Tėtis augino sūnų visus metus
Su Vytautu susipažinome prieš kelias dienas šventėje – parodos „Švedijos ir Lietuvos tėčiai“ atidaryme. Parodoje buvo eksponuojami ir fotokonkurso #LietuviškiTėčiai (jį rengė Švedijos ambasada drauge su 15min – red.) laureatų darbai. Nuotrauka, kurią atsiuntė Vytautas, laimėjo I vietą (parodą galite aplankyti prekybos ir laisvalaikio centre „Panorama“ Vilniuje – red.).
Beje, dėl laimėtojo identifikavimo net buvo šioks toks kriminalas, nes niekaip „nesuradome“ to 62 metų tėčio – manėme, kad tas vyresnis vyras nuotraukoje ir yra Vytautas. O pasirodė ten besąs Vytauto uošvis, Mantauto diedukas...
„Niekaip nepasakysi, kad jums tiek metų“, – tarsteliu, kai prisėdame pokalbio su Vytautu ir jo šeima. „Tai va, niekas nepasako. Jauna žmona, paskutinis sūnus, kuriam stengiuosi visą save atiduoti, – kaip nejaunėsi?“ – šypteli vyras.
Susituokę jie dešimt metų, bet pažįstami ilgiau. Tiek Vytautui, tiek Jūratei tai antroji santuoka, kaip jie juokauja, „antras dublis“. Jūratė sako, kad tokio vyro ir tėvo linkėtų kiekvienai šeimai.
Jeigu mama ieško – gero nelauk. Atsimenu, atimdavo kojas, ta baimė net suparalyžiuodavo – o kas dabar bus?
„Man įsiminė tas momentas, kai paauginusi vaiką dvejus metus išėjau į darbą, o Vytas liko su sūnumi. Tada taip buvo galima pagal įstatymą – eini trečiaisiais vaiko metais tėvystės atostogų, bet darbdavys tau išsaugo darbo vietą. Taip Vytas ir padarė. Ir tą pačią dieną stojo nauja tvarka: Mantautui nebemovė sauskelnių, atsirado su tėčiu kitos veiklos, vaikas ir kalbėti pradėjo. Taip vyras visus metus, kol sūnui suėjo treji, ir buvo su juo, jį augino“, – pasakoja Jūratė.
„Likti namuose su vaiku buvo sėkmingiausias sprendimas mūsų gyvenime, – pritaria žmonai Vytautas. – Juk trečiaisiais vaiko gyvenimo metais vyksta intensyvus formavimasis, užklumpa visos ligos... Palikti auklei ar leisti į darželį mums nepasirodė gera išeitis. Kai pradėjo lankyti darželį, irgi sirguliavo, tad visos ligoninės, visos temperatūros, visi gydymai išgyventi drauge. Viską mačiau, jutau – ne stebėdamas sūnaus gyvenimą iš šalies, o būdamas šalia, kartu išgyvendamas.“
Vytautas dirbo LRT apšvietimo techniku, bet dėl ligos turėjo išeiti iš darbo. Buvimas su sūnumi jam yra tiesiog atgaiva ir malonumas.
Kai sūnus jaunesnis už anūką…
– Iš pirmosios santuokos turite du vaikus. O po beveik 30 metų vėl tapote tėvu. Kaip galite palyginti tuos tėvystės etapus?
– Pirmoji šeima... Žinote, tada viskas buvo kitaip, kitoks buvo ir visuomenės supratimas, kas teisinga, kaip ir kada reikia šeimą kurti, vaikus auginti, juos auklėti ir pan.
Grįžau iš taip vadinamosios armijos, ir pagal tuometes tradicijas turėjome susituokti. Vedybos, butas, vaikai, žinot, taip viskas tvarkingai. 1979-aisiais gimė dvynukai – sūnus ir dukra, ir mes, jauni švieži tėvai, ėjome per gyvenimą, per tuos sunkumus. Du vaikus auginti – ne juokas: nieko nėra parduotuvėse, o vaikams gi visko reikia... Sunku buvo, neslėpsiu.
Vaikai užaugo, o mūsų keliai su jų mama išsiskyrė. Dukra gyvena Niujorke, sūnus čia, Vilniuje. Su dukra santykiai išlikę, o štai su sūnumi nelabai bendraujame – jis turi nuoskaudų dėl skyrybų. Abu mano vaikai sukūrę šeimas, augina po vaiką, taigi esu dviejų anūkų senelis. Tiesa, mano anūkas vyresnis už mano sūnų. Įdomu, bet taip jau išėjo, – šypteli Vytautas.
