„Kai mama iškėlė ultimatumą, tėtis jau porą metų turėjo kitą moterį, dešimčia metų jaunesnę, išties įspūdingą, nors ir mano mama buvo labai graži. Tėvai išsiskyrė ramiai, kai pradėjau lankyti mokyklą – trejus metus pagyvenę atskirai. Tuomet mamai nebuvo nė trisdešimties“, – pasakojo Agnietė.
Skyrybų dramų ji nepatyrė. Tačiau neprisimena ir savęs su abiem tėvais – kad visi trys kada nors kartu valgytų, važiuotų autobusu, visi eitų į kiną ar pasivaikščioti. Žodžio „skyrybos“ taip nebuvo girdėjusi.
Kai atvažiavęs atsisėdo ant lovos, ištiesė sveriamų saldainių. Tuo pat metu išgirdau šaltą, žemą mamos balsą: „Neimk!“ O aš taip norėjau tų saldainių...
Apie tėtį išlikę keletas vaikystės prisiminimų: kad kartu sekmadieniais eidavo į vaikiškus filmus, kad bute, kuriame tebuvo vienas kambarys, darė vargonus – iš viso sukūrė trejus.
„Prisimenu, kaip baiminausi sėstis ant metalinio šalto puoduko, tad prisisiojau už vargonų, o tėtis mane barė. Tai nebuvo jam būdinga, todėl ir įstrigo. Tėtis buvo linksmo būdo. Esu daug ko iš jo paveldėjusi, mama dažnokai sakydavo, kad esu kaip tėvas, kad nemoku pykti ir kad viskas man kaip nuo žąsies vanduo...“ – pasakojo Agnietė.
Pasak jos, tėtis iš tiesų buvo labai laisvas, nesuvaržytas, jam visai nerūpėjo kitų žmonių nuomonė – nei savų, nei svetimų. O mamai – priešingai. Jai buvo labai svarbu, ką kiti pagalvos, kaip ji atrodo, nors buvo drąsi, madingai, ryškiai rengdavosi, puošdavosi skrybėlėm, spalvotais šalikais ir nuolat prikišdavo dukrai, kad nesirengia elegantiškai, vaikšto ilgais, nutįsusiais sijonais ir spalvotomis kojinėmis, nenešioja berečių, nenusiperka kailinukų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Skyrybos be kovos: kaip išsaugoti sveiką vaiko santykį su abiem tėvais?
Po metų netikėtai atvažiavo aplankyti
Agnietei įstrigo, kai po metų nuo išėjimo tėtis netikėtai atvažiavo su draugu jos aplankyti: „Mama to draugo nepriėmė, liepė palaukti už durų. Taigi, tėčio nebuvo, nebuvo, ir staiga aš jį pamačiau. Pasirodo, mama draudė su manimi susitikti. Kai atvažiavęs atsisėdo ant lovos, ištiesė sveriamų saldainių. Tuo pat metu išgirdau šaltą, žemą mamos balsą: „Neimk!“ O aš taip norėjau tų saldainių...“
Tai vienintelis epizodas, kai Agnietė prisimena save su abiem tėvais. Mama stovėjo tarpduryje ir nieko nešnekėjo, tėtis irgi tylėjo. Kai vyrai išėjo, ji apsiverkė, kad tėtis nepasidomėjo žaisliukais stalčiuje. Buvo labai liūdna.
Svarstydama, kodėl visą gyvenimą ir iki šiol tėvo klausimas jai toks svarbus, Agnietė mano, jog viena iš priežasčių – mamos pyktis tėvui.
„Kivirčų metu būdavau lyginama su tėvu, kad esu tokia kaip jis, kad charakteris ar kojos kaip jo... Mama buvo sportiška, atletiška, o aš – smulki, kaip tėvas. Mama mėgdavo aptarinėti mano išvaizdą. Kiek atsimenu save, visada dėl to jausdavausi nejaukiai. Tie palyginimai išliko kaip nuoskauda, todėl pati stengiausi niekada neaptarinėti savo dukters išvaizdos, o kai išsiskyriau – nedraudžiau bendrauti su tėčiu. Visada elgiausi priešingai nei mama.“
Mama mėgdavo aptarinėti mano išvaizdą. Kiek atsimenu save, visada dėl to jausdavausi nejaukiai.
