„Gal per daug bandėme jį apsaugoti“
Maksimo vyresnis brolis Olegas prisiminė, kad jau vaikystėje šeima suprato, kad Maksimas yra kitoks, ypatingas: „Tarp mūsų mažiau nei dvejų metų skirtumas, daug smagaus laiko praleidome kartu. Abu vaikystėje žiūrėjome filmukus, anglų kalbos išmokome iš jų. Juokinga, du darželinukai tarpusavyje angliškai kalbėdavome. Aš mokyklą pradėjau būdamas penkerių metų, o brolis – aštuonerių.
Gaila, bet didesnė problema mokykloje Maksimui buvo mokytojai, o ne mokiniai – nuo pastarųjų aš dar apgindavau. Vaikai kitoniškumą kartais geriau priima nei suaugusieji. O iš pedagogų skriejo frazės: „kaip tu nesupranti, kaip tu negali, gal tu kvailas“. Dėl negatyvios atmosferos paskutines klases brolis baigė namų mokymo būdu.“
Po mokyklos baigimo Maksimas mokslų nebetęsė. „Gal tai buvo mūsų šeimos klaida, kad bandėme jį apsaugoti nuo visuomenės, neberaginome mokytis toliau. Maksimas tiesiog leisdavo laiką namuose ar vienas klajojo po miestą savo pomėgių vedamas – jis kolekcionuoja knygas bei filmus. Mano brolis suvokia, kad yra kitoks. Tačiau jis tame mato privalumą, jaučiasi išskirtinis, gal netgi geresnis nei kiti. Pati diagnozė jam nieko nereiškia,“ – šypsosi Olegas.
Maksimas pokalbio pradžioje prisipažįsta, kas jį trikdo: „Mane nervina, kad kiti apie mane netiesą galvoja. Matau, kad žmonės yra ne tokie kaip aš ir jie manęs dėl to tarsi vengia. Aš turiu šviesią ateitį ir niekas manęs nuo jos nesulaikys.“
Patiko šiltas „SOPA“ požiūris į žmones
Olegas visada stengėsi broliui padėti, į „SOPA“ laišką parašė irgi jis: „Domėjausi užimtumo centrais, paslaugomis žmonėms su negalia Vilniuje. Žmonės internete rekomendavo „SOPA“. Mane įkvėpė šiltas agentūros požiūris, sėkmės istorijos. Parašiau laišką ir tą pačią savaitę atėjome su broliu susipažinti. Nei eilių, nei įrodinėjimo, net nustebau, kad Lietuvoje tai įmanoma. Gailiuosi vieno – kad nežinojau apie šią vietą anksčiau. Norėčiau, kad tokioms įstaigoms būtų didelis palaikymas, finansavimas, nes kitaip nejudėsime į priekį kaip visuomenė.“
„SOPA“ vadovė Jurgita Kuprytė prisimena pirmą savarankišką Maksimo apsilankymą: „Laukėm ofise jo sutartu laiku ir lyg nepasirodo. Po to išgirdom kažką krebždant už durų. Pasirodo, tai Maksimas vaikščiojo pirmyn atgal kartodamas: „Man pavyks, man pavyks“. Ir nedrįso užeiti. Tačiau vėliau jis atsiskleidė kaip vienas aktyviausių mūsų užsiėmimų dalyvių – aplanko mus kelis kartus per savaitę. Ypatingai džiaugiamės jo pirma darbo patirtimi prekybos centre „Decathlon“.
Pats Maksimas labai nori dirbti ir toliau: „Decathlon“ buvo mano pirmas tikras darbas ir man gerai sekėsi. Lanksčiau rūbus, o vienai moteriškai net padėjau surasti pamestą telefoną. Labai geri kolegos, malonūs klientai. Anksčiau aš nesutikdavau gerų žmonių. Kažkada bandžiau dirbti mašinų plovykloje, viską dariau kaip man rodė, bet mane pačią pirmą dieną atleido ir nežinau, kodėl. Grubiai, nemandagiai su manimi kalbėjo. O čia mus aplanko labai geri žmonės. Man patinka žmonių gerumas ir dėmesys.“
Išlaisvintas kūrybiškumas
Pačiam Maksimui didžiausias atradimas buvo „SOPA“ ir kino teatro „Skalvija“ organizuojamos kūrybinės kino dirbtuvės, kuriose jis dalyvavo filmų peržiūrose, aptarimuose, mokėsi pasakoti apie save, kitus, analizuoti, į ką atkreipti dėmesį. O rašydamas scenas filmams jis atrado savo pašaukimą: „Dirbtuvių vedėja sakė, kad žavisi, kaip man pavyksta sugalvoti scenas, rašyti scenarijus. Turiu lakią vaizduotę. Man sekasi geriau nei kitiems! Mama sakė, kad galėčiau būti rašytoju ar vertėju. Dabar randu internete filmų recenzijas anglų kalba, ant lapo išverčiu į rusų kalbą ir perpasakoju mamai. Ji tuo žavisi.“
Maksimas su užsidegimu pasakojo, kaip jam pasisekė dirbtuvėse „DĖK‘ui“ stotelėje: „Aš čia radau savo mėgstamiausio autoriaus Alessandro Barrico knygą „Šilkas“. Tai geriausia knyga per visą literatūros istoriją! 2007 metais aš pirmą kartą nuėjau į teatrą – į pagal šią knygą pastatytą Birutės Mar spektaklį Nacionaliniame dramos teatre. Jis mane taip sujaudino, kad labai stipriai verkiau. Labai norėjau prieiti ir padėkoti režisierei, padovanoti gėlių, bet neišėjo. O štai filmo peržiūroje „Skalvijoje“ netyčia sutikau Birutę Mar. Aš jai viską pasakiau, labai padėkojau ir paspaudžiau ranką. Ji buvo laiminga.“
Maksimo brolis Olegas džiaugiasi pastaruoju metu dažnai gaunamomis pozityviomis žinutėmis iš brolio: „Anksčiau jis buvo vienišius, gal neturėjo kuo dalintis. Buvo sukaupęs savyje daug pykčio, nuoskaudų. Kaip man gera, kad jis dabar paskambina ir sako: „Olegai, man šiandien buvo labai gera diena!“ Pasikeitė jo santykis su žmonėmis ir pasauliu. Visada padės – ar senutei kelią pereiti, ar kaimynui spintą užnešti. Jis iš liūdno gyvenimo stebėtojo tapo aktyviu dalyviu. Ir už tai mes dėkingi „SOPA“.“