„Nemažai yra tekę laidoti mokyklinio amžiaus vaikų, – pasakoja ilgametė Laidojimo paslaugų centro administratorė Veronika. – Sunku matyti tą skausmą, su kuriuo susiduria tėvai, seneliai, klasiokai, draugai. Visas tokias laidotuves išgyvename tarsi savo artimųjų.“
Veronika pastebi, kad labai gaila ir tų jaunų žmonių, kurie ateina atsisveikinti su artimuoju, savo draugu, drauge, bičiuliu, bičiule, klasioku, klasioke. „Vieni verkia, rauda, kiti blaškosi, treti bijo ir netiki, ketvirti nuleidę galvas pasėdi prie salės, drąsesni – užeina. Matome ir jaučiame, kad tai viena iš didžiausių traumų, kurią patiria jaunas žmogus.“
Pasak psichologų, taip atsitinka todėl, kad mirties tema su jaunu žmogumi vis dar tabu, vis dar labai nepatogi. Manoma, kad tai traumuos vaiką, o iš tiesų, jeigu vaikas būtų tinkamai paruoštas, su juo ramiai pakalbėta, papasakota, pasidalinta patirtimis, jeigu vaikui nebūtų kuriami mitai – jis įgytų neįkainojamos patirties ir stiprybės priimti faktą.
„Visad jaučiamas didelis pasimetimas, vaikai nežino, kaip išreikšti patiriamas emocijas, kaip vieni kitus paguosti, kaip elgtis. Jeigu ateina visa klasė, tai dažniausiai ją palydi keletas pedagogų. Galimai, jie paaiškina, pasikalba, tačiau matome, kad to nepakanka“, – sako Veronika.
Laidojimo paslaugų centro komunikacijos specialistė Vilma Budėnienė pamena štai tokį įvykį dar iš mokyklos laikų: viena mergaitė gyveno devynaukštyje. Vieną dieną ji, išėjusi iš buto, kuriame gyveno, čiuožė turėklais žemyn. Gal liftas neveikė? Tarp turėklų buvo didelis tarpas. Kažkuriuo momentu mergaitė neišlaikė pusiausvyros ir nukrito žemyn. Ši mergaitės mirtis buvo didelė trauma visai mokyklai, visam miesteliui. Tai išliko visam gyvenimui, pasakoja Vilma.
„Ir niekas tuomet mūsų, vaikų, neguodė, nekalbėjo su mumis, o mums visos namų laiptinės pasidarė baisios. Taigi, pokalbis su jaunu žmogumi, informacija, edukacija yra reikalinga, būtina. Aš tos mergaitės nepažinojau, nebuvau jos laidotuvėse, bet tą įvykį prisimenu visą savo gyvenimą, – sako Vilma. – Turime vertinti ir įvertinti, kad šiandien su vaikais kalba profesionalai, psichologai ir psichoterapeutai, dvasininkai, tikybos mokytojai, socialiniai darbuotojai, tačiau turime įsitraukti visi suaugę žmonės, patyrę netektis, visa bendruomenė, visuomenė. Turime padėti vaikams išgedėti netektis. Kitaip, tai liks jų pasąmonėje kaip didžiausias baisumas.“
Kaip šiandien, mes, suaugę žmonės, galime padėti vaikui, išgyvenančiam netektį?
Dalijamės keletu minčių iš UAB „Laidojimo paslaugų centras“ rengiamos knygos jaunam žmogui „Gyvenimo mozaika“
Psichologė, jungiškosios krypties psichoterapeutė Kristina Zabielė, padedanti žmonėms išgyventi netektis, sako, kad artimo, mylimo žmogaus, draugo, giminaičio praradimas visuomet yra giliai skausmingas. Susidūrimas su mirtimi stingdo, kelia siaubą, netikėjimą, kad tai tiesa, ir kuriam laikui sugriauna tikėjimo ir pasitikėjimo pamatus, kad pasaulis yra saugi vieta gyventi.
Psichologė-psichoterapeutė pritaria, kad šiais laikais kartais nueinama į kraštutinumą. Mirtis, mirties tema slepiama, maskuojama, apie tai nekalbama, apsimetama, kad tai mūsų neliečia, kad nei mes, nei mūsų vaikai „be reikalo“ neišgyventų „nemalonių“ jausmų. Tuomet mirtis tampa dideliu mėlynu liūdnu drambliu kambaryje, kuris tampa nematomu, bet kurį jaučiame kūne, per įvairius simptomus, užliejančias emocijas...
Svarbu įsisąmoninti, kad vaikams bei paaugliams reikia tiek pat užuojautos ir paramos, kiek ir suaugusiesiems. Galimybė atsiremti į kitąmpadeda prisitaikyti prie dramatiškų ar traumuojančių gyvenimo pokyčių.