Jai neatrodė įmanoma, kad tėvai gyventų kartu. Dar vaikystėje suvokė, jog tėvai per daug skirtingi: „Mama didžiavosi, kad yra altruistė, kad aukojosi dėl jo, mezgė siuvo, skatino tapyti, kad galėtų gerai pasiruošti studijoms. Jie abu nebaigė aukštųjų mokslų, mama kaltino tėtį už jo neatsakingumą.
Prie dukros išlaikymo jis irgi neprisidėjo, tai buvo dažnai primenama: „Jis tau nepadeda, bet pamatysi, kai pasens – turėsi jį slaugyti.“
Vis dėlto, jau baigiant vidurinę, pažįstama buhalterė įkalbino mamą pareikalauti mokėti alimentus. Tuo metu jis gerai uždirbdavo ir kokius metus siuntė nemažas tiems laikams sumas. „Tas perlaidas vadindavom „kasos pinigais“, stengdavomės kuo greičiau juos išleisti. Paskui sumos tapo minimalios, nes jam pasirodė, kad per brangiai kainuoju, todėl išėjo iš oficialių darbų ...“ – prisiminė Agnietė.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kaip pamatyti tėvą savo, o ne mamos akimis? Psichoterapeutės patarimai
Noro susitikti neparodė
Iki paauglystės ji labai saugojo mamą, kad tik nesusirastų kito vyro. Jei arčiau prieidavo kaimynas ar kolega, stodavo į tarpą. Tačiau paskui troško, kad ką nors sutiktų, netgi norėjo brolio ar sesers, norėjo atsiskirti, netgi buvo sumaniusi išsinuomoti kambarį su drauge.
„Mama buvo visokia, kartais labai linksma, artistiška, mokėjo juokingai pasakoti. Mes juokdavomės iki ašarų. Tačiau tuo pačiu buvo ūmaus būdo ir labai choleriškai reaguodavo. Jei supykdavo, galėdavo išvadinti negražiais žodžiais. Jie labai žeisdavo.
Esu gavusi mušti, atsimenu, kaip pasipriešinau – jau buvau didelė... Buvau „dygliuota“ viskam prieštaraujanti paauglė, manau, sunku jai buvo vienai mane auginti, supykusi sakydavo: „Būtų tėvas, duotų tau bizūno, tai žinotum.“ Ji manė, kad vyras, tėvas konfliktinėj situacijoj galėtų pagelbėti“, – skaudu prisiminti Agnietei.
Iš išorės mama atrodė labai jaunatviškai, gražiai, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, sirgo liga, kuri galėjo turėti įtakos poelgiams.
Mama neretai kalbėdavo apie tėvą blogai, siekė, kad dukra net nesvajotų su juo susitikti. Tačiau Agnietė laukė pilnametystės – troško važiuoti jo ieškoti: „Tai buvo taip svarbu! Kai sukako aštuoniolika metų, su drauge ištranzavome į Palangą. Iš tėvo draugų, kurių Vilniuje jis turėjo nemažai, sužinojau adresą. Tačiau namuose neradau.
Už durų užkišau raštelį, kad jo ieško dukra, kuri šiuo metu yra Palangoje. Kaip paskui paaiškėjo, tą raštelį jis saugojo daug metų, tačiau iniciatyvos susitikti neparodė. Būdama Palangoje visada praeidavau pro jo dirbtuves, tačiau užeiti nedrįsau.“
Dėl netinkamo elgesio kaltina ligą
Pradėjusi studijuoti Agnietė ištekėjo ir pati pradėjo lauktis. Žentą mama priėmė, o gimus anūkei pagerėjo tarpusavio santykiai.