– Po poros metų jūsų tėvystės stažas bus 40 metų. Galite palyginti, koks tėtis buvote tais sovietiniais laikais ir koks dabar? Kokios galimybės ir koks supratimas apie tėvystę, šeimą dabar, kai jūsų vaikus skiria beveik 30 metų?
– Skirtumas didžiulis, juk kiekvienu gyvenimo etapu esi kitoks, bręsti, kitaip viską suvoki. Esu kažkur skaitęs, kad žmogaus ląstelės gyvena septynerius metus, paskui jos keičiasi, tad kas septynerius metus žmogus išgyvena virsmą. Žinoma, pradedi kitaip žvelgti į reiškinius, juos vertinti, o dar prisideda patirtis, kuri tave sergėja, ir jau nebelipi antrąkart į tą pačią balą.
Dėl tėvystės... Dabar kitos galimybės, kita patirtis, pagaliau – kita šeima. Mes niekada nesibarame. Visus klausimus su vaiku išsprendžiame kitais būdais. O anksčiau būdavo kitoks supratimas: kaipgi tu užaugsi negavęs beržinės košės?! Su meile, bet imi ir neva „paauklėji“...
O dabar matau, kad kalbantis, aiškinantis, stengiantis suprasti vaiką, gerbiant jį ir jo poreikius, per gyvenimą eiti dar saldžiau, dar skaniau. Kai atrandi tą kelią, kai nereikia bartis, rietis ar kitais būdais įrodinėti savo autoriteto, pamatai, kad juo eiti labai faina. Tiesiog svaigsti nuo gyvenimo.
„Daug vaikų turėjo tėčius, kurių bijodavo“
– O koks buvo jūsų tėtis, Vytautai?
– Mano tėtis buvo geras. Labai geras. Prisimenu jį su didžiule meile. Tą gerą jausmą iš laiko su tėčiu nešiojuosi visą gyvenimą ir dabar stengiuosi perduoti paskutiniam savo sūnui. Aš noriu, kad mano vaikas jaustųsi gerai – taip, kaip aš vaikystėje.
– Jūs panašus į savo tėtį?
– Charakteriu kažkiek panašus, bet neturiu tiek gebėjimų. Tėtis buvo nagingas, ką darydavo, jam viskas pavykdavo. Aš tokių talentų nepaveldėjau.
– Tačiau jūs turite kitą talentą – jausmingai rašote, prasmingai dėliojate žodžius – tokį lyrišką aprašą atsiuntėte konkursui drauge su nuotrauka (žr. žemiau).
– Nevadinu tai talentu. Mokykloje sekėsi rašyti rašinius, o ir mokytojai mane skatindavo. Pradėjau rašyti į žurnalą „Moksleivis“, vėliau studijuodamas Viniaus universitete rašiau eilėraščius. Man viskas patikdavo. Tas žavėjimasis kūryba, literatūra ilgai ėjo su manimi per gyvenimą, kol po truputį tolo ir nutolo.
Daug kas iš to laikotarpio kūrybos išlikę, kartais pasiskaitau ir stebiuosi: negi toks naivus buvau, negi taip mąsčiau? Visokios meilės, nemeilės, saulėtekiai, saulėlydžiai... O, Dieve (šypsosi).
Ir dabar mėgstu rašyti: užeina noras, ir pradedu visiems laiškus siųsti.
– Dažnai mamos tėtį piešia kaip policininką, kaip tvarkdarį, juo gąsdina ir baugina vaiką: „Štai pareis tėtis, viską pasakysiu, bus tau tada!” Kai jūs augote, jautėte griežtą tėvo būdą?
– Mūsų šeimoje kažkaip atvirkščiai viskas, griežtesnė mano mama buvo, o tėtis – labai geras. Bet tas baimės ir paklusnumo jausmas išlikęs iki šiol. Tarkim, būdavai su draugais kieme, kažkur nueidavai, užsidūkdavai, grįždavai į kiemą, ir kažkas pasakydavo, kad tavęs mama ieškojo... Taigi iškart nuosprendis: jeigu mama ieško – gero nelauk. Atsimenu, atimdavo kojas, ta baimė net suparalyžiuodavo – o kas dabar bus? Ir taip ne man vienam būdavo. Daug vaikų turėjo tėčius, kurių bijodavo.
– Keista, ar ne? Vaikas tėvams jaučia ne meilę, pagarbą, o jų bijo.
– Tačiau buvo tokie laikai, toks supratimas apie vaikų auklėjimą. Moralas, bausmės, rėkimai. Žinoma, kad tai smurtas, bet tos kartos žmonėms tai atrodė priimtina, normalu.
