Marija svarsto, kad šiandien jau labai sunku prisiminti, kaip mažųjų auginimą įsivaizdavo iki jiems gimstant, bet vieną gali pasakyti tvirtai – lūkesčiai skiriasi nuo realybės.
„Negaliu sakyti, kad labai naiviai ar pro rožinius akinius įsivaizdavau tą motinystę, juk pati esu iš gausios šeimos, kurioje augo penki vaikai. Turiu du vyresnius ir du jaunesniu brolius.
Su vyresniaisiais augome pametinukais, o jaunesni gimė, kai man buvo dešimt ir šešiolika metų. Prie jaunesnių brolių auginimo jau prisidėjau ir pati, padėdavau mamai ir prisimenu jos dėkingumą už tai. Ji galėjo manimi pasitikėti“, – jaunystės prisiminimais dalinosi moteris.
Marija nusijuokia, kad ir toliau gyvenime, kiek save pamena, mylėjo mažus vaikus. Negalėdavo abejingai praeiti pro juo, vis norėdavo pajuokinti, pakalbinti, tiesiog visada rasdavo bendrą kalbą.
Nelengva pirmoji patirtis
Marija neslepia, kad galbūt dėl to, jog ir pati iš arti matė vaikų auginimą ir visada lengvai su jais megzdavo santykį, nemenki iššūkiai su pirmagimiu jai sukėlė savotišką šoką.
„Jis tikrai buvo labai neramus vaikas. Ir gimdymas buvo ne iš lengvųjų, ir tikrai vaikelis labai mažai miegojo. Kai neturi tos patirties, nežinai, kaip čia turi būti, o kaip ne. Išlįsdavo daug kaltės jausmo, minčių, kad galbūt aš kažką darau ne taip.
Atsimenu ir komentarų, jie, aišku, ne iš blogos valios, bet... Jei, sakykime, vaikas pabertas, ir jau artimųjų išgirsti, kad kažko ne taip užvalgei, juk žindai. Jeigu verkia, nemiega, vėl ima klausti – ką tu valgai, ar geri kavą. Visos tos strėlės, kiek pamenu, būdavo labai skaudžios. Kiek tenka bendrauti su mamomis, daugybė jų girdi tą taip pat.
Jeigu verkia, nemiega, vėl ima klausti – ką tu valgai, ar geri kavą. Visos tos strėlės, kiek pamenu, būdavo labai skaudžios.
Aišku, ir priimi tą jautriai, nėra lengva juk – nuolat pertraukiamas miegas, naktį keliesi sūpuoti ir keisti sauskelnes. Nėra kaip ramiai pavalgyti ar net pasigaminti, nes vaikas nuolat būdavo ant rankų, o nešynėje būti nenorėjo, labai verkdavo“, – apie nelengvą motinystės pradžią pasakojo Marija.
Pašnekovė atviravo, kad kartu su vyru palyginti greit ėmė įtarti, jog kažkas ne taip, nes sūnelis išties buvo gerokai neramesnis už kitus vaikus. „Ilgai ieškojome, darėme įvairius tyrimus. Galiausiai, tik po metų ir dešimties mėnesių, jau padarę itin išsamius tyrimus, tuo metu gyvenome Helsinkyje, sužinojome, kad sūnus netoleruoja kviečio baltymo. Tada nukrito akmuo nuo širdies, nes tapo aišku, kas jam yra, bet tuos kone dvejus metus gyvenome labai sunkiai“, – pasakojo moteris.
Tiesa, Marija prisiminė, kad susilaukus pirmojo sūnaus labai keitėsi socialinis ratas, o tai veikė psichologiškai. Jie buvo palyginti jauni tėvai – abudu vos peržengę dvidešimties slenkstį, o didžioji dalis draugų nei apie vaikus, nei apie santuokas dar negalvojo.
Moteris pripažįsta, kad vienišumo jausmas nebuvo svetimas, todėl socialinį ratą teko kurtis iš naujo. „Tiesiog ateina laikas, kai tu supranti, kad dabar jau viskas bus kitaip. Niekada nebus, kaip buvę, todėl turi pamilti tą savo naują gyvenimą ir ieškoti, kas tau palengvina kasdienybę, džiugina ir įkvepia, nes kiekvienam tą suteikia skirtingi dalykai ar patirtys“, – svarstė pašnekovė.
„Visada bandai iš pradžių to optimizmo ieškoti. Galvoti, kitiems būna ir blogiau. Viliesi, kad tai laikina ir vis lauki, gal ryt bus geresnė diena. Mes laukėme, kada bus geriau, bet pirmuosius dvejus gyvenimo metus iš esmės sūnus praleido tiesiog ant mūsų rankų. Pamenu daugybę pusiau sėdomis praleistų naktų, abu su vyru miegodavome pamainomis. Vaikelis tiesiog miegojo tik ant mūsų rankų, o ko tik neišbandėm... Man buvo didelis smūgis, nes aš svajojau visada apie didelę šeimą, o čia su vienu vaiku taip sunku“, – apie sunkumus atviravo moteris.
