Kada apie santykius kalbėti su paaugliais, kas ir kaip turėtų inicijuoti tokį pokalbį? Apie tai 15min kalbėjosi su Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto doktorante, lytiškumo ugdymo specialiste ir lytiškumo ugdymo bendruomenės įkūrėja Akvile Giniotaite.
– Šiuolaikiniai tėvai kur kas daugiau žino, domisi ir atviriau reiškia savo nuomonę lytiškumo klausimais. Tačiau neretai net ir tokiems tėvams sunku apsispręsti, kada reikėtų pasikalbėti su vaikais apie santykius. Ką patartumėte: laukti, kol vaikas paklaus, ar inicijuoti patiems? Apskritai, ar yra tas „tinkamiausias laikas“ tokiam pokalbiui?
– Neretai suaugusieji galvojame, kad yra du variantai: arba kalbamės su paaugliais apie santykius, arba ne. Vis dėlto, juk mes, žmonės, kokio bebūtume amžiaus, pasaulį suprantame ne tik kalbėdamiesi apie jį, bet ir jį stebėdami. Todėl, net jeigu kalbėjimasis apie santykius ir įvairias jų sudedamąsias dalis kaip jausmai, intymumas, kivirčai, išsiskyrimas, įsimylėjimas ir t. t. nėra įprastas šeimos procesas nuo mažiausių dienų, naivu tikėtis, kad paauglys nieko apie jas nežinos.
Žmonės, kokio bebūtų amžiaus, pasaulį supranta ne tik kalbėdamiesi apie jį, bet ir jį stebėdami.
Filmai, videožaidimai, knygos, žurnalai, reklamos, muzikiniai klipai yra kupini santykių vaizdavimo. Įprastai vaikai dar ankstyvoje vaikystėje, siekdami perprasti pasaulį, kai žaidžia vieni su kitais ar su žaislais, atkartoja įvairius santykių scenarijus. Net ir intymius.
O tuos scenarijus išsitraukia iš aplinkos, stebėdami artimiausius suaugusiuosius (taigi, ir tėvus), kaimynus, žvaigždes, istorijų veikėjus. Juos veikia ir išgirsti pokalbiai darželio grupėje ar mokyklos klasėje, filmų ir filmukų scenarijus bei daug kitų aplinkos dalykų.
Kada kalbėtis? Vieno recepto, kada pradėti pokalbius, nėra. Nors teoriškai brendimas turi aiškius bruožus, tačiau tos brendimo tendencijos nieko nepasako apie individualius vaiko poreikius. Tačiau svarbu nepamiršti, kad lytiškumas, brendimas ir pradedančios (arba ne) kilti mintys apie intymumą yra ypač svarbi kiekvieno asmens tapatybės dalis. Ji stipriai siejasi su pozityviu savęs vertinimu ir komfortu, esant santykyje su kitais. Dėl to jokio riboženklio laukti nereikėtų.
Jeigu su savo vaikais nesikalbate apie santykių temas, tebūnie šis straipsnis tas riboženklis. Grįžkite namo ir, ištaikę jaukų momentą, pasakykite vaikui, kad šiandien skaitėte įdomų straipsnį apie santykius ir supratote, kad šiai temai iki šiol skyrėte per mažai dėmesio.
– Dalis tėvų šias temas, bendraudami su vaikais, paliečia natūraliai dar iki paauglystės. Tačiau yra to nedarančių. Ką patartumėte jiems: kaip su paauglėjančiu žmogumi kalbėtis, ką pasakyti, kad jis į naują etapą ateitų kuo labiau pasiruošęs?
– Su bręstančiais žmonėmis gali būti sudėtinga kalbėtis apie santykius net ir tiems, kurie ilgai vaiką grūdino šiems pokalbiams. Dėl to įprastai rekomenduoju tėvams nespausti savo vaikų, jei šie nepasiduoda pokalbiams ir labai aiškiai išreiškia nenorą su jumis diskutuoti.
Galbūt turite tetą ar dėdę, kuri(s) noriai imtųsi šių temų? Kartais jauniems žmonėms yra jaukiau kalbėtis ne su tėvais, o su kitais artimaisiais.
