Leidykla VAGA visiems saviugda ir tobulėjimu besidomintiems skaitytojams pristato „Gyvenimo mokyklos“ (angl. The School of Life) įkūrėjo Alain de Botton knygą „Emocinis ugdymas“. Šis leidinys kiekvieną skatins stoti į nuostabią akistatą su savo ir kitų jausmais.
„Visgi įdomu tai, kad mes taip atidžiai renkamės, į kurią sritį vertėtų gilintis. Skiriame visą savo energiją aiškindamiesi materialiuosius, mokslinius ar techninius dalykus, tačiau nusisukame nuo psichologinių ir emocinių temų. Jaudinamės dėl to, ar ateinančios kartos išmanys matematiką, bet nepagalvojame, ar mūsų vaikai gyvens laimingose santuokose, ar jie bus geri žmonės. Nesuskaičiuojamas valandas skiriame mokydamiesi apie tektonines plokštes, debesų formavimąsi ir tik minutes apie pykčio ar gėdos valdymą.
Manome, kad emocinės įžvalgos yra arba nesvarbios, arba pernelyg sudėtingos, kad galėtume jas paaiškinti, tad slypinčias anapus pagrindimo ir metodų tiesiog paliekame jas kiekvieno intuicijos ar instinkto malonei. Tenka patiems įsigilinti į savo neįtikėtinai sudėtingas mintis – šis žingsnis toks stulbinantis (ir išmintingas), kaip ir teigimas, kad kiekviena karta turi pati iš naujo atrasti fizikos dėsnius“, – sako rašytojas.
„Emocinis ugdymas“ – revoliucinga knyga, kurią perskaitę neišvengiamai pasaulį ir kitus, esančius jame, matysime empatiškiau.
Skirdamas dėmesį svarbiausiems gyvenimo elementams – savasčiai, aplinkiniams, santykiams, darbui ir kultūrai – autorius kiekvieną jų skaitytojui pristato tarsi rodydamas pro padidinamąjį stiklą. Mumyse nuolat gimsta neįtikėtinas kiekis minčių ir labai dažnai mums pritrūksta elementaraus laiko tam, kad sugebėtume jas užčiuopti ir įvardyti sau, kaip iš tikrųjų jaučiamės būdami su tam tikrais žmonėmis, dirbdami įprastą darbą ar vienatvės akimirką besikapstydami savo praeityje.
Alain de Botton lyg psichoterapeuto kabinete kiekvieną skaitantįjį kviečia stabtelėti ir įsiklausyti į save. Rašytojas patvirtina, kad šalia materialaus gyvenimo, karjeros ir nuolatinio bėgimo, emocinis intelektas yra nepaprastai reikšmingas. Nuolatos lavindami emocinį intelektą suteikiame sau galimybę tapti atsparesni iššūkiams, būti labiau empatiški ir padedantys tiems, kurie patiria emocinių sukrėtimų.
„Kalbėdami apie emocinį intelektą užsimename, – vertindami labiau humanistiškai nei moksliškai, – ar asmuo suvokia emocinio gyvavimo esmę. Atsižvelgiame į jo galimybes bendrauti, apmąstyti ir perprasti aplinkinių nuotaikas, reaguoti kantriai, geranoriškai ir su vaizduote, ypač pakliuvus į ne itin įkvepiančias ir pamokomas situacijas su kitais asmenimis.
Emociškai intelektualus žmogus žino, kad meilė yra ne jausmas, o įgūdis, reikalaujantis pasitikėjimo, jautrumo, dosnumo, humoro jausmo, seksualinio supratimo, gebėjimo nusileisti. Toks žmogus skiria sau laiko apmąstyti, kas suteikia prasmės jo darbingam gyvenimui, pasitiki savimi ir atkakliai ieško pusiausvyros tarp savo vidinių prioritetų bei aplinkinio pasaulio reikalavimų. Emociškai protingam žmogui lengva jausti dėkingumą bei viltį ir išlikti tvirtam iš esmės tragiško pobūdžio egzistencijoje“, – pastebi autorius.
Lengvas, suprantamai ir intelektualiai parašytas, todėl įtraukiantis „Emocinis ugdymas“ yra dar vienas raktas į darnesnį gyvenimą bei platesnį požiūrį į visuomenę ir daugelį joje vykstančių procesų.
