Šeima Airijoje gyvena daug metų
„Apie Kernių, lietuvį berniuką, gyvenantį Airijoje, turbūt taip ir nesužinočiau, jei ne jo gimtadienis, kurį jis šventė itin prasmingai. Kernius jo gimtadienio dovanai skirtus pinigus nusprendė paaukoti sunkiai sergantiems vaikams. Berniukui labai norėjosi dovanoti vaikams apčiuopiamų ir reikalingų bei svarbių daiktų, kurie padėtų vaikams sveikti, palengvintų sunkiausias dienas.
Ačiū, mielas Kerniau, už Tavo jautrią, dosnią širdį, už atjautą ir labai svarbią sauskelnių paramą bei dovanas besikuriantiems Mamų unijos Šeimos namams! Tavo dovanos jau pasiekė vaikus!
Nuoširdžiai dėkojame organizacijai „Airijos lietuviams rūpi“ už lietuvių, gyvenančių Airijoje, telkimą geriems darbams, už gerą pavyzdį ir atjautos ugdymą“, – savo feisbuko paskyroje pasidalijo paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“.
Visą šio įvykio istoriją 15min GYVENIMUI sutiko papasakoti Kerniaus mama Viktorija Karuzaitė. Ji pati Airijoje gyvenusi nuo 18 metų kuriam laikui grįžo į Lietuvą – dėl širdies draugo lietuvio. Deja, maždaug prieš aštuonerius metus, kai Kerniui buvo apie 2,5–3 metukai, o jo jaunesniam broliukui – vos metukai, šeima iširo. Likusi viena su dviem vaikais be darbo ir namų, Viktorija grįžo į Airiją, kur prisiglaudė pas seniai ten gyvenančią mamą.
Nors kažkur išeiti iš namų moteris neturėjo nei laiko, nei pinigų, po truputį susikūrė jai mielų bendrauti žmonių ratas. Taip jau išėjo, kad dauguma jų dalyvauja paramos ir labdaros organizacijos „Airijos lietuviams rūpi“, kuri rūpinasi vėžiu sergančiais vaikais, veikloje.
„Mes organizuojame vakarienes, per kurias renkami pinigai sergantiems vaikams. Kiek galiu, stengiuosi padėti ir prisidėti. Ne kartą esu kepusi kibinus. Dabar, kai gavau darbą visu etatu, galiu tam skirti mažiau laiko, bet esu pasakiusi – kai tik reikės rankų, visada būsiu.
Pati dalyvauti šiose vakarienėse nedrįsdavau, nes neturėjau pakankamai pinigų, kad galėčiau už jas susimokėti, tik kaskart prisidėdavau 10–20 eurų. O dalyvauti už dyką nemoku – jeigu jau dalyvauji, turi tai daryti iš dūšios. Todėl tik stengiausi prisidėti prie vakarienės paruošimo“, – atviravo Viktorija.
Viskas prasidėjo nuo draugių keitimosi dovanomis
Jos pačios galvoje labdaros idėja gimė labai netikėtai.
„Su 6–7 draugėmis turime tradiciją prieš Kalėdas susitikti ir pasikeisti simbolinėmis dovanėlėmis. Šiemet viena mergina pasiūlė dovanoms skirti po 30 eurų, kad jos būtų rimtesnės ir įsimintinesnės.
Man šios Kalėdos buvo nekokios, tačiau kilo tokia mintis, kurią ir išsakiau draugėms: „Didžiausias džiaugsmas ir didžiausia dovana, kad mes turime viena kitą, todėl nesikeiskime dovanomis, o pinigus, kuriuos joms išleistume, skirkime sauskelnėms, kurių šiuo metu trūksta ligoninėje gulintiems vaikams.“
Didžiausia dovana, kad mes turime viena kitą, todėl nesikeiskime dovanomis, o pinigus skirkime vaikams.
Kai visos draugės pervedė pinigėlius, išvažiavau pirkti sauskelnių, o kartu pasiėmiau ir Kernių, kad jis man padėtų. Apsilankėme net keliose parduotuvėse, nes ieškojau, kur jų galėčiau įsigyti pigiausiai, kad už turimą sumą išeitų didžiausias kiekis.
Pardavėja, pamačiusi, kokį kiekį kraunamės, priėjo pasiteirauti, kas nutiko, ar viskas gerai. Pasakiau, kad siųsime jas vaikams į Lietuvą. Ji paprašė manęs palaukti ir atnešė keletą dovanų kuponų po 10 eurų – juos gauni, jeigu perki už daugiau nei 50 eurų. Todėl automatiškai galėjome paimti daugiau sauskelnių. Net apsiverkiau susigraudinusi dėl šio jos poelgio“, – pasakojo berniuko mama.
Pasirodė, jos sūnui buvo sunku suprasti, kodėl prieš Kalėdas vaikams dovanų perkamos sauskelnės, kurios kaip ir turėtų būti savaime suprantamas dalykas. Kokia čia dovana?
„Jis man pasakė: „Nesuprantu, kodėl ligoninėje gulintys vaikai gauna tik sauskelnių.“ Paaiškinau jam, kad Lietuvoje yra problemų su pinigais ir, jei mes Lietuvoje būtume gulėję ligoninėje, močiutė mums turbūt taip pat jų siųstų. Tačiau jam vis tiek buvo sunku suprasti. Tada pradėjome aiškintis, kas jam yra dovana.