Be abejo, tai palieka pėdsaką širdyje. Dėl daugelio dalykų ir dabar negaliu normaliai užmigti, nes išlenda nuoskaudos. Neištrinsi patirties – taip buvo.
„Kito laiko nebus“
„Aš ir pats kitoks buvau pirmoje šeimoje, kuri buvo tradicinė sovietinė šeima: tėvas dirba, mama irgi, bet mažiau, kad paskui galėtų būti su vaikais. Dirbau per kelis darbus, todėl tikrai su vaikais praleisdavau labai mažai laiko. Ryte anksti išeidavau, vakare vėlai pareidavau, šeima arba dar miega, arba jau miega... Tokiu režimu ir gyvenome.
O dabar aš žinau – kito laiko nebus, kitas kelias veda į niekur, todėl stengiuosi tą ryšį su vaiku puoselėti, nepaleisti pavėjui, neva, ai, taip gyvenasi, ir tiek. Esu dėmesingas ir sąmoningai tai darau“, – lygina Vytautas.
– Ir pasakas Mantautui sekdavote?
– Taip, ir jų etapas buvo. Mes netgi kitaip darydavome – jas kurdavome paeiliui, pridėdami kartais po žodį, kartais po sakinį. Kas užeidavo ant seilės, taip ir kurdavome, būdavo įdomu ir smalsu, nes nežinodavai, kuo viskas baigsis.
Matau, tai paliko pėdsaką. Dabar Mantauto ir kalba sklandesnė, ir žodynas turtingesnis. Juk pasakos kūrimas būdavo pasunkinamas, tarkim, tų pačių veiksmažodžių nevartoti, ieškoti sinonimų. Todėl dabar stebiu sūnų ir gėriuosi juo, nes matau, kaip su juo praleistas laikas konkrečiai jį veikia, ugdo.
– Dauguma mamų, augindamos vaikus, linkusios pakišti jiems pagalvę vos ne kiekvienu atveju, o tėčiai kažkaip labiau atsipalaidavę žiūri į tai, leidžia vaikui lipti, šokti, kristi, keltis, įveikti, džiaugtis, – kreipiuosi į Jūratę, kuri klausosi vyro pasakojimo.
Juk kada išaugi iš vaikystės? Kai sėdėdamas pas kirpėją nebebijai rankos iš po apkloto iškišti ir pasikasyti (juokiasi). Kol nedrįsti, tol nesi suaugęs.
– Taip, jie kitaip leidžia laiką. Man, kaip mamai, gal norėtųsi ramiau, o kai pamatau jų dūkimus, tai... Bet jis tėtis, juk žino, ką daro (šypteli). Juo absoliučiai pasitikiu.
Be to, matau, kaip gerai berniuko vystymuisi tas kitoks bendravimas su tėčiu, kitokie jų pokalbiai ir kitokia veikla – su rizika, su iššūkiais, su adrenalinu. Man taip niekuomet nepavyktų, nes aš noriu nuo visko apsaugoti. Stebiu juos, ir man gera, nes niekada nemaniau, kad gali būti toks tėvo ir vaiko ryšys, toks pozityvus bendravimas, meilė, pagarba.
– Štai su jumis sėdi sūnus Mantautas. Ką matote abu žvelgdami į jį? Dalį savęs, o gal tai visai atskiras žmogus, kuriame nereikia ieškoti jokių tėvų savybių?
– Klausimas geras, bet, va, su atsakymu sunkoka, – šypsosi Vytautas. – Nėra gero atsakymo. Jis turi ir mamos kai kurių savybių – švelnumo, lipšnumo, ir mano – ramumo, tvarkingumo, dabar ir ūgiu, štai, sparčiai šoktelėjo. Bet išties, kaip ir sakėte, yra dar kažko tokio nepažinaus, tik jam būdingų savybių, elgesio manierų.
Pastebime ne itin malonių dalykų – tėvai labai spaudžia ir net perspaudžia savo vaikus. Noras, kad vaikas mokytųsi, geras, bet tėvai nori, kad jų vaikas mokytųsi labai gerai visus dalykus. Kaip komentuoti, kai gautas devynetas nėra geras įvertinimas? Tada tiesiog galvoju: ką jūs darote – juk paprasčiausiai atimate iš vaiko vaikystę.
Tėvai greičiausiai būna įsikabinę į kažkokią savo neįgyvendintą svajonę ir pagal ją projektuoja savo vaiką. Spaudžia, spraudžia į tuos rėmus, vaikas nelaimingas, stresuoja, nepatenkina tėvų lūkesčių...
