramiai laukiau sprendimo. Kai gavau laišką, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes vairuotojo kaltės nėra, buvau šoke“, – atviravo moteris.
Tuomet šeima susirado advokatę ir su jos padedama pateikė apeliaciją vyriausiam prokurorui. Kai šis ją atmetė, kreipėsi į teismą, kuris nurodė atlikti ikiteisminį tyrimą iš naujo, kad būtų patikslintos visos įvykio aplinkybės, surinktų duomenų patikimumas, atlikti papildomi procesiniai veiksmai, siekiant įvertinti aplinką.
Taigi tyrimas buvo atnaujintas, atliktas eksperimentas, turėjęs paaiškinti, kas toje kelio atkarpoje matosi tamsoje ir koks iš tiesų galėjo būti eismo dalyvių išsidėstymas. Tačiau gauta ta pati išvada ir ikiteisminis tyrimas vėl nutrauktas: vaikas pats išėjo į važiuojamąją kelio dalį. Šį sprendimą šeima vėl ketina skųsti.
Po tyrimo – daugiau klausimų nei atsakymų
Skunde, kurį pateikė advokatė, nurodoma, kad sprendimas rėmėsi tik dalimi specialistų ekspertizės išvadų, todėl aprašomas įvykio vaizdas tapo nepilnas, o pati išvada neatsako į daugybę klausimų, grindžiama tikėtinomis prielaidomis ir samprotavimais, kurių egzistavimas nėra pagrįstas ar įrodytas byloje esančia medžiaga.
Pavyzdžiui, specialisto išvadoje rašoma, kad iš tyrimui pateiktų nuotraukų matyti, kad važiuojamoji kelio dalis nuvalyta, viduryje yra išvažinėta dalis, o kelio pakraščiai padengti plonu sniego sluoksniu.
Sprendžiant iš nuotraukoje matomo judėjimo trajektorijos pėdsako, automobilis dešinės pusės ratais dalinai įvažiavęs į apsnigtą kelio dalį ir pasuktas į dešinę. Tuo atveju, jei vairuotoja važiavo apie 40 km/h greičiu (ši išvada daroma iš automobilio apgadinimo požymių – red.) ir turėjo objektyvią galimybę pamatyti kliūtį didesniu kaip 33,6–36,5 m atstumu, tuomet tai, kad ji laiku nestabdė, taip pat sąlygojo šio eismo įvykio kilimą. Tačiau šia išvados dalimi protokole esą nesiremiama.
Pasak skundo, bylos medžiagoje yra surinkta pakankamai įrodymų, kuriuose pateikta informacija yra absoliučiai priešinga skundžiamame Nutarime padarytai išvadai.
Pavyzdžiui, yra įrodymų, kad įtariamoji buvo įvažiavusi į dešinėje pusėje esantį kelkraštį, t. y. maršrutiniam transportui skirtą juostą (toje vietoje kaip tik yra tokia juosta, kurią kirsti lengviesiems automobiliams draudžiama – red.), kad nukentėjusioji buvo matoma tiek pačios įtariamosios (tai ikiteisminio tyrimo metu patvirtino pati vairuotoja – red.), tiek liudytojo, stovėjusio kitoje kelio pusėje esančioje stotelėje, nes tiek iš nugaros, tiek iš priekio segėjo atšvaitus, buvo įsijungusi žibintuvėlį.
Žmonės visgi tiki teisingumo sistema ir bando padaryti viską, kad būtų išsiaiškintos visos įvykio aplinkybės.
„Todėl visiškai akivaizdu, kad iš visos tyrimo medžiagos ir joje nustatytų (nurodytų) aplinkybių niekaip nebuvo galima padaryti tokios absoliučiai nepagrįstos išvados. Vienintelė įtariamoji teigia, kad nukentėjusioji išėjo į važiuojamąją kelio dalį, įvardindama tai kaip: „pamačiau į mano važiuojamąją kelio dalį įeinantį žmogų“, – tačiau iš byloje esančių parodymų akivaizdu, kad būtent pati Įtariamoji važiavo ne pagrindine važiuojamąja kelio dalimi.
Tamsoje, esant blogam matomumui, neapšviestu keliu einančius žmones vairuotojai dažniausiai pastebi tik transporto priemonei visai prie jų priartėjus, važiuojant įjungus artimąsias šviesas – likus vos 50 metrų iki pėsčiojo. Tačiau turintį atšvaitą pėsčiąjį vairuotojas, įjungęs tolimąsias šviesas, pastebės iš 150 metrų, o įjungęs ilgąsias – net iš 400 metrų atstumo. Tuomet nelaimės galima išvengti, pakanka, kad vairuotojas sulėtintų greitį ir saugiai prasilenktų su pėsčiuoju.
Pati įtariamoji jos apklausos metu nurodė, kad ji važiavo provėžomis, o tiek iš byloje esančių eismo įvykio vietos nuotraukų, tiek iš specialisto išvados matyti, kad pagrindinis kelias ir jo važiuojamoji dalis buvo nuvalyti. Tik kelkraštis, t. y. maršrutinio transporto juosta, buvo padengta sniegu, kuriame ir buvo aiškiai matyti Automobilio judėjimo padangų žymė. Tai nustatyta ir bylos medžiagoje.
Todėl akivaizdu, kad pati įtariamoji nesilaikydama kelių eismo taisyklių reikalavimų ir nurodymų judėjo ne jai skirta kelio važiuojamąja dalimi, prie kurios krašto su kelkraščiu galimai ir stovėjo nukentėjusioji, kuri tikrai buvo matoma, prie jos aprangos ir kuprinės iš priekio ir galo buvo pritvirtinti atšvaitai, ji buvo įjungusi žibintuvėlį savo mobiliajame telefone“, – rašoma skunde.
Kai gavau laišką, kad ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes vairuotojo kaltės nėra, buvau šoke.
Pasak šeimos advokatės Ingridos Krolienės, stebint, kaip vyksta tyrimas, susidaro įspūdis, kad siekiama surinkti tik išteisinimo įrodymus, visiškai nesiekiant išsiaiškinti tikrosios tiesos ir be jokių argumentų kritiškai vertinant vaiko parodymus.
„Antro tyrimo metu iš esmės tik buvo atliktas eksperimentas, nes teismas nurodė atlikti papildomą veiksmą, bet jo išvadų iki šiol nesuprantu – ankstesnės abejonės taip ir nebuvo pašalintos. Žmonės paprastai visgi tiki teisingumo sistema ir bando padaryti viską, kas nuo jų priklauso, kad būtų išsiaiškintos visos įvykio aplinkybės ir tyrimas būtų atliktas išsamiai. Kai to nėra, lieka dar vienas teisingumo sistema nusivylęs žmogus“, – svarstė teisininkė.