Aišku, pirma jam kilusi asociacija – žaislai, tačiau aš bandžiau nuo tos minties atkalbėti ir pakreipti mintis į daiktus, kurių gali praktiškai reikėti. Tada jis pradėjo galvoti, kaip apsirengę tie vaikai ligoninėje miega. Sakau, tėveliai turbūt nuperka pižamą... Taip ir kalbėjomės. Jaučiau, kad tai nėra tik klausimai, kad jis nori kažką daryti“, – toliau dėstė pašnekovė.
Šis pokalbis vyko kitą dieną po sauskelnių pirkimo, ir tai buvo Kerniaus gimtadienis. Ir kai mama su juo po pamokų vėl nuvyko į parduotuvę apsipirkti šventei, sūnus, jos pačios nuostabai, pareiškė, kad už visus gimtadienio proga gautus pinigus, kuriuos anksčiau planavo išleisti norimam žaislui įsigyti, jis nori nupirkti dovanų tiems sergantiems ir kenčiantiems vaikams Lietuvoje: „Man nereikia naujų žaislų, noriu padėti vaikams.“
Pats surinko pinigus
„Kai mes pirkome sauskelnes, manau, jis pajuto, kaip jo galvoje kirbantį norą padėti kitiems galima įgyvendinti praktiškai, kaip vyksta labdara.
Apie pagalbą silpnesniems mūsų namuose dažnai kalbama. Mes dažnai per televiziją stebime renginius, per kuriuos renkami pinigai vaikams. Taip pat šiemet jis dalyvavo 5 km bėgime, kurio metu surinkti pinigai buvo skirti gydyti nuo vėžio – kiekvienas kilometras buvo dedikuotas vis kitokiam vėžiui.
Kernius už gautus pinigus nupirko dvi pižamas (mergaitei ir berniukui), palapinę ir maniežą.
Aš nežinau, ką jis papasakojo savo klasės draugams, apie ką kalbėjo mokykloje, tačiau jis surinko pinigų, kad įgyvendintų nerealizuotą dovanos idėją. Jis yra matęs per televiziją tuos vaikus – su plikomis galvomis, prijungtais aparatais ir adatų subadytomis rankytėmis. Ir galiausiai išėjo taip, kad jis už gautus pinigus nupirko dvi pižamas (mergaitei ir berniukui), palapinę ir maniežą.
Kaip sakė „Airijos lietuviams rūpi“ vadovė Rita, tai dovana būsimam šeimos gyvenimui ir namams. Kaip supratau, Kernius planuoja šią tradiciją tęsti, todėl kitais metais iš anksto pasidomėsime pageidavimų sąrašu, ko tiems vaikučiams reikėtų, kad jis galėtų išreikšti savo entuziazmą tikslingiau“, – svarstė Viktorija.
Žinau, ką reiškia eiti ir prašyti pagalbos, ir žinau, kaip yra sunku, kai durys užsidaro ir nėra supratimo.
Mama tikina, kad dėl susiklosčiusių šeimos aplinkybių sūnus yra ne pagal amžių subrendęs. Jis nuo mažens turėjo polinkį prisiimti atsakomybę tiek už pagalbą ir paramą mamai, tiek už savo jaunėlio brolio, turinčio autizmo požymių, priežiūrą.
„Jis visą laiką jautėsi kaip šeimos galva, kad jis atsakingas už šeimos aplinką. Tai tarsi mano dešinioji ranka“, – atviravo moteris.
Gėrio daugėja dedant jo po kruopelytę
Paklausta, kodėl jai pačiai artima labdaros ir paramos idėja, Viktorija teigė, kad Žemė yra per maža, kad gyventume joje atskirai vienas nuo kito.
„Nors mano vaikai neserga tokiomis sunkiomis ligomis, žinau, ką reiškia eiti ir prašyti pagalbos, ir žinau, kaip yra sunku, kai durys užsidaro ir nėra supratimo. Žinau, ką reiškia psichologiškai būti palūžusiai, kai nežinai, ar dar turi kur kreiptis pagalbos, ar čia jau pasaulio pabaiga.
Negaliu sakyti, kad visiškai suprantu, ką tėvai išgyvena, išgirdę, kad jų vaikas serga vėžiu, bet kaip jie jaučiasi ir kaip tą akimirką yra palūžę, tikrai suprantu. Taip pat žinau, kad labai svarbu neprarasti vilties. Kad ir kaip sunku dabar, reikia spirtis į priekį ir vieni kitiems padėti.
Net jei nėra didelių galimybių, užtenka, kad susiburtų pagalbai kelios šeimos, ir jau gerai. Gyvendami kartu mes turime dalytis. Pagaliau į užsienį išvažiavusių žmonių juk yra tiek daug, negi negalime prisiminti savų ir juos palaikyti?
To paties aš mokau ir savo vaikus. Ir labai džiaugiuosi, kad būtent taip išauklėjau Kernių, kuris pamatė, kad jeigu visi bent po kruopelytę prisidėsime, gėrio pasaulyje daugės“, – teigė pašnekovė.