„Kai mes, studentai, gyvenome mamos namuose, viskas buvo labai neblogai. Ji nuoširdžiai mylėjo ir augino anūkę, padėjo man baigti studijas, mus, studentus, išlaikė. Tuo periodu ji tikrai buvo labai supratinga. Tačiau paskui santykiai pradėjo keistis, – prisiminė Agnietė. – Bendravimas komplikavosi iki dalykų, kurių dabar net nenoriu prisiminti, nes netinkamą jos elgesį sieju su liga. Iš išorės mama atrodė labai jaunatviškai, gražiai, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, sirgo liga, kuri galėjo turėti įtakos poelgiams.“
Iš tiesų jos gyvenimas nebuvo vien tragiškas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Mama ją gražiai rengė, puošė kaip išmanydama, nuo pat mažens beveik kas savaitgalį vedžiojo į koncertus, operas ir baletus, lankė parodas, abi labai daug skaitė, keliavo, susirašinėjo gražiais laiškais, o paskutinėse klasėse dukra mamą įvardijo geriausia savo drauge, nes turėjo bendravimo sunkumų su bendraamžiais.
„Ji pripažindavo, kad nėra tradicinė mama, net gaminti nelabai mokėjo, bet stengėsi”, – sakė Agnietė.
Ėmėsi žygių, kad surastų dukrą
Jai pačiai pirmoji santuoka taip pat nesusiklostė. Ištekėjusi antrą kartą, su vyru ir dukra persikraustė gyventi į Klaipėdą ir vieną dieną išgirdo balsą telefono ragelyje: „Agniete, čia aš, tavo tėvas.“
Vienas dalykas, kuris Agnietę ir šiandien paliečia, – prieš mirtį tėvo pasakyti žodžiai, kad nemylėjo nei jos mamos, nei brolio mamos.
„Įsivaizduojat? Man tada buvo 32 metai. Pasirodo, tėtis ėmėsi didelių žygių, kad surastų mane. Pirmiausia nuvažiavo pas mano mamą, susirado ją bute, kuriame nebuvo gyvenęs. Atėjo pas ją su savo žmona ir pasakė, kad labai nori su manimi susitikti“, – prisiminė visą gyvenimą tėčio ilgesį jautusi dukra.
Labai gaila, bet tėvo atsiradimas labai atšaldė, pakeitė jųdviejų su mama santykius: „Jai buvo didžiulis smūgis, kad aš pradėjau bendrauti su tėčiu. Atsitiko tai, ko ji bijojo visą gyvenimą, augindama mane. Jos manymu, tai išdavystė“.
Ką esmingo davė susitikimas su tėčiu? Agnietė visų pirma mini brolį, kurį atrado ir su kuriuo iki šiol labai šiltai bendrauja: „Mus gražiai priėmė ir ketvirtoji tėčio žmona, kuri, pasirodo, buvo kilusi iš to paties kaimo ir net lankė tą pačią pradinę mokyklą, kaip mano mama. Keisti sutapimai – jos abi buvo kilusios iš gretimo kaimo Lietuvos pakraštyje.“
Tėčio žmona jai pasirodė nedidelio mokslingumo, bet darbšti moterėlė. „Jis rinkosi tik tas moteris, kurios jį aptarnaudavo. Buvo menininkas, o moteris – tam, kad aplink jį šokinėtų, rūpintųsi. Ta moteris jam ir rėmus kalė, ir gruntus dažė, nekalbant apie maisto gaminimą, drabužius. O jis visą gyvenimą darė tik tai, ką pats norėjo. Matyt, negalėjo būti nei geru vyru, nei geru tėvu“, – galvoja Agnietė.
Taip, jie abu buvo neeiliniai, labai skirtingi, sumesti aplinkybių į šeimą, kurios nuo pat pradžių nebuvo.
Kai antroji tėčio žmona pagimdė sūnų – Agnietės atrastą brolį, tėvas iškart išėjo iš namų ir apsigyveno dirbtuvėse.
