Kodėl lietuviai ėmė skirtis?
Skyrybų skaičius Lietuvoje nuo Nepriklausomybės atgavimo metų nemažėja ir tam įtaką daro įvairūs veiksniai. Sparčiai augantis ištuokų skaičius yra būdingas ne tik XXI a. visuomenei, tokią tendenciją galima pastebėti jau ir sovietmečiu.
Lietuvos statistikos departamentas skelbia iš civilinės metrikacijos biuro surinktą informaciją, kuri rodo ištuokų skaičiaus augimą. Pavyzdžiui, 1950-aisiais metais ištuokų skaičius Lietuvoje siekė per šešis šimtus. Tačiau bėgant dešimtmečiams jis tik augo. Žinoma, sovietmečiu gal ir nebuvo įprasta skirtis taip, kaip dabar, bet būtent tuo metu ima keistis šeimos modelio samprata. Pavyzdžiui, tarpukariu skirtis nebuvo įprasta, nes moterys atlikdavo namų šeimininkių vaidmenį, augindavo vaikus ir laisvo laiko, kurio metu galėtų save realizuoti, neturėjo.
Sovietų okupacijos laikotarpiu vyravo panaši situacija, tačiau, pasak Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lektoriaus Tomo Vaisetos, galime pastebėti moterų emancipaciją. Sovietmečiu buvo kalbama, kad reikia moterims suteikti daugiau teisių, kad jos galėtų eiti dirbti į fabrikus, tačiau tuo pat metu jos turėjo rūpintis namais, auginti vaikus. Tai, kad moterys dar nebuvo lygios vyrams, rodo ir užimamos pareigos politikoje – moterų šioje srityje buvo vienetai. Kita vertus, nors moterų emancipacijos procesas vyko lėtai, kalbos apie tai bei suteikiamos galimybės dirbti ir užsidirbti skatino moterų savarankiškumą, o tai buvo viena iš priežasčių, skatinusių šeimas išsituokti.
T.Vaiseta taip pat mini, kad ištuokų skaičiaus augimui įtaką galėjo daryti ir galimybė moterims save realizuoti. Žinoma, įprastai moterys save realizuodavo ideologinėje veikloje, tačiau faktas, kad jos galėdavo išeiti iš savo komforto zonos ir užsiimti kitokia veikla, rodo, kad moterų teisės po truputį stiprėjo. Anot M.Truncės, moterų teisių augimui įtaką darė ir kintantis tradicinis šeimos modelis. Tėvai ėmė auginti po du vaikus, todėl moterims likdavo daugiau laisvo laiko savirealizacijai.
Dar keli veiksniai, keitę tradicinį šeimos modelį, buvo urbanizacija ir sekuliarizacija.
T.Vaiseta teigia, kad po Antrojo pasaulinio karo ėmė sparčiai plėtotis pramonė, todėl nemažai reikėjo darbo jėgos. Tuo pačiu metu vykusi kolektyvizacija daugelį atgrasė ir taip pat paskatino keltis iš kaimo į miestą. Taip Lietuvos visuomenė tapo urbanistine visuomene, kurioje kūrėsi modernios šeimos vertybės. „Kaime visi vienas kitą pažįsta, o mieste jaučiamas susvetimėjimas,“ – teigia M.Truncė.
Žmonės mieste nerodė didelio susidomėjimo kitų skyrybomis, tačiau kaime išsiskyrusi pora dažnai tapdavo apkalbų objektu. Todėl galimybė išsituokti ir likti nepastebėtam skatino šio proceso vystymąsi. Taip pat T.Vaiseta pastebėjo, kad „mažėjo ir tikinčių žmonių skaičius, prie to, žinoma, prisidėjo ir sovietų valdžios vykdyta ateizacija“. Valdžios skatinimas netikėti Dievu, draudimas eiti į bažnyčią keitė įprastą suvokimą, kad susituokęs su žmogumi turi ir likti su juo visą gyvenimą.
Visi šie procesai ir pokyčiai įvykę sovietmečiu padėjo pamatus tolimesnei skyrybų raidai. Pradėjęs augti ištuokų skaičius taip ir nebesumažėjo.
Šių dienų skyrybų priežastys
Šių laikų visuomenė tapo labai vartotojiška ir nori gauti maksimalią naudą iš kiekvienos situacijos, todėl ir santuoka ar skyrybos yra prilyginamos ekonominiams procesams. Čikagos universiteto ekonomistas Gary Beckeris teigia, kad tam tikros žmonių elgsenos paklūsta ekonominiams skaičiavimams ir šeimyninis gyvenimas yra ne išimtis.
„Ekonominiu požiūriu asmuo nusprendžia tuoktis tada, kai tikėtina vedybų nauda yra didesnė nei toji, kuri būtų likus vienam arba nutarus ieškoti kito partnerio. Panašiai yra apsisprendžiant skirtis – tai žmonės daro tada, kai numatoma skyrybų nauda viršija tą, kurios tikimasi sulaukti tapus nebesaistomam santuokinių įsipareigojimų,“ – rašo G.Beckeris.
T.Vaiseta teigia, kad po Antrojo pasaulinio karo ėmė sparčiai plėtotis pramonė, todėl nemažai reikėjo darbo jėgos. Tuo pačiu metu vykusi kolektyvizacija daugelį atgrasė ir taip pat paskatino keltis iš kaimo į miestą.
Bet ne tik ekonomine, o ir emocine prasme yra ieškoma naudos. M.Truncės manymu, bet kokiuose santykiuose žmogus stengiasi atrasti tai, kas jam būtų naudinga. Šiuo atveju noras sukurti sau saugią aplinką dažnai skatina poras tuoktis, priešingu atveju, jei sutuoktinis nesijaus saugus emocine ar fizine prasmėmis – tai gali tapti ir skyrybų priežastimi.
