Izabelė
Izabelė vaikų globos namuose gyvena nuo 3 metukų. Mirus mamai tuo metu du vaikus auginęs mergaitės tėvas įniko į alkoholį. Neprižiūrėti vaikai laikinai buvo išvežti į vaikų globos namus, kol našliu likęs vyras susiims ir atsistos ant kojų. Prašviesėjimo būta, bet vaikai grįžo gyventi pas tėvą tik trumpam – šiam vėl pradėjus be saiko išgėrinėti, Izabelė su broliu pateko į Plungės vaikų globos namus visam laikui.
Šiandien mergaitė gyvena Šilalės r. savivaldybės Pajūrio vaikų globos namuose, į kuriuos buvo perkelta, kai jai suėjo 13. Ten pat šiuo metu ir jos 18-metis brolis.
Net per šventes tėtis nepasveikina, nepasidomi, kaip sekasi.
„Anksčiau su tėčiu susiskambindavome, o dabar tie skambučiai nutinka labai retai, galima sakyti, kad visai nebendraujame. Net per šventes nepasveikina, nepasidomi, kaip sekasi“, – atvirauja Izabelė.
Laimei, liko artimas ryšys su abiem močiutėmis ir Londone gyvenančiomis tetomis, mamos seserimis – ir telefonu pasikalbama, ir retkarčiais pavyksta gyvai susitikti.
„Neseniai viena močiutė buvo atvykusi aplankyti, sako, gal vasarą pasiims mane atostogų. Labai norėčiau, būtų smagu. Ir kai mažesnė buvau, pasiimdavo. Abi močiutes labai myliu, džiaugiuosi, kad jas turiu“, – neslepia mergaitė, kad apie tai, kaip sekasi tėčiui, dažniausiai sužino tik iš močiutės.
Paklausta, ką norėtų perduoti tėvui, jei būtų tokia galimybė, mergaitė akimirkai nutyla ir giliai įkvėpusi atsako, kad tai labai sunkus klausimas.
„Gaila, kad taip atsitiko, bet tėčiui norėčiau palinkėti, kad mažiau vartotų alkoholio, kad susiimtų, nes nieko gero iš to nėra, tik gadina savo sveikatą. Ir kad mažiau rūkytų“, – sako ji.
Ar nepyksta, kad liko be jo? „Truputį skaudu ir truputį pikta, bet jis vis tiek mano tėtis“, – švelniai nusišypso Izabelė.
Šiandien mergaitė gyvena vaikų globos namuose vienoje grupėje kartu su dar 5 vaikais, kuriuos prižiūri ir kuriems padeda socialiniai darbuotojai.
„Gyvename kaip didelė šeima, visi gražiai sutariame. Jei reikia pagalbos – paklausiame, paprašome, visada mums yra padedama, pasirūpinama. Tikrai čia yra gerai, bet norėtųsi daugiau dėmesio ir meilės iš pačių artimiausių giminaičių. Kažkas yra, kad vis traukia prie savo giminės“, – dalijasi pašnekovė.
Tikrai čia yra gerai, bet norėtųsi daugiau dėmesio ir meilės iš pačių artimiausių giminaičių.
10-oje klasėje besimokančią Izabelė itin traukia dainavimas, mergaitė turi puikų balsą ir išlavintą klausą, tačiau ar sies gyvenimą su muzika, dar nežino: „Dabar bandau daryti manikiūrus, irgi gerai sekasi. Matysime, gal čia bus mano pašaukimas. O gal kada ir į „Lietuvos balsą“ nuvyksiu parodyti savo talento, tik reikia dar pasimokyti.“
Jolita
14-metė Jolita į Vaikų ir paauglių socialinį centrą Nemenčinėje pateko gana neseniai – spalio 1-ąja suėjo 1 metai. Mergaitės istorija panaši į Izabelės – mirus tėčiui liko augti su mama, kurią jau buvo įtraukęs alkoholio liūnas. Be mamos priežiūros ir dėmesio likusi Jolita atsidūrė Vilniaus miesto krizių centre, po ten praleistų 3 mėnesių mergaitė pervežta gyventi į Nemenčinę.
„Dabar esu prižiūrėta, mylima, išklausoma – man čia gerai ir malonu. Turiu net 6 puikias auklėtojas, kurios atstoja tėvus. Grįžus namo iš mokyklos iškart pajuntu šilumą, žinau, kad būsiu apkabinta, kad manęs paklaus, kaip man sekasi, kas gero ar blogo nutiko. Labai geras jausmas būti laukiamai, kas kartą grįžtu namo tvirtai žinodama, kad manimi rūpinasi, kad esu reikalinga“, – sako Jolita, gyvenanti kartu su 8 kitais vaikais.
Vienintelis dalykas, ko man trūksta – tos tėvų meilės ir šilumos, kad nesijausčiau vieniša.
