2011-aisiais Vaiva susirgo šlapimo pūslės uždegimu, kuris komplikavosi į inkstų uždegimą. Galiausiai merginai buvo diagnozuotas lėtinis glomerulonefritas su daugeliu jam būdingų simptomų: padidėjusiu kraujospūdžiu ir baltymo kiekiu šlapime.
Sveikatos būklę Vaiva kontroliavo vaistais: jais reguliavo kraujospūdį ir gelbėjosi nuo dažno jo palydovo – galvos skausmo.
Buvau susipažinusi su grėsmėmis, tačiau tai manęs neatbaidė.
Nėštumas dėl hormonų pokyčių ir didelės apkrovos organizmui yra sudėtinga būklė net sveikai moteriai, o Vaivai dėl lėtinių ligų jis tapo tiesiog iššūkiu.
„Buvau susipažinusi su grėsmėmis, tačiau tai manęs neatbaidė“, – pasakoja Vaiva.
Nenorėdama pakenkti vaisiui įprastų kraujospūdį mažinančių vaistų ji gerti nebegalėjo: „Jų atsisakiau. Deja, nėščiosioms nėra tokių efektyvių kraujospūdį mažinančių vaistų – viso labo keli variantai, kurie veikia labai trumpą laiką, maždaug keturias valandas.“
Nėščiajai klastinga būklė
Dėl aukšto kraujospūdžio 12-tą nėštumo savaitę Vaiva atsidūrė Santaros klinikų Nėštumo patologijos skyriuje. Čia praleido 10 dienų.
Tačiau ši priverstinė pauzė Vaivos nesustabdė. Išrašyta iš ligoninės ji ir toliau vadovavosi filosofija, kad nėštumas – ne liga, todėl gyveno sau įprastu režimu: intensyviai dirbo ir, be abejo, neišvengdavo streso, sportavo, keliavo.
Ėjo 27-oji nėštumo savaitė. Po atostogų Ispanijoje pakiliai nusiteikusi Vaiva nuvyko iš anksto numatyto vizito pas gydytoją. Nėščiajai buvo atlikti planiniai gliukozės, kraujo, šlapimo tyrimai. Šįkart rezultatai privertė ne juokais sunerimti – moteris gavo siuntimą į Santaros klinikas, kur apsilankė jau kitą rytą.
„Tai buvo trečiadienis“, – sako Vaiva. Tądien kas kelias valandas jai buvo kartojami kraujo ir šlapimo tyrimai, o ketvirtadienį skubiai sušauktas gydytojų konsiliumas.
Vaivai buvo nustatyta preeklampsija – itin pavojinga ir klastinga būklė nėštumo metu, kai susiaurėjus kraujagyslėms pakyla kraujospūdis, padidėja baltymo kiekis šlapime, prasideda kūno tinimas ir sutrinka organizmo kraujotaka.
Dėl to gali būti pažeisti gyvybiškai svarbūs nėščiosios organai: kepenys, inkstai, smegenys. Nėščiosios būklė gali komplikuotis į komą.
Gydytojų konsiliumo verdiktas
„Neprisimenu, kiek gydytojų buvo kabinete – 9, 12 ar 15. Jausmas lyg stovėtum prie lentos ir prieš visą klasę atsakinėtum. Skirtumas tas, kad sprendžiamas tavo gyvybės klausimas“, – prisimena V.Dovydaitienė.
Gydytojai pranešė, kad po kelių valandų Vaivai bus atlikta Cezario pjūvio operacija. „Tai buvo ne klausimas, ne pasiūlymas apsvarstyti tokią galimybę, o fakto konstatavimas, leidžiant suprasti, kad nėra jokio kito pasirinkimo. Gydytojai neslėpė, kad kol kas net nekalbama apie vaisiaus galimybes išgyventi. „Gelbėjam tave“, – paaiškino jie.“ – pasakoja Vaiva.
Tai buvo ne klausimas, o fakto konstatavimas, leidžiant suprasti, kad nėra jokio kito pasirinkimo.
Jos vyras tuomet buvo darbe. „Paskambinau ir pranešiau, kad gimdau. Jis: „Kaip?! Negali būti, juk tau tik šeši mėnesiai!“ Pasakiau, kad negaliu kalbėti ir paprašiau nupirkti priemonių, kurių reikės po Cezario operacijos“, – kalba Vaiva.
Naujienos priblokštas Artūras nuskubėjo į vaistinę ir pranešė: „Mano žmona gimdo ir jai reikia higienos priemonių.“
„Susiklostė tragikomiška situacija. Vaistininkė nuoširdžiai apsidžiaugė: „Labai jus sveikinu!“ O jis visas sumišęs: „Ne ne, nesveikinkit!” – vyro perpasakota istorija dalijasi Vaiva.
Maži žingsneliai pirmyn
Augustas gimė gegužės 22-ąją, tebūdamas 37 cm ūgio ir 910 gramų svorio. Žinoma, nemokėjo net kvėpuoti. Savo miniatiūriniu kumštuku jis tegalėjo sugniaužti nebent tėčio nagą.
„Po Cezario operacijos fiziškai jaučiausi labai gerai, bet psichologiškai buvau sugniuždyta. Pirmą sūnaus gyvenimo savaitę gyvenome absoliučioje nežinioje: tuo metu tu nieko nežinai, o gydytojai tau nieko nežada. Tačiau nebuvo net minties, kad gydytojai nepadarytų visko, kad jį išgelbėtų“, – kalba Vaiva.