Štai vienas iš mitų, kad „Vaikams ne taip skauda, nes jie mažiau supranta.“ Padedantys išgyventi netektis sako, jog tai klaidingas įsitikinimas, kad dėl to, jog vaikai turi mažiau patirties ir žinių, jiems neskaudės taip stipriai kaip tiems, kurie turi daugiau žinių ir patirties. Galbūt yra priešingai. Kai žmogus turi mažai informacijos ir ribotą patirtį, tikrovė gali atrodyti baisesnė ir labiau pribloškianti nei tada, kai informacija ir parama yra lengvai prieinama. Kad vaikai galėtų tinkamai susidoroti su mirtimi ir sielvartu, jiems reikia pagal amžių tinkamos informacijos, įgūdžių atpažinti savo emocijas ir būdų jas išreikšti. Amžius neturi nieko bendra su skausmu širdyje.
Vaikams sveika pamatyti, kad suaugusieji išgyvena sunkius jausmus ir geba su tais jausmais išbūti. Daugelis suaugusiųjų sielvartą išreiškia visiškai tinkamais ir veiksmingais būdais, o vaikai mokosi stebėdami šiuos sielvarto modelius ir stilius. Suaugusieji turėtų suvokti savo veiksmų ir žodžių galią, nes vaikai dažnai yra nematoma tokių pasirodymų auditorija. Vaikai, kurie nuoširdžiai bendrauja, kantriai mokosi, yra palaikomi, išmoks priimti savo emocijas ir rasti sveikus, nedestruktyvius sielvarto išraiškos būdus.
„Atėjus pagerbti mirusiojo į šermenis galime išgyventi įvairius jausmus bei emocijas: sustingimą, baimę, tuštumą, liūdesį, norą išeiti, nenorėjimą pripažinti, kad tai tiesa. Svarbu leisti sau pripažinti, kad tai, ką išgyvename, yra natūralus gedėjimo ir sielvarto procesas. Netekties patyrimą galima sulyginti su audros nuniokotu mišku, kuriame viskas išvartyta, nusiaubta, sulaužyta, tačiau lygiagrečiai lėtai auga nauja augmenija“, – pasakoja Kristina Zabielė.
Kaip mes galime padėti? Papasakoti, paaiškinti, apkabinti, pasiūlyti parašyti laišką mirusiam žmogui... Rašydami laišką mirusiam žmogui, mes galime suteikti formą sielvartui. Rašydami laiškus galime išreikšti jausmus, išrašyti tai, ko nespėjome pasakyti, kol mirusysis buvo gyvas. Laiškuose galime atsiprašyti, padėkoti, išrašyti tai, dėl ko galbūt pykome. Tai vienas iš efektyviausių būdų, sako psichologė-psichoterapeutė, galintis padėti ištverti netekties skausmą.
Nereiktų stabdyti vaiko, jeigu jis nori išsiverkti. Neleidimas sau verkti, liūdesio slopinimas gali atnešti kur kas daugiau žalos, negu pagalbos. Neišverktos ašaros niekur nedingsta. Mes tiesiog išmokstame jas paslėpti giliai kūne. Kartais į ašaras žiūrima kaip į silpnumo apraišką, pernelyg emocingą dalyką. Ašaros iš tiesų parodo, kad esame jaučiančios būtybės, kad esame gyvi. Kartais ašaros gali pasirodyti labai netikėtai, jeigu leisime joms tekėti, pajusime, kaip atsipalaiduoja kūnas ir mes galime toliau gyventi ir judėti pirmyn.
Gedėjimo procese labai svarbus ir fizinis judėjimas, – pataria Kristina Zabielė. Tai gali būti pasivaikščiojimas, bėgimas, šokis, joga, sportas ir bet koks kitas judesys, kuris jums artimas. Dar vienas būdas nuraminti ir nusiraminti, tai yra tikėjimas. Tikėjimas, kad miręs žmogus toliau gyvena… geresnėje vietoje. Ypač, jeigu jis sirgo, jam skaudėjo... Tikėjimas suteikia vilties ir prasmės, kad nors gyvenimas baigiasi žemėje, bet jis tęsiasi mums nematomoje vietoje. Tai padeda gyti. Kaip ir malda, kurios žodžių kartojimas veikia raminamai, teikia saugumo, atramos jausmą. Dar vienas vaistas gyti, pasak specialistės, yra kūryba. Rašymas, tapymas, lipdymas ir kitos meno formos panašiai kaip laiškų rašymas gali įprasminti, įkūnyti, išreikšti mūsų skausmą.
Svarbu, kad nepaliktume vaiko vieno su jo sielvartą lydinčiais jausmais. Svarbu rasti tinkamų būdų ir erdvę jam išsikalbėti, paleisti susikaupusį skausmą. Tai gali būti artimas žmogus, bet gali būti ir savipagalbos grupė netektį išgyvenantiems žmonėms, psichoterapija, dvasininko pagalba.