Tuomet, neslėpė moteris, buvo sunku net pagalvoti apie daugiau vaikų. „Galvojau, štai, mama mus penkis užaugino, kaip? Tie pasilyginimai labai skaudūs. Dar matydavau iš socialinių tinklų, nors tada jie dar nebuvo tiek populiarūs, kaip kitiems sekasi.
Prisimenu, dalindavausi savo „Facebook“ paskyroje pirmos motinystės patirtis su tokiu kiek sarkazmu, ironija. Tada sulaukdavau iš artimųjų skambučių, kad gal nereikia taip atvirai. Juk vaikas tai didžiulis džiaugsmas. Žodžiu, tada jautėmės su vyru tikrai nesuprasti. Atrodė, kad negalima, neleistina, nepadoru sakyti, kad tau sunku“, – asmenine patirtimi dalinosi pašnekovė.
Pasak Marijos, visa laimė, kad tuomet jiedu su vyru vienas kitam buvo didžiausia atrama.
Moteris tikina visada tvirtai žinojus, kad turi žmogų, kuris supras, paguos. Iki šiol Marijai antroji pusė yra tas žmogus, kuris vis primena išeiti, pailsėti ir skirti laiko sau.
Atrodė, kad negalima, neleistina, nepadoru sakyti, kad tau sunku.
„Prisimenu ir savo mamos žodžius, kad ne su kiekvienu vyru gali turėti penkis vaikus. Kai tapau mama, kai jau atsirado ir antras vaikas, visko padvigubėjo, tada dar geriau tai supratau. O ir meilė vyrui, kuris tampa tavo vaikų tėčiu, kažkaip paauga. Tapus tėčiu, vyrui atsiskleidžia savybių, kurių iki tol nematei“, – apie santykį su antra puse pasakojo pašnekovė.
Išsiaiškinus priežastį, dėl ko sūnus buvo toks neramus, šeima eliminavo iš raciono glitimą ir viskas palaipsniui ėmė tvarkytis. Gyvenimas, anot Marijos, šviesėjo tiesiog akyse.
Tiesa, būtent tada, su vyru dar gyvendama Helsinkyje, Marija atrado sau dar vieną psichologinę atramą. Kadangi sūnus pradėjo miegoti ir jam labai patikdavo tai daryti vežimėlyje, Marija daug laiko leisdavo lauke, vaikščiodama. Tada pradėjo klausytis užsienietiškų, nes lietuviškų nelabai ir buvo, tinklalaidžių apie motinystę.
„Pajutau, kad tai gali tapti mano atrama, terapija. Tie pokalbiai mane ir sugraudindavo, ir prajuokindavo. Supratau, kad visos pasaulio mamos, vis motinystės patirtys turi kažką bendro. Kiekvienos mamos istorijoje galėdavau atrasti kažką artimo sau“, – mintimis dalinosi Marija.
Gyvendama Helsinkyje be sūnelio auginimo Marija dar ir nuotoliu studijavo analitinę žurnalistiką, o baigusi ėmė galvoti, kaip neprarasti įgūdžių. Pašnekovė prisimena, kad tuomet labai prijautė radijo medijai, nes jame ir savanoriavo, ir atliko praktiką.
„Kažkaip labai natūraliai kilo mintis sujungti savo motinystės patirtį su profesine, o klausytos tinklalaidės dar paskatino, nes tokių Lietuvoje nebuvo. Taigi pradėjau šią veiklą dar gyvendama Helsinkyje“, – pirmuosius mamų bendruomenės kūrimo žingsnius prisiminė Marija.
Kadangi šeima dažnai grįždavo iš Suomijos į Lietuvą, pirmus metus Marija dirbo taip – grįžusi pasikalbindavo mamas, išgirsdavo, įsirašydavo jų istorijas, o nuvykusi į Helsinkį dirbdavo jau redagavimo darbą – paruošdavo garso pasakojimus gyvenimui ir paleisdavo.
Mamų bendruomenė
Po kelerių metų Marija su šeima grįžo namo į Lietuvą, kurios buvo labai išsiilgę. Pašnekovė atvirauja, kad tada aktyviau pradėjo vystyti mamų bendruomenės projektą, gavo nemažai palaikymo iš kitų mamų. Nuo tinklalaidžių pereita ir prie gyvų susitikimų, pokalbių, pasidalinimų patirtimis.
„Pasiklausinėjau mamų, ar joms būtų įdomu klausyti tokių tinklalaidžių, ir supratau, kad jų yra nemažai. Tokių, kurios domisi gyvenimo virsmu, tapus mama, arba kitaip tariant, motinystės psichologija. Kaip, kas ir kodėl moters gyvenime pasikeičia, kai ji tampa mama?“ – trumpai apie „Kalba mamos“ tinklalaidės sumanymą kalbėjo jos įkūrėja Marija.
Moteris atvirauja, kad dabar šis projektas jau tapo mamų bendruomene, kur moterys gali tiesiog „išventiliuoti“ įvairius kylančius jausmus – nuo paprasto pokalbio su kita mama, iki ašarų, nusiskundimų ar elementaraus pasijuokimo iš tam tikrų situacijų.
