„Su šeimyna pasvarstome, kad gal tik mums tas katinas juokingas, keistas ir protingas?
Juk kiekviena šeima, auginanti kokį nors gyvūną, juo žavisi, myli ir lepina.
Mums taip su Baziliu. Atrodo, koks ypatingas tas katinas, bet gal todėl, kad jį mylime?“ – svarstė jo šeimininkė.
Namuose šiam kailiniuotam ponui viskas galima, net ir gulėti ant stalo! Iš to ir pažinsi šeimos lepūną.
Šis katinas visad dėmesio centre: tai su vyrais – automobilio remontuose, tai su moterimis – prie arbatos ir pašnekesių, tai su visais į pirtį pasišildyti nuėjęs.
„Draugai ar pažįstami iš pradžių juokingai sureaguodavo, sužinoję, kad Baziliui patinka pirtyje. Į ją jis su manimi dažniausiai pasišildyti eina.
Bet tai ne vienintelis katino pomėgis. Visai atsitiktinai esame pastebėję, kad užplikius puodelį arbatos, jis ima uosti orą, eina link puodelio, kiša snukutį, tarsi paragauti norėtų.
Atkreipėme dėmesį, kad jam patinka mėtų, melisų arbata, bet visai nenori ramunėlių ar čiobrelių.
Na, o Žolynėlio arbatoms trauka pasireiškė tokia stipri, kad pats iš dėžutės arbatos paketėlį išsitraukia.
Įsikandęs jį ima lakstyti, visaip mėtyti, žaisti, kol tas praplyšta, tada jau arbatžolių valgymo imasi.
Taigi, jei mane aplanko draugė ar kaimynė, reikia ir jam atskirai į lėkštelę arbatos įpilti arba net atskirai užplikyti, jei mes kavą geriame.
Randa jis kalbą ir su vyrais, visad garaže su jais sutiksi. Būna net tepaluotas, be jo jokie darbai namuose nevyksta, garaže irgi“, – juokiasi katino šeimininkė Lina.
Šis katinas dėmesingumu apdovanoja ne tik savus, bet ir svetimus: kaimynus dažnai aplanko.
„Kitapus mūsų namo gyvena kaimynas, kuris Bazilį vis pakalbindavo kieme. Tai susiklostė taip, kad mes turėdavome anksti ryte (5 val.) katiną išleisti į kiemą, kad šis palydėtų kaimyną į darbą.
Kaimynas pavaišindavo jį už tai skanuku. Taip tęsėsi gal porą metų, kol kaimynas įsigijo šunį. Nuo tada Bazilis nebeina: žino, kad ryte kaimynas savo augintinį vedžios ir dėmesio jam nebeskirs.
Taip palydos į darbą liovėsi, bet draugystė nenutrūko: Bazilis, apžiūrėjęs kiemą ir pamatęs šunį, saugiai uždarytą voljere, dar kaimyną aplanko.
Na, o kita istorija tokia, kad sūnui dar mokykloje tebesimokant ir savaitei į kelionę išvykus, katinas jo namuose vis ieškodavo. Keista buvo tai, kad tas paieškas perkėlė net į mokyklą.
Nuo namų iki mokyklos – apie 8 minutės pėstute: reikia eiti gatve. Mūsų Bazilis atsargus, nors automobilių bijo. Bet viską įveikė. Kaip? Visiems didelė nuostaba ir paslaptis.
Tądien man teko atsiprašyti iš darbo ir nešti Bazilį namo. Visą kelią kniaukė ir muistėsi, nes bijojo pravažiuojančių automobilių.
Toks tas mūsų Bazilis: katinas padauža su juokingais ir nelabai katiniškais įpročiais“, – augintinio žygius apibendrino šeimininkė.
Vienais metais šeimininkai savo numylėtam katinui ir asmeninę eglutę papuošę buvo: gėrėdavosi Bazilis ja iš šalia stovinčios dėžės, joje sėdėdamas (katinai labai mėgsta dėžes, tai šeimininkams liko tik šią kompoziciją nufotografuoti).
Lina prisimena, kad be nuotykių neapsieita ir augintiniui namuose atsiradus: „Parsivežė sūnus dar visai mažulytį, ant delno tilpo. Sakė mums, kad tai katytė. Kadangi oranžinė, išrinkome Milkos vardą.
Vėliau, augant, kilo įtarimas, kad kažkas su ta Milka ne taip, o jau kai pasimatė pasiutimas ir charakteris, perkrikštijome į Bazilijų (tiesa, jo pase įrašytas Bazilis, tai tik ypatingais momentais taip bevadiname).“
