Ši autorė – viena iš tinklalapio gentleparenting.co.uk įkūrėjų. „Ramaus miego knyga“ – tai vadovas, kuriame miego trūkumo iškankinti tėvai ras patarimų, kaip sureguliuoti miegą nuo pirmos naujagimio dienos iki mokyklinio amžiaus. Aptariamos pačios įvairiausios problemos: dažnas nubudimas naktimis, šlapinimasis į lovą, ikimokyklinukų košmarai ir visiškas nenoras eiti miegoti. Šioje knygoje rasite mokslinės informacijos ir linksmų nutikimų, o visų pirma – užtikrintai sakomų ir praktika patikrintų patarimų, kurie tiek tėvams, tiek ir vaikams padės susigrąžinti ramų miegą.
Knygų apie tėvystę autorė Karen Doherty kalbina keturių vaikų mamą psichologę ir rašytoją Sarah Ockwell-Smith.
– Dėl kokių priežasčių kūdikiai dažniausiai verkia ir negali užmigti?
– Sunkus klausimas. Visi kūdikiai yra individai, todėl klaidinga manyti, kad visi jie verkia dėl tų pačių priežasčių, bet jei kalbame apie mažylius, kuriems dar nėra keturių mėnesių, paprastai pagrindinės priežastys būna alkis ir troškulys, fizinio artumo poreikis ir neurologinis nebrandumas – kūdikiai dar nesugeba nusiraminti patys, jiems trūksta emocinės savireguliacijos. Retesnės priežastys būtų diegliukai ir refliuksas – deja, plačiai paplitusi nuomonė, kad kūdikiai verkia būtent dėl jų.
Neretai per menkai įvertinamos tokios ypatybės, kaip maitinimas krūtimi ir gimdymo metu patirtos traumos. Tarkim, „prisegtas“ liežuvio pasaitėlis trukdo mažyliui efektyviai žįsti, todėl jis tampa neramus. Kūdikis, patyręs gimdymo traumą, gali kentėti nuo kaklo raumenų įsitempimo, o gal jo kaukolė buvo stipriai suspausta ir dar neatsistatė.
– Ką patartumėte tėveliams, kad jų vaikai greičiau nurimtų?
Tyrimai rodo, kad reguliariai glaudžiami ir nešiojami kūdikiai verkia gerokai (net 50 procentų!) rečiau.
– Labiausiai padeda toks dalykas – pasiguldyti nuogą kūdikį sau ant nuogo pilvo ar krūtinės, kad liestųsi oda. Kūdikiai nori būti su mumis, jie negali ilgai ištverti lovelėje ar lopšyje.
Tyrimai rodo, kad reguliariai glaudžiami ir nešiojami kūdikiai verkia gerokai (net 50 procentų!) rečiau. Turbūt lengviausias būdas nuraminti mažylį – paimti jį į glėbį arba įsidėti į nešynę.
Glausdami vaikučius prie savęs mes padedame jiems reguliuoti kūno temperatūrą ir kvėpavimą, o išsiskiriantis oksitocinas (meilės ir prieraišumo hormonas) padeda nusiraminti ne tik kūdikiui, bet ir mamai. Kai kūdikiai ramūs – ramūs ir jų tėveliai, o kai ramūs tėveliai – nurimsta ir kūdikiai!
– Skamba lyg būtų savaime suprantama. Tai kodėl daugeliui tėvų kyla tiek sunkumų?
– Nes mes nebeauginame vaikų „gentyse“ ir nebevertiname motinystės. Kadaise auginti vaikus mums padėdavo visas tuntas labiau patyrusių, išmintingesnių motinų – nuo mažumės gyvenome apsupti kūdikių. Motinystė buvo iš tiesų vertinama.
Dabar gyvename atsiskyrę nuo savo šeimų, skubame sugrįžti į darbą, esame spaudžiamos „apšokinėti visus kampus“ ir būti „saldžiomis mamytėmis“, o iš mūsų kūdikių tikimasi elgtis nenatūraliai – tam, kad pritaptų prie šiuolaikinio gyvenimo tempo. Kažką tenka paaukoti. Deja, dažniausiai – motinos psichinę sveikatą.