Jeigu tokio asmens nesugalvojate, įsigykite knygų, pasidomėkite apie filmus, kurie nagrinėtų šias temas, parekomenduokite ką nors patikimo pasekti instagrame ar tiktoke. Paieškokite skirtingų būdų ir šaltinių, kurie atitinka mokslo žinias, kurie negėdina vaiko ir padeda perprasti šį sudėtingą kūno ir psichikos lytiškumo derinį. Svarbu, kad jaunuoliui (-ei) būtų padedama suprasti lytiškumo reiškinį, taip pat padedama kuo geriau pažinti save.
– Kokius dalykus reikėtų akcentuoti, paliesti?
– Neretai suaugusieji galvojame, kad santykių temose turime pasakyti kažkokias šventas tiesas jauniems žmonėms. Vis dėlto, mūsų, suaugusiųjų, pagrindinė užduotis yra suteikti paaugliui įrankių, kurie padėtų suprasti save, taip pat savo poreikius santykiuose su draugais ir mylimaisiais, kurie padėtų kurtis sau geriausią gyvenimą, ir visa tai daryti išlaikant pagarbų ir etišką santykį su aplinkiniais.
– Iki pandemijos kartu su kolegomis lankėtės ne vienoje Lietuvos mokykloje ir vedėte lytiškumo ugdymo pamokas skirtingo vyresnių klasių mokiniams. Šią sritį tyrinėjate ir savo doktorantūros tyrimuose. Kokios tendencijos matosi – kas rūpi patiems paaugliams?
– Paaugliams rūpi labai skirtingi dalykai. Vieniems norisi sužinoti, ar normalu, kad jiems kyla labai daug intymaus turinio minčių, o kiti nerimauja, kad jiems nekyla visai ir nežino, kaip elgtis, kai iš tavęs kultūriškai tikimasi turėti „tipinę“ paauglystę.
Vieni paaugliai trokšta turėti pirmųjų patirčių ir jomis matuoja savo asmenybės sėkmę. Tai ypač aktualu vaikinams, nes jų vertė tarp bendraamžių kuriama per intymių patirčių turėjimą. Merginos šiuo atveju susiduria su dvigubu standartu, kuomet intymių patirčių neturėjimas yra blogai, bet turėjimas irgi yra blogai.
Paaugliams rūpi labai skirtingi dalykai.
Visus tokius dalykus svarbu reflektuoti su vaikais, padėti suprasti kontekstą, kuriame jie bręsta. Taip pat padėti suvokti, kas jiems daro įtaką, kas lemia jų priimamus sprendimus. Tai lytinio raštingumo dalis – gebėti suprasti savo poreikius, o kartu gebėti suprasti aplinkos poveikį tiems poreikiams.
Suaugusieji lytiškumo ugdymą dažnai suvokia tik kaip pokalbius apie seksą. Žinoma, paaugliai dažnai domisi šia tema, kalbasi apie tai tarpusavyje, ieško informacijos, nerimauja dėl patirties stokos ar kompleksuoja dėl savo kūno, galvoja, ką kiti apie juos mano.
Tačiau jiems taip pat kyla daugybė klausimų, susijusių ir su romantiniais santykiais: kaip prisipažinti meilę, kaip išsiskirti, kaip pasakyti, kad tu man neįdomus, kaip atlaikyti laiką, kai sudūžta širdis, kaip atlaikyti atstūmimą, ką daryti, kai geriausi draugai ima elgtis netikėtai, keistai? Kaip pasakyti tėvams, kad susiradau vaikiną arba merginą? Kaip pasakyti tėvams, kad esu homoseksualus arba biseksualus?
Akivaizdu, kai tai temos – kurioms nepakanka vieno pokalbio. Įprastai tėvams ar mokytojams sakau, jog tam, kad gebėtume ką nors prasmingo ir nepamokslaujančio pasakyti jauniems žmonėms, pirmiausia, patys turime apmąstyti šią sritį, o ne veikti joje automatu.
Visiems sveika pagalvoti, ką man reiškia santykiai, kaip aš suprantu pagarba grįstą santykį? Ką aš noriu, kad mano vaikai šioje srityje suprastų?
Tai temos – kurioms nepakanka vieno pokalbio.