Mergaitė palaiko ryšį su mama, tačiau neslepia – bendravimas ganėtinai šaltas.
„Ji atvažiuoja gal 3 kartus per metus, kai pavyksta suderinti su darbu, pabūname, pakalbame, bet nėra jokios šilumos iš mamos pusės. Tai vienintelis dalykas, ko man trūksta – tos tėvų meilės ir šilumos, kad nesijausčiau vieniša, kad turėčiau į ką atsiremti“, – atvirauja mergaitė.
Šiandien Jolita keliauja į 9 klasę, puikiai sutaria su klasės draugais. Pasak mergaitės, mokykloje visi žino, kad ji yra iš vaikų globos namų: „To neslepiu, juk aš ne pirma ir ne paskutinė.“
Patekimas į vaikų globos namus ne tik supurtė mergaitės įprastą gyvenimą, bet ir leido įvertinti tai, ko norėtų pati.
„Kol gyvenau Vilniuje su girtaujančia mama, turėjau tokių draugų, kurie tik vedė iš kelio. Būdama 13-os jaučiausi labai suaugusi vartoti alkoholį, rūkyti, dalyvauti vakarėliuose. Patekus į vaikų globos namus viso to nebeliko, dabar palaikau ryšį tik su keliais draugais iš to etapo. Tapau ramesnė, pradėjau galvoti, ką darau“, – pasakoja Jolita.
Pasak jos, didelę įtaką pokyčiams turėjo socialiniame centre dirbančios auklėtojos – jų pavyzdys įkvėpė mergaitę keistis: „Kai matai, kad žmonės gali gyventi be žalingų įpročių, pradedi to ir pati norėti, o per tą norą galima labai daug pasiekti ir padaryti.“
Paklausta, kuo norėtų būti užaugusi, Jolita net nedvejodama atsako – socialine darbuotoja. Laisvu laiku Jolita savanoriauja suaugusiųjų neįgaliųjų dienos centre su suaugusiais.
„Noriu ir kitiems duoti tai, ką pati gavau. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turėtų saugoti kitus, branginti ir duoti meilės visiems, kam jos trūksta, ir dalintis tuo, ką turi“, – sako mergaitė.
Apie supergalią
Abiejų mergaičių interviu metu paklausėme, kokią supergalią rinktųsi, jei galėtų pasirinkti tik vieną. Izabelė pasirinko turėti drugelio sparnus, kad galėtų pakilti ir nuskristi toli toli. Dar pajuokavome, kad jei tuo metu dainuotų, atrodytų kaip fėja. Jolita buvo kiek santūresnė – mergaitė rinktųsi turėti supergalią tik tuo atveju, jei visi žmonės jas turėtų. Vis dėlto mergaitė norėtų gebėti skaityti kitų žmonių mintis, kad galėtų žinoti, kas ką galvoja.
„Vaikų svajonės tuo ir žavios, kad jie geba norėti to, kas ne visada yra net fiziškai įmanoma, tačiau vis dar dalis vaikų svajoja apie tokius dalykus, kurie turėtų būti savaime suprantami – tėvų meilė, šiluma ir artumas.
Tačiau vis dar turime kur tobulėti – ypač keičiant visuomenės požiūrį į be tėvų globos likusius vaikus.
Pokyčiai vaikų globos atžvilgiu vyksta jau ne pirmus metus – daugėja globėjų, institucinę globą keičia šeimynos, vietoj didelių globos namų steigiami bendruomeniniai vaikų globos namai. Tačiau vis dar turime kur tobulėti – ypač keičiant visuomenės požiūrį į be tėvų globos likusius vaikus“, – sako CPVA Socialinės apsaugos projektų skyriaus vadovė Vaida Lisauskienė.
Šis straipsnis yra VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) inicijuotos komunikacijos kampanijos „Aš toks kaip tu. Ne iš kitos planetos“ dalis.
Kampanija siekiama skatinti suvokimą, kad globoti vaikus yra kilnu ir prasminga bei keisti bendruomenės priešiškas nuostatas dėl globojamų vaikų integracijos į visuomenę siekiant, kad kuo daugiau šeimų priimtų į savo aplinką tėvų globos netekusius vaikus. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis.
Apie Centrinę projektų valdymo agentūrą:
Viešoji įstaiga Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA) administruoja 12 Europos Sąjungos, kitų šalių donorių bei valstybės investicijų programų, daugiau nei 1000 skirtingų projektų, kurių bendra vertė – 15,5 mlrd. eurų. Agentūra taip pat teikia viešųjų investicijų valdymo metodinę pagalbą, joje įkurtas viešojo ir privataus sektorių partnerystės kompetencijų centras. Be to, savo bei Lietuvos viešojo sektoriaus sukauptą programų ir projektų administravimo patirtį perduoda užsienio valstybių institucijoms vystydama tarptautinio bendradarbiavimo veiklą.