Knygoje „Gyvenimo mozaika“, į gilų, sudėtingą ir kartu labai šviesų pokalbį su vaikais leisis ir kunigas Ričardas Doveika. Jis jaunam žmogui yra parašęs laišką, pamąstymą apie netektį.
„Daug kas galvoja, kad su vaikais apie mirtį negalima kalbėti, kad negalima bauginti. Kažkas nori tariamai „apsaugoti“ kiekvieną vaiką nuo skausmingų patirčių, išgyvenimų, gedėjimo, atsisveikinimo, palaidojimo. Bet čia gal ir slypi klaida – pagunda apsaugoti nuo to, kam reikia ruoštis visą gyvenimą ir nuo pat mažens turėti atsakymus į pagrindinius gyvenimo klausimus – atsakingai kurti savo asmeninę gyvenimo istoriją“, – antrina psichologei-psichoterapeutei Ričardas Doveika.
„Galvoti apie netektį, galvoti apie mirtį, apie išsiskyrimą – nėra lengva niekam. Tai visą mūsų vidų paliečiantis įvykis. Vienus jis labai išblaško ir įveda į visiško pasimetimo tamsą. Kiti tai priima, kaip kažkokią neišvengiamybę, bet svetimą ir tolimą, nes neturime jokio santykio ir supratimo apie tai, kas įvyko. Kiti labai kilniai priima netekties žinią ir tampa labai šviesių veidų žmonėmis, į kuriuos žvelgdami mes atrandame tikėjimą, viltį, meilę. Ramybę. O svarbiausia – didelę šviesą. Kodėl taip nutinka? Atsakymas čia paprastas – santykio buvimas arba ne su tikrove. Supratimo branda, kuri skiepijama per auklėjimą. Nuolankumo Tiesai tarnystė, kai nemeluojama net vaikams. O randami argumentuoti atsakymai į daugybę tą akimirką kylančių klausimų. Bet norint atsakyti, reikia pačiam žinoti. Žinoti nepakanka, reikia tame žinojime augti ir gyvenime juo vadovautis. (...) Tai, kas vaikystėje atranda vietą mūsų širdyse, mąstyme, vertybėse, tampa didele atrama gyvenime. Juk nuo vaikystės akimirkų mes mokomės žvelgti į pasaulį, o šalia esančių Tėvelių, Senelių ir Mokytojų dėka mes stiprėjame ir formuojame savo laikyseną pasaulio ir jame vykstančių reiškinių, pasirinkimų akivaizdoje. O tie, kurie atrandame ir bažnytinę bendruomenę, nuo vaikystės esame supažindinti su Dievu, augame tikėjime ir gyvename asmeninės maldos gyvenimą – labai didelę pagalbą teisingam, asmeniniam ir sąmoningam santykiui su pasauliu atrasti mums padeda Jėzus Kristus.“
Pasak kunigo Ričardo Doveikos, mėginant atsakyti į klausimą apie mirtį, nepakanka paviršutiniškai pasinaudoti jau kažkieno parengtomis frazėmis, nes paprastai, kalbėdami apie mirusiuosius, visų pirma prisimename savo artimuosius, brangius asmenis, apleidusius šį pasaulį ir vis dar tebeužimančius vietą mūsų širdyje. Ir dažnas klausimas yra kodėl? Dėl to mums visiems reikia tikėjimo, stiprybės, drąsos ir ramybės… Ypač pabrėžiant krikščionišką tikėjimą, kuris yra mūsų gyvenimo pamatas, ramstis ir požiūris. Netekties akivaizdoje suprantame, koks yra svarbus tikėjimas žmogui. Kokia jame slypi galia ir dovana. Visur matyti ateitį, visur įžvelgti Dievo artumą, visur apsikabinti meilę ir niekada nepamesti iš gyvenimo vilties…
Reziumuodama šį straipsnį, Laidojimo paslaugų centro komunikacijos specialistė Vilma Budėnienė teigia, kad kalbėti apie netektį su jaunu žmogumi tinka įvairios formos – per asmenines patirtis, pasitelkiant dvasininkų pamąstymus, specialistų patarimus, meną, šviečiamąją ar grožinę literatūrą, tikėjimą… Svarbu nepalikti jauno žmogaus vieno su savo skausmu, nemeluoti jam, mylėti jį, išklausyti, apkabinti, paaiškinti, pasikalbėti, pabūti šalia, skirti dėmesio ir visiems mums brangaus laiko.
„Viliamės, kad Laidojimo paslaugų centro rengiama knyga „Gyvenimo mozaika“, į kurią nuguls ir jaunų žmonių pamąstymai, kūryba, prisiminimai, piešiniai, – bus dar viena forma pasiekti vaiko širdelę, nuraminti ją“.