Anksčiau nebuvau toks jautrus, bet dabar matydamas tokius užguitus vaikus, labai išgyvenu. Gaila, kad tėvai tokie trumparegiai, nemato, kaip iš tiesų savo elgesiu traumuoja vaiką.
Šeima – tai ramus uostas
– Kaip jūs kuriate santykius su sūnumi?
– Pagarbiai, kaip ir su bet kuriuo žmogumi, o jis dar ir šeimos narys. Mes visada paklausiame jo nuomonės, į ją atsižvelgiame. Nemanau, kad mano nuomonė yra viršesnė – jei sūnus argumentavo, pagrindė tą nuomonę, tai sutiksiu, paklausysiu jo pasiūlymo, pasakysiu: „Gerai, darome taip ir taip.“
„Palaikome“ ir vieną nuodėmę – kartą per mėnesį einam su sūnumi į greito maisto restoraną. Bendros nuodėmės suvienija, tiesa? (šypsosi) Žinome, kad maistas ten nėra pavyzdinis, bet leidžiame sau nusidėti.
– Pastebiu, kad jausmų išraiškos atžvilgiu dabar šeimos išlaisvėjusios, myluoja vaikus, dažnai kartoja „myliu“, vaikai irgi meiliais žodžiais apiberia tėvus.
– Kai neši tik pozityvumą, ir santykis kitoks kuriamas. Pamenu, jaunystėje aš pats buvau iš tų, kurie nesisvaidydavo žodžiais „myliu“, „didžiuojuosi“, susilaikydavau, toks gana rezervuotas buvau.
Juk kada išaugi iš vaikystės? Kai sėdėdamas pas kirpėją nebebijai rankos iš po apkloto iškišti ir pasikasyti (juokiasi). Kol nedrįsti, tol nesi suaugęs. Taip ir su jausmais, su tais šiltesniais žodžiais – kaip čia juos sakysi nei iš šio, nei iš to. O dabar jausmai liejasi laisvai. Kasdien. Ir labai gera!
Mes visada atsisveikiname šiltai, palinkime sėkmės, paskui pasisveikiname. Tai jau tapo savaime suprantamais ritualais, net nekyla klausimų, kodėl taip elgiamės.
– Regis, tai smulkmenos, kurios juk nieko nekainuoja, – apsikabinimai, bučiniai, tačiau tai taip svarbu tam ryšiui stiprinti. Jie tarsi patikinimas – tu man rūpi, aš tave myliu, tie mieli ritualai suteikia ramybės ir saugumo.
Vytautas: Būtent – tai ne kas kita, o saugumo jausmas. Apsikabini, esi ne vienas, užplūsta gerumas.
Jūratė: Šeima yra ta vieta, kur tu esi savimi, kur tau ramu. Jau pakanka to streso išorėje – darbe, parduotuvėje, kelyje, todėl šeima yra nusiraminimas, uostas, kuriame esi saugus. Jei ir čia sukursi karo stovį, tai neturėsi kur pailsėti. Kai tai suvoki, tada gyventi labai lengva, nereikia iš skiedros priskaldyti vežimo malkų. Visada galvoji ir sveri, ar tai būtina judinti, ar būtina kelti, ką tuo pasieksi, kokią atmosferą namuose sukursi.
Šeimoje nėra vietos egoizmui. Tai, ką kuriame yra mūsų, mūsų tvirtovė, mūsų uostas, o visi nariai bendrauja taip, kad tame uoste būtų gera gyventi.
Taip, reikia ir ne vieną konfliktą išspręsti, ir karštesnę diskusiją atlaikyti, tačiau tą ramybę uoste įmanoma sukurti, ypač, kai suvoki, kam ir dėl ko esi, ko nori, ko sieki. Tikrai ne svarbiausia įsižeisti, savo poreikius patenkinti – svarbiausia išklausyti, suprasti, atleisti ir suvokti, kas tą akimirką yra geriausia.
Juk negi svarbu, kad ne taip pasakė, ne taip pažvelgė? Po dešimties minučių pamirši, tad nėra reikalo ir užsiminti. O štai jei kils konfliktas, jo po dešimties minučių tikrai nepamirši, o padariniai dar ir nuoskaudų paliks abiem pusėms.
Kitas žmogus nėra sąlyga tau būti laimingam. Šeimoje – kaip ir vakarėlyje: jei nori, kad būtų linksma, pats linksminkis, niekas kitas tau to jausmo nepadovanos, nesukurs.
– Kaip švęsite Tėvo dieną?
– Važiuosime į kaimą, – sako Vytautas. – Nereikia jokių ypatingų šventimų. Man kiekviena diena dabar yra tėčio diena, sūnaus diena, šeimos diena.