„Tai ir man, ir joms būdas išgyventi šį virsmą bei pamilti tą naują gyvenimą, susirasti draugių, užsiimti bendromis veiklomis, padrąsinti viena kitą ir susikurti taip savo „kaimą“, kurio taip reikia auginant vaikus“, – atvirauja pašnekovė.
Mamų bendruomenė, pasak jos įkūrėjos, padeda ne tik susidėlioti mintis į vietas, kartu su palaikymu įneša sąmoningumo, suvokimą, kiek esame atsakingi už savo dienas, savaites, kaip jas leidžiame, o ir išvaiko vienišumą, kurį mamos tikrai neretai patiria.
„Man atrodo, kad viena iš rykščių yra socialiniai tinklai. Mano ir mūsų bendruomenės tikslas ištraukti tas mamas iš socialinių tinklų, nes gyvas santykis yra visiškai kito svorio bei kokybės. Labai geras mano kolegės Austėjos pasakymas, kad socialiniai tinklai yra kaip peilis. Juo gali ir sviestą ant duonos užsitepti, bet gali ir žmogų nužudyti“, – pritarė tinklalaidės bendraįkūrėjai Marija.
Tai ir man, ir joms būdas išgyventi šį virsmą bei pamilti tą naują gyvenimą.
Moteris atkreipė dėmesį, kad šiais laikais socialiniai tinklai turi dvi puses. Viena vertus, nemažai savo sričių specialistų dalinasi juose naudingomis žiniomis, kita vertus, mamos, kurios juose leidžia daug laiko, pamato iškreiptą realybės vaizdą, nes motinystė vaizduojama labai pozityviai.
„Daug padailinto gyvenimo. Nors ten yra tik akimirkos, ima atrodyti, kad kitų gyvenimas nuolat toks. Tas vaizdas yra labai apgaulingas ir jei žmogus nereflektuoja, neprimena sau to, gali būti smarkiai paveiktas. Socialiniai tinklai įtraukia kaip pelkė ir jei mama kuriasi įvaizdį apie motinystę tik iš to, ką mato socialiniuose tinkluose, tas įvaizdis būna tikrai klaidingas, slegiantis ir nuolat verčiantis kvestionuoti, ar esu pakankamai gera mama.
Štai kodėl manau, kad tai viena iš rykščių. Antras momentas – kritinis mąstymas, kaip visoje informacijos gausoje atsirinkti, kas tikra, kas naudinga. Ir tai padaryti nėra lengva“, – svarbius dalykus, paveikiančius mamas, vardijo Marija.
Gelbėjo pačios sukurta bendruomenė
Marija prisimena, kad grįžus iš Suomijos ir pradėjus aktyviai vystyti mamų bendruomenę, po kelių susitikimų, gimtadienio atšventimo, įsisuko kovido pandemija. Atėjo karantinas, o ne už ilgo Marijos ir vyro šeimą papildė dukrytė. Pašnekovė atvirauja, kad tikrai tamsų ir uždarą motinystės laikotarpį gelbėjo būtent pačios sukurta mamų bendruomenė. Ji, Marijos teigimu, buvo atrama ir daugeliui kitų į bendrystę įsitraukusių mamų.
„Kalba mamos“ įkūrėja pasakoja, kad susidarius tvirtam branduoliui, vis susitikinėjant kavinėse, moterys ėmė suvokti, kad tai ne visai patogu – ir triukšmas, ir muzika, ir norėta patogesnės erdvės vaikams. Taigi „Kalba mamos“ ėmė ieškotų „namų“ ir, laimei, rado labai greitai.
„Vienos iš mūsų bendruomenės mamų vaiko darželyje kaip tik norėta įkurti panašią mamų grupę, moteris papasakojo apie mus, privatus darželis sutiko mus priima su sąlyga, kad priimsime ir to darželio vaikų mamas. Mes, aišku, sutikome ir taip išsirutuliojo draugystė, kuri trunka jau antrus metus. Tikiu, kad tokios bendrystės galėtų atsirasti ir mažesniuose miestuose ar miesteliuose“, – mintimis dalinosi Marija.
Mamos tiesiog susitinka porai valandų pasikalbėti, sugriūna ant minkštų pagalvių ir dalinasi gyvenimu. Marija atkreipė dėmesį, kad svarbu, jog patalpa įrengta taip, kad ir vaikai ten turi ką veikti, todėl mamos ramiai randa laiko ir viena kitai.
„Mūsų veikla visada sukasi aplink mamą. Nes ir mano veikla prasidėjo nuo to, kad man asmeniškai motinystės pradžioje labai pritrūko informacijos, dalinimosi apie tai, ką reiškia tapti mama. Praktinės informacijos labai daug, bet nieko – apie mamos tapatybę. Aš pasijaučiau kaip atėjusi į dykumą“, – prisiminė Marija. Todėl šiandien ji ir jos kolegė Austėja su mamų bendruomene „Kalba mamos“ stengiasi kartu su moterimis per tą naują ir labai svarbią gyvenimo patirtį žengti drąsiau, šviesiau, su daugiau palaikymo ir viena kitos supratimo.