Šiuolaikiniai „kūdikių ekspertai“ tik pagilina problemą savo autoritariškais, griežtomis taisyklėmis paremtais žinynais, visiškai supainiodami motinas ir priversdami jas jaustis nesugebančiomis tinkamai „patenkinti“ savo vaiko. Mes pamiršome savo instinktus.
– Ką reiškia prieraišioji tėvystė?
– Cheminiu lygmeniu prieraišumas – ir oksitocino išsiskyrimas – gali tiesiogine prasme paveikti vaiko gyvenimą. Treji pirmieji mažylio gyvenimo metai yra patys svarbiausi, nulemiantys jo asmenybę ir smegenų struktūrą ateityje.
Mokslas net neabejoja, kad pirmaisiais vystymosi metais vaiko gyvenime svarbiausia artimas, mylintis, globojantis ryšys su motina (politinis korektiškumas reikalauja sakyti „globėju“, bet aš tikiu, kad motinos meilės neatstos niekas!).
Kai motiną ir kūdikį jungia prieraišus ryšys ir oksitocinas „liejasi laisvai“, viskas klostosi paprasčiau: maitinimas krūtimi, įsiklausymas į savo motinišką instinktą, mažylio pažinimas, bendravimas su juo. Mokėjimas nuraminti kūdikį neatsiejamas nuo empatijos.
– Ar galėtumėte rekomenduoti porą prieraišiosios tėvystės metodų?
– Siūlau „atsijungti“ nuo likusio pasaulio, praleisti pro ausis geranoriškus patarimus, sėdėti namie ir neveikti nieko, tik būti su savo kūdikiu, kuo daugiau liestis prie nuogos odos (vonioje, lovoje!), nešioti mažylį ant rankų ir paprasčiausiai mėgautis savo beprotišku ir nuostabiu naujuoju gyvenimu, būti čia ir dabar.
Gimdymo trauma gali apsunkinti prisirišimo procesą, todėl apie gimdymo patirtį būtina kuo daugiau kalbėti – ar su akušere, ar su psichologinę pagalbą teikiančiais specialistais, ar su savo mažyliu praktikuojant „gimdymo atkartojimą“.
– Ką patartumėte tėvams, kurie nerimauja, kad dažnai nešiojami ant rankų kūdikiai išlempa?
– Kūdikio tiesiog neįmanoma išlepinti – tik jau ne meile! Įvairūs ekspertai, draugai ar šeimos nariai, bandantys įpiršti tėveliams šitokią nuomonę, demonstruoja psichologijos ir neurologijos neišmanymą. Mokslas sako, jog geriausia, ką galime suteikti savo mažyliui, – tai kuo daugiau meilės ir globos. Nepriklausomybė neatsiranda be priklausomybės.
Mokslas sako, jog geriausia, ką galime suteikti savo mažyliui, – tai kuo daugiau meilės ir globos. Nepriklausomybė neatsiranda be priklausomybės.
Geriausias būdas užauginti pasitikintį savimi, nepriklausomą vaiką – leisti priklausyti nuo jūsų tiek, kiek jam reikės. Klausykite savo instinktų ir nesuklysite!
Anot žymaus pediatro ir psichoanalitiko Donaldo Winnicotto, „kai motinoms nurodinėjama, kaip jos turi elgtis, jos praranda pasitikėjimą savo jėgomis ir jaučiasi nekompetentingos. Jeigu jos viską tikrinsis knygose, tai visada vėluos, net tada, kai elgsis teisingai, nes teisingus dalykus reikia daryti nedelsiant. Vienintelis būdas reaguoti laiku – elgtis intuityviai, vadovaujantis instinktu.“
Taip kad išmeskite lauk vadovėlius, nepaisykite patarimų ir mėgaukitės brangiu ir tokiu trumpu laiku su savo mažyliu – kūdikystė prabėga greitai, ir jūs niekada nesigailėsite, kad per dažnai nešiojote savo vaikutį ant rankų!
Pagal http://www.karendoherty.com/interview-with-sarah-ockwell-smith/ parengė Emilija Ferdmanaitė