„Ši knyga – įvariapusė, gili ir lengvai skaitoma. Koncentruota tarsi vadovas, įtraukianti lyg romanas. Ji padeda pažvelgti į realybę atviromis akimis ir suteikia palaikymą bei pastiprinimą. Knygoje rasite ir tyrimų ir filosofijos, ir meno kūrinių analizes ir patarimų, kaip formuluoti pasisakymus jautriose santykių situacijose. Tikra gyvenimo mokykla, sudėta į kelis šimtus puslapių“ – sako Raminta Aleliūnaitė-Kliokmanė, psichologė-psichoterapeutė, emocinės paramos organizacijos „Jaunimo linijos“ valdybos pirmininkė.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Pagalba sau
Atkreiptinas dėmesys, kad, kultūrai vystantis, pagalba sau kaip jokia kita sritis yra pagiežingai diskredituojama. Visa, kas gali būti siejama su pagalba sau, neretai laikoma sentimentalumu, smulkmeniškumu ar net silpnaprotiškumu. Žvelgiant į daugelį kitų atvejų, toks tulžingas nuosprendis nebūtų itin neteisingas. Neretai atsivertęs knygą blizgiais viršeliais junti, kad ši nepateisina tavųjų lūkesčių. Tačiau atmesti mintį, kuria grindžiama pagalba sau, – tai, kad žmogui gali skubiai prireikti paguodos ar emocinio lavinimo, – yra tiesiog per griežtas ir ydingas išankstinis nusiteikimas.
Antikos graikų ir romėnų kultūroje į žmonių poreikius buvo atsižvelgiama su didesne atjauta. Didžių protų – Aristotelio, Epikūro, Cicerono, Senekos ir Marko Aurelijaus – darbus neabejotinai galima vadinti pagalbos sau manifestacija. Jų puoselėta taikomosios filosofijos sritis tebegyvavo net po Romos žlugimo. Michelio de Montaigne’io svarbiausias veikalas „Esė“ (1586) yra it praktinis vadovas žmonėms, siekiantiems pažinti savo besiblaškantį protą, atrasti tikslą, kurti prasmingus ryšius su aplinkiniais, patirti pripažinimo ir pasitenkinimo savimi jausmus.
Marcelio Prousto kūrinys „Prarasto laiko beieškant“ (1913) su lygiai tokia pat ambicinga intencija padėti sau nuoširdžiausiu ir sumaniausiu būdu pataria mums, kaip galėtume liautis tuščiai švaistę laiką bei ėmę vertinti ir taip per trumpą gyvenimą. Problema neturėtume įvardyti pačios pagalbos sau idėjos ar būdo, kuriuo šiuolaikinės visuomenės ją interpretavo ir rutuliojo. Bet kuris literatūros kūrinys turėtų ne tik vesti teisingais keliais, guosti ar traukti mus, įsimurdžiusius į savo pačių silpnumo ir klaidų liūną, bet ir imtis daugelio rimtų bei išties realių užduočių.
Progresą pasieksime, jei peržvelgsime šios labai apleistos srities galimybes ir rimtai, visa širdimi įtikėsime emocinio ugdymo svarba.
Asmeninis tobulėjimas
Jei kas vaikystėje paklausdavo, kiek mums metų, atsakydavome: „Ketveri.“ Ir išdidžiai pridurdavome: „Su puse.“ Juk nenorėjome, kad kas nors galvotų, jog mums tik ketveri. Tiek pasiekta per tuos kelis mėnesius!.. Tačiau vis tiek išlikdavome gan kuklūs ir jusdavome, kad garbė sulaukti penkerių – vis dar tolima ateitis. Kitaip tariant, mes aiškiai suvokėme žmogaus vystymosi intensyvumą; sau ir kitiems norėjome pabrėžti, kad įprastoje dienų ir naktų sekoje išgyvename didžiules metamorfozes.
Jei panašiai tartume šiandien, tai nuskambėtų komiškai, netgi kvailai: „Esu dvidešimt penkerių su puse“ arba „Man keturiasdešimt vieni ir devyni mėnesiai“. Mes užmiršome atkreipti dėmesį į evoliuciją suaugystės etape. Sulaukę aštuoniolikos metų ar panašaus amžiaus, jau pastebime savo progresą, bet imame jį matuoti kitaip: vardijame materialaus ir profesinio gyvenimo pasiekimus, – kokius pažymius gauname, kokią karjerą renkamės, kiek pakylame kompanijos hierarchijoje. Raidą atitinka įvairūs „paaukštinimai“.
Emociškai taip pat tebeaugame. Tik neturime kaip išoriškai to pamatuoti: netampame aukštesni, nesustipriname savo pozicijos darbe, negauname jokio sertifikato, įrodančio galimybę stoti į gyvenimo universitetą. Nepaisant to, pokyčiai neišvengiami.
Gal per dvi bemieges naktis permąstome savo požiūrį į pavydą arba suvokiame, kaip reaguojame į kieno nors išsakytus komplimentus, galbūt žengiame reikšmingą žingsnį atleisdami sau ar įmindami kokią romantiškų santykių mįslę. Šie laimėjimai įvyksta tyliai; už juos negauname jokio ženkliuko, nei apdovanojimo, nei torto ūgties akimirkai paminėti. Mūsų niekas nesveikina, nejuntame į save nukreiptų pagarbių žvilgsnių. Niekas nesidomi, gal netgi nežino, kaip rūpestis gali paveikti. Tačiau giliai viduje rusena viltis, kad kažkuri mūsų asmenybės augimo dalis bus tinkamai įvertinta ir apdovanota.
