Neseniai paskelbtos šio tyrimo išvados rodo, kad kūdikystėje vaikai mokosi ne atkoduodami garsus, o ritmą. Taigi, dainelės, eilėraštukai, pirštų žaidimai ir panaši veikla, kuria užsiima tėvai ar kiti juos auginantys suaugusieji, yra gyvybiškai svarbi kūdikiams.
Tyrėjai nustatė, kad kūdikiai nepradeda patikimai apdoroti fonetinės informacijos iki septynių mėnesių, o tai, jų teigimu, yra per vėlu suformuoti kalbos pagrindą. Būtent todėl tėvai turėtų kuo anksčiau kalbėti su savo kūdikiais dainuodami arba deklamuodami eilėraščius, kitaip tariant, aiškų ritmą turinčius tekstus.
Taip yra todėl, kad kūdikiai pirmaisiais mėnesiais mokosi kalbų iš ritminės, o ne fonetinės informacijos, rašo „University of Cambridge“. Kodėl vaikiškų eilėraštukų skaitymas ir dainavimas kūdikiams gali padėti jiems išmokti kalbosFonetinę informaciją – mažiausius garsinius kalbos elementus, paprastai vaizduojamus abėcėlėmis – daugelis kalbininkų laiko kalbos pagrindu.
Manoma, kad kūdikiai išmoksta šiuos mažus garso elementus ir sujungia juos, kad sudarytų žodžius. Tačiau naujas tyrimas paneigia šią iki šiol plačiai naudotą teoriją. Kembridžo universitete atliktas tyrimas rodo, kad fonetinė informacija išmokstama per vėlai ir lėtai, kad taip būtų.
Vietoj to, ritminga kalba padeda kūdikiams mokytis kalbos, pabrėždama atskirų žodžių ribas ir yra veiksminga net pirmaisiais gyvenimo mėnesiais.
Kembridžo universiteto ir Dublino Trinity koledžo mokslininkų atliktas tyrimas, paskelbtas gruodį žurnale „Nature Communications“, parodė, kad fonetinė informacija nebuvo sėkmingai užkoduota iki 7 mėnesių amžiaus ir vis dar buvo menka 11 mėnesių amžiaus, kai kūdikiai pradėjo tarti pirmuosius žodžius.
„Mūsų tyrimas rodo, kad atskiri kalbos garsai patikimai apdorojami tik maždaug 7 mėnesius, nors dauguma kūdikių iki to laiko atpažįsta pažįstamus žodžius, tokius kaip „mama“, „tėtė“ ar „buteliukas“, – sakė Kembridžo neurologas, profesorius Usha Goswami. Pasak jo, nuo to laiko atskiri kalbos garsai vis dar pridedami labai lėtai – per lėtai, kad būtų kalbos pagrindas.
Mokslininkai užfiksavo elektrinės smegenų veiklos modelius, 50 kūdikių, sulaukusių 4, 7 ir 11 mėnesių, žiūrėdami vaizdo įrašą, kuriame pradinių klasių mokytojas dainuoja kūdikiui 18 eilėraščių. Žemo dažnio smegenų bangų juostos buvo maitinamos naudojant specialų algoritmą, kuris „nuskaito“ užkoduojamą fonologinę informaciją.
Tyrėjai nustatė, kad fonetinis kodavimas kūdikiams atsirado palaipsniui per pirmuosius gyvenimo metus, pradedant lūpiniais garsais (pvz., b – „baby“, t.y. „kūdikis“) ir nosiniais garsais (pvz., m – „mama“), o „skaitymas“ palaipsniui tapo vis panašesnis į suaugusiųjų.
Vienas iš tyrimo autorių Dublino Trejybės koledžo kognityvinių ir kompiuterių mokslų profesorius Giovanni Di Liberto sako, kad tai yra pirmas mūsų turimas įrodymas, kaip smegenų veikla, susijusi su fonetine informacija, kinta laikui bėgant, reaguojant į nenutrūkstamą kalbą.
Manoma, kad būtent ritminė informacija, t.y. skirtingų žodžių skiemenų pabrėžimas, tono pakilimas ir kritimas, yra raktas į kalbos mokymąsi.