Namai liko valstybei
„Man buvo didžiulis smūgis, kai tėtis mirė. Buvo labai liūdna. Tačiau bendravome 18 metų, – suskaičiavo Agnietė. – Pats likimas mane nubloškė į Klaipėdą, ir dabar ten kažkas traukia. Galbūt tėvas, kuris galų gale mums su broliu prisiminimui nepaliko nieko iš savo gyvenimo. Abu turime po porą paveikslų, kuriuos kažkada iš jo gavome dovanų. Praėjus porai metų nuo tėčio mirties, mirė ir jo žmona. Tėvo statyti namai liko valstybei.”
Vienas dalykas, kuris Agnietę ir šiandien paliečia, – prieš mirtį tėvo pasakyti žodžiai, kad nemylėjo nei jos mamos, nei brolio mamos. Gal nemokėjo mylėti, nesuprato kas tai per jausmas.
Jos tėvas pats neturėjo mamos, augo vaikų namuose. Agnietės mama, nesuprasta savo kaimiškų tėvų, pabėgo iš kaimo į Klaipėdą, svajojo apie dailės studijas, įstojo į Telšių technikumą, baigė vidurinę ir ten sutiko tėvą, kuris irgi ruošėsi stot į tapybą.
„Mamai tuomet buvo 19, tėvui arti 30. Taip susiklostė, kad vietoj mokslų gimiau aš, ir prasidėjo dar didesni vargai, nors abu buvo labai gabūs, geriausiai baigę technikumą. Jie abu buvo meniškos prigimties žmonės ir jei aš išgyvenau dėl savo kitoniškumo, ypač paauglystėje norėjau būti, kaip visi, abu tėvai didžiavosi savo išskirtinumu. Taip, jie abu buvo neeiliniai, labai skirtingi, sumesti aplinkybių į šeimą, kurios nuo pat pradžių nebuvo”, – taip šiandien apie save ir tėvus, kurių nebėra, kalba Agnietė.
Psichologė A.Groblytė: Meilė ir pyktis tėvams keliauja kartu
Pasak psichologės-psichoterapeutės Astos Groblytės, kuri Šeimos ir asmens saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ veda krizines skyrybų grupes, pažintis su tėvais, kokie jie iš tiesų yra, gali padėti atsakyti į daugelį kankinusių klausimų, kitu kampu pažvelgti į tėvų santykių istoriją ir per tai – geriau suprasti savo paties gyvenimą.
Pasak A.Groblytės, „meilė ir pyktis tėvams dažnai keliauja kartu, todėl tėčio ar mamos pamatymas tiesiog kaip kito žmogaus ir į vaikystės nuoskaudas leidžia pasižiūrėti kitaip. Kad tėvai nėra visagaliai dievai, o paprasti žmonės, kaip ir kiti, darantys klaidų, turintys savo istoriją ir priežasčių, kodėl vienaip ar kitaip elgiasi“.
Nustoję reikalauti iš tėvų kaip iš visagalių, prisiimam atsakomybę už savo gyvenimą ir tai – pirmas žingsnis į savo gyvenimo sunkumų sprendimą.
15min GYVENIMAS drauge su Šeimos ir asmens saviugdos centru „Bendrakeleiviai“ bei šeimos centru „Kartu saldu“ pradeda straipsnių ciklą, pavadinimu #Skyrybos. Jame bus nagrinėjami visi aspektai – tėvų elgesys, kai šeimoje yra nesutarimų, vaikų emocinė savijauta, jų įtraukimas į suaugusiųjų santykių peripetijas, atsakomybės, pareigos ir kaltės jausmas, likusios nuoskaudos, išmoktos pamokos po skyrybų bei kiti su skyrybų drama susiję dalykai.
Norite pasidalinti savo patirtimi bei išgyvenimais? Rašykite, išklausysime. Mūsų adresas gyvenimas@15min.lt.
