Vyras pasakoja toliau: „Man liepiama laukti koridoriuje, o žmona išvežama į operacinę. Nespėjau susivokti, kai atsidarius durims pamačiau naują šios planetos gyventoją, savo sūnų. Tokia tvarka, kad juos, „cezariukus“, iškart veža į inkubatorių. Slaugytoja patikino – „galėsite ateiti kiek vėliau“.
Po kurio laiko esu įleidžiamas į pooperacinę palatą, kur guli mano žmona. Šnekamės lyg niekur nieko, klausia manęs ji, „ar jis visas rankas, kojas, pirštus turi“? Atsakau – „žinoma“ ir nusprendžiu pakėlęs antklodę pažiūrėti, ar vis dar didelis žmonos pilvas. Krūpteliu pamatęs tai, kas verčia labai išsigąsti – pati to nejausdama, dėl vis dar veikiančios nejautros, ji guli kraujo baloje.
Mano kūną persmelkia adrenalinas ir baimė. Klausiu slaugytojo: ar tai yra normalu? Mane išveja iš palatos, o žmoną Raimondą skubos tvarka išveža į operacinę.
Praeina valanda, gal dvi. Matau susirūpinusius slaugytojų veidus. Viena jų man atneša kavos, kita kažkur lekia ir grįžta su dabar jau pažįstamu mėlynu kibirėliu. Praeina dar kiek laiko. Esu pasimetęs ir nežinau, ar mano žmona išgyvens.
Galiausiai paryčiais atsidaro operacinės durys, matau išvežamą savo žmoną, vis dar be sąmonės, intubuotą. Prie manęs priėjusi gydytoja sako: „Važiuokite namo, pailsėkite, dabar jūs jai niekuo negalite padėti. Yra kaip yra, išgyvens arba ne...“
Grįžęs į ligoninę, lifte sutinku mamos draugę, kuri ten dirba. Klausia ji manęs: „Ar čia apie jūsų gimdymą visos klinikos kalbėjo?“ Atsakau, kad taip.
Tik vėliau iš žmonos sužinau, kad prieš užmigdama operacinėje ji tegirdėjo frazę: „Dėkit tvarsčius ir sverkit, žinosime, kiek kraujo ji neteko.“
Praėjus kelioms dienoms galiausiai grįžtame visi sveiki ir laimingi namo. Ir tik vėliau iš žmonos sužinau, kad prieš užmigdama operacinėje ji tegirdėjo frazę: „Dėkit tvarsčius ir sverkit, žinosime, kiek kraujo ji neteko.“ Tas „kiek“ buvo 6 litrai – tiek, kiek įprastai turi suaugusi moteris.
Dar po mėnesio socialiniame tinkle „Facebook“ pamatau žinutę, kad ką tik operuotam vaikui reikia AB+ grupės kraujo. Nepraėjo nė minutė, ir aš jau susitariau dėl atvykimo padovanoti kraujo. Tokiu būdu tapau donoru.
Labai dažnai, ypač duodamas kraujo, prisimenu, kad kažkur yra tie žmonės, kurių dėka mano vaikas turi mamą. Tai yra stipriau už bet kokią adatų baimę ar skausmą.“
Kiekvieną dieną su negandomis susiduria ne vien gimdyvės – kraujo laukia ir onkologinėmis, kitomis sunkiomis ligomis sergantys pacientai, traumas patyrę ligoniai, kraujas reikalingas ir skubių, neatidėliotinų operacijų metu.
Nacionalinis kraujo centras kviečia nelikti abejingiems ir dabar, kai kraujo trūkumas itin didelis, atvykti padovanoti kraujo į NKC punktus.