Tačiau tai yra ne vienintelės priežastys, kurios paskatino išaugusių skyrybų skaičių ne tik visame pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Dar viena santykių psichologo įvardijama priežastis, kodėl lietuviai dažnai skiriasi – Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtintas įstatymas dėl teisės reikalauti teismo nutraukti santuoką, kai dėl santuokos nutraukimo sutaria abu sutuoktiniai. Dėl tokio sutarimo santuoka gali būti nutraukta labai greitai, nespėjant viską apgalvoti ir įvertinti situacijos. Taip pat didėjančiam ištuokų skaičiui įtaką daro ir iš Vakarų atėjusios tradicijos. Viena iš jų – bendras gyvenimas nesusituokus.
M.Truncė sako, kad „žmonės tada jaučiasi laisvesni, gyvena taip tarsi būtų vieni,“ tačiau susituokus daug kas pasikeičia, labai dažnai tie pokyčiai tampa nepriimtini ir pora nusprendžia skirtis. Nors nesantuokinis gyvenimas gali būti pastebimas ir XX a. pabaigoje, tačiau tik pastarąjį dešimtmetį tai tapo ypač populiaru.
Taip pat Aušros Maslauskaitės, Aivos Jasilionienės, Domanto Jasilionio bei Vlados Stankūnienės atliktame tyrime nustatyta: Lietuvoje egzistuoja reikšmingas ryšys tarp sutuoktinio išsilavinimo ir skyrybų. Tyrimo metu buvo pastebėta, kad išsilavinimas daro įtaką skyryboms, vyrų ir moterų, turinčių aukštesnįjį išsilavinimą, ištuokos rizika yra mažesnė nei tų, kurie turi žemesnį išsilavinimą.
Visos šios priežastys yra būdingos šiuolaikinei visuomenei, tačiau ir sovietmečiu paplitusios skyrybų priežastys yra aktualios šiomis dienomis.
Lietuviai ne Lietuvoje
Lietuva, kaip ir daugelis kitų Europos šalių, pavyzdžiui, Danija, Švedija ar Suomija, susiduria su šia problema, tačiau ja neapsiribojama tik Lietuvos teritorijoje. Lietuviai emigruoja į minėtąsias šalis (ir ne tik) ir ten skiriasi.
Įmonės „Lex Amicus“ vadovė ir teisininkė Renata Palekienė išskyrė tris pagrindines priežastis dėl kurių skiriasi į Jungtinę Karalystę emigravę lietuviai: „Dažniausiai būna taip, kad dėl finansinių problemų vienas sutuoktinis išvažiuoja dirbti į Jungtinę Karalystę, o kitas Lietuvoje lieka su vaikais. Atstumas poros santykiams nėra labai parankus dalykas, tad po kurio laiko santykiai tarp sutuoktinių ima blėsti.
Dar keli veiksniai, keitę tradicinį šeimos modelį, buvo urbanizacija ir sekuliarizacija.
Labai dažnai vienas iš sutuoktinių, o kartais net abu, susiranda antras puses. Tad vienintelis kelias, kuris jiems belieka – skyrybos. Būna ir taip, kad išvažiuoja į Jungtinę Karalystę visa šeima. Sutuoktiniai susiranda darbus vienas dieninėje pamainoje, kitas naktinėje, arba vienas dirba tik pusę dienos, kitas iki kokios 22 val., matosi praktiškai tik savaitgaliais.
Abu būna nuolat pavargę dėl didelio darbo krūvio, pikti, prasideda barniai dėl įvairiausių dalykų: buities, vaikų, finansų ir pan. Dažniausiai vienas kuris neapsikenčia tokio gyvenimo ir inicijuoja skyrybas“, ̶ dar vieną priežastį įvardijo teisininkė. Bet kartais pasitaiko ir neįprastų istorijų: „Dažniausiai lietuviai Jungtinėje Karalystėje nuomojasi namą, kuriame gyvena po 2–3 lietuvių šeimas. Tos šeimos kartais taip „susibičiuliauja“, kad „apsikeičia“ savo sutuoktiniais.“
Šios priežastys rodo, kad problema vyrauja ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, o sustiprėjusi emigracija gali būti tik dar vienas veiksnys, ardantis sutuoktinių santykius.
Problema gali būti išspręsta
Sumažinti skyrybų skaičių yra įmanoma. M.Truncė tvirtina, kad santuoka stovi ant emocinio ryšio, todėl kiekvienai porai prieš priimant sprendimus „reikia įvertinti lyčių skirtumus, sutuoktinio unikalumą,“ aiškintis, kokie yra kiekvieno asmens poreikiai bei laikytis susikurtų bendro gyvenimo taisyklių. Taip pat santykių psichologas mano, kad ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija turėtų skirti daugiau dėmesio švietimui apie gyvenimą santuokoje.
Žinoma, vien tik psichologų skaitomų paskaitų neužtenka, todėl jau ir bendrojo lavinimo įstaigose reikėtų šviesti jaunimą šia tema. R.Palekienė taip pat pastebėjo, kad įstatymų leidžiamoji valdžia šiuo klausimu yra ne visai veiksni, nes, nors Lietuva ir pirmauja pagal skyrybų skaičių, jokie įstatymai nėra leidžiami, kad tai sustabdytų.
Taigi, nors skyrybos tampa modernėjančios visuomenės problema, kurią dabar stengiasi spręsti psichologai, ja galėtų ir turėtų domėtis šalies valdžia bei suteikti žmonėms informaciją apie bendro gyvenimo šeimoje ypatumus.