Po mėnesio, birželio 23-ąją, Augustas iš intensyvios terapijos skyriaus buvo perkeltas į slaugos skyrių: „Tai – didelė laimė, nes mamos visą laiką gali būti su savo mažyliais“, – šypsosi Vaiva. Čia ji su sūnumi stiprėjo iki rugpjūčio 8 dienos.
O tada – namai! „Mažais žingsneliais pasiekėme milžinišką pergalę“, – apibendrina Vaiva.
Pasivijo bendraamžius
Net nereikia pasakoti, kad Dovydaičių šeima kasdien susidurdavo su naujais iššūkiais. Augustas irgi neišvengė neišnešiotukams būdingos retinopatijos – akių tinklainės sutrikimo.
„Laimei, Santaros klinikose dirba nuostabi gydytoja oftalmologė Jelena Bagajeva, neišnešiotukams atliekanti operacijas lazeriu. Be to, Augustas turėjo kirkšnies išvaržos ir širdies atviro arterinio latako operacijas. Esame be galo dėkingi sutiktiems Santaros klinikų gydytojams ir slaugėms, kurie savo profesionalumu ir rūpesčiu prisidėjo, kad mūsų istorija turėtų laimingą pabaigą“, – dėkingumą demonstruoja Vaiva.
Dabar į viską žiūriu ramiau, nepersidirbu.
Visas operacijas Augustas ištvėrė iki pusantrų metukų. „Iki dvejų metukų jis visiškai pasivijo bendraamžius. Labai dėl to stengėmės: lankėme baseiną, mankštas, kineziterapijos užsiėmimus. Kai su savo kineziterapeute susitikome po metų, ji pastebėjo, kad Augustas – neįtikėtinai stiprus vaikas. Nepasakyčiau, kad serga daugiau nei kiti, nors paprastai neišnešiotukai turi silpną imunitetą“, – pasididžiavimo neslepia V.Dovydaitienė.
Suprato – reikia ryžtis
Apie savo komplikuotą nėštumą ir ankstyvą Augusto gimimą ramiai kalbėti Vaiva negalėjo maždaug dvejus metus. Tačiau laikas gydo.
Dar po metų Dovydaičiai net nepajuto, kaip ėmė jaukintis antro vaiko idėją. Iš pradžių pasvajodavo nedrąsiai, tačiau praėjusį rudenį sūnui pradėjus lankyti darželį suprato – reikia ryžtis.
„Mums jau lengviau, vaikas savarankiškesnis. Be to, mano sveikatos būklė šiek tiek pasitaisė, organizmo rodikliai pagerėjo. Rudenį man jau bus 31-eri, o ir didesnio amžiaus skirtumo tarp vaikų nesinori“, – samprotauja Vaiva.
Ėmusi lauktis Vaiva vėl pakeitė vaistus nuo kraujospūdžio kitais, „draugiškesniais“ vaisiui. Tačiau šįkart ji atidžiau stebi savo sveikatos būklę, daugiau ilsisi.
„Kai nesuvoki realios grėsmės ir savo kailiu nepatiri pasekmių, galbūt kartais elgiesi neapgalvotai. Dabar į viską žiūriu ramiau, nepersidirbu. Tolimų kelionių irgi neplanuojame – Druskininkai, ežeras“, – šypsosi Vaiva.
Įkvėpė svetimos patirtys
Šiuo metu Vaiva skaičiuoja 17-tą nėštumo savaitę. Iš kai kurių gydytojų ginekologų ji neslepia išgirdusi prognozę, kad ir antras vaikelis gims anksčiau laiko.
„Tačiau šįkart nuo pradžių bendradarbiaujame su specialistų komanda ir stengsimės nėštumą pratęsti kiek įmanoma ilgiau. Gydytojai palaiko, o ne atbaido, jie padeda siekti tikslo. Viena gydytoja pasakė „Padėsime ir trečio susilaukti“, nors mes tikrai neplanuojame“, – šypsosi Vaiva.
Dėl tokio rezultato, jei reikėtų, galėtume praeitį tą kelią ir antrą kartą.
Drąsos ir stiprybės ji semiasi žiūrėdama į Augustą: „Jo pavyzdys įkvepia, o ne baimina. Su vyru nusprendėme: buvo be galo sunku, tačiau džiaugsmas, kurį suteikia sūnus, yra neišmatuojamas. Dėl tokio rezultato, jei reikėtų, galėtume praeitį tą kelią ir antrą kartą. Nėra nieko, ko negalėtum padaryti dėl savo vaiko.“
Savo istoriją Vaiva viešai pasakoja tam, kad padrąsintų kitas šeimas, kurios šiandien susiduria su nežinia susilaukus ankstuko.
„Mums anuomet labai padėjo perskaitytos kitų panašaus likimo šeimų istorijos: kaip susilaukė, kokio dydžio gimė, kaip augo, stiprėjo, nuotraukos, pasiekimai ir galiausiai laiminga pabaiga. Be to, su kitomis skyriuje gulėjusiomis mamomis dalindavomės savo sunkumais, rūpesčiais, pasidžiaugdavome mažomis pergalėmis. Su tomis šeimomis aktyviai palaikome ryšius iki šiol – bendri interesai ir bendra kova suvienijo“, – pasakoja Vaiva.