Tad vietoje tikslių receptų savo vaikams, vietoj gyvenimiškų pamokų galima tiesiog kartu su vaiku pabūti diskusijoje apie santykių temas. Labai rekomenduoju analizuoti filmų scenarijus, aptarti aplinkoje vykstančias santykių istorijas, ieškoti moralės, etikos klausimų. Kartu spręsti, kaip elgtis išdavystės atveju, kaip susipykus susitaikyti. Kaip pyktis apskritai! Kaip įsijausti į kito žmogaus padėtį, kaip girdėti, ką man sako, ir kaip gebėti išsakyti savo abejones.
Turime jauniems žmonėms padėti mokytis mąstyti apie santykius, reflektuoti juos, nes su kiekvienu žmogumi kuriame santykį skirtingai. Tad žmogui svarbu mokėti apmąstyti savo santykius, o ne „daryti“ santykius aklai.
Toks nuoseklus, atviras ir į sąmoningumą orientuotas pokalbis veikia kaip prevencija nuo nemalonių patirčių, kuomet jauni žmonės, neturėdami jokių įgūdžių samprotauti apie savo poreikius ir lytiškumą apskritai, priima skubotų, neatsakingų sprendimų, kuriems įtaką daro vakarėlio „magija“, bendraamžių spaudimas, medijų spaudimas ar tiesiog neužtikrinta savivertė.
Galiausiai, svarbu, kad kalbėdami apie santykius nepamestume santykio su savimi svarbos. Tėvai turėtų skatinti vaikus apsvarstyti tokius klausimus, kaip „Ar aš vertinu save?“, „Ar gebu atpažinti savo poreikius ir juos išsakyti garsiai?“, „Ar gebu patogiai jaustis su savo netobulu kūnu?”, „Ar nesigėdiju jo?”.
Lytiškumo atveju svarbus ir fizinis kūnas, ir psichinis kūnas. Svarbu pažinti ir priimti juos abu tam, kad gerai jausčiausi su savimi ir, atsispirdamas nuo to, gebėčiau kurti saugius, patikimus, pagarbius santykius su kitais žmonėmis.
Suprasti akimirksniu
- Dar 2010 metais Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) sudarė Europos valstybėms skirtus rekomendacinio pobūdžio lytinio švietimo standartus, kuriuose nurodoma, kad lytinis švietimas turėtų:
- atitikti jauno žmogaus amžių, atsižvelgti į kultūrinius, socialinius aspektus ir jaunuolio poreikius;
- būti pagrįstas žmogaus teisėmis;
- skatinti lyčių lygybę, lytinės įvairovės priimtinumą;
- prasidėti nuo gimimo;
- remtis mokslu grįsta informacija;
- remiantis PSO, lytiniu švietimu siekiama skatinti toleranciją, atvirumą ir pagarbą lytiškumui, skirtingam gyvenimo būdui, nuostatoms ir vertybėms;
- pripažinti lytinę įvairovę ir lyčių skirtumus, suvokti lytinę tapatybę ir lyčių vaidmenis;
- supažindinti ir skatinti jaunuolius priimti apgalvotą, atsakingą sprendimą savo bei partnerio atžvilgiu;
- informuoti, suteikti žinių apie žmogaus kūną, jo raidą ir funkcijas, susijusias su lytiškumu;
- ugdyti asmenybę, mokančią išreikšti jausmus ir poreikius, pozityviai vertinančią lytiškumą, lytinę tapatybę, atsisakančią lyčių stereotipų;
- teikti tinkamą informaciją apie fizinius, pažintinius, socialinius, emocinius ir kultūrinius lytiškumo aspektus, kontracepciją, lytiškai plintančių infekcijų (LPI), ŽIV ir lytinės prievartos prevenciją;
- ugdyti su lytiškumu ir bendravimu susijusius gyvenimiškus įgūdžius;
- informuoti apie konsultavimosi ir medicinos paslaugų teikimą bei prieinamumą, susidūrus su problemomis ar iškilus klausimams, susijusiems su lytiškumu;
- skatinti jaunimą remtis žmogaus teisėmis, analizuojant lytiškumą, skirtingas asmenines nuostatas ir vertybes;
- ugdyti gebėjimą kurti lygiaverčius, abipusiu supratimu ir pagarba grįstus santykius;
- išmokyti žmones kalbėti apie lytiškumą, emocijas ir santykius.
