Šiandien dvyniai Gataveckai yra žymūs menininkai. Remigijui Vilniaus dailės akademijoje suteiktas docento laipsnis, Algirdas įgijo mokslų daktaro laipsnį.
Broliai yra realistinio piešimo meistrai, tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’12“ už projektą „Poveikis“ pelnę geriausio Lietuvos jaunojo menininko titulą, aktyvūs kampanijos „Už saugią Lietuvą“ ambasadoriai, Prezidentės apdovanoti ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliais, „Žmonės 2019“ apdovanojimų ceremonijoje pagerbti ir apdovanoti „Metų kultūros žmonių“ titulu.
Kiekvieną laimėjimą broliai priima ne kaip trofėjų, o kaip galimybę būti išgirstiems, skleidžiant žinią apie tai, kokį pokytį galime padaryti jau šiandien, jei tik atvertumėme širdis ir nuimtumėme ribas tarp „aš“ ir „kitas“.
Pokalbis su Algirdu Gatavecku – 15min GYVENIMUI.
– Mokėjimas priimti kitą – duotybė ar pamoka, kurią bandome perprasti visą gyvenimą?
– Tai duotybė, jei žmogus priima tam tikrus sprendimus, kurie ateina iš aplinkos, o pamoka, kai visa tai ateina iš patirties. Tik per ją galime suprasti, kas tikrai yra gerai, o kas blogai.
Kiekvienas ateiname iš tam tikros aplinkos, skirtingais būdais ir formomis parodome, kas esame ir kokią empatiją atsinešame. Mūsų patirtis ir mūsų aplinka suformuoja tam tikrų situacijų supratimą, veikia patyčias ar tam tikrų žmonių atmetimą.
– Ar galima sakyti, kad vaikai ir paaugliai, kurie į kitus žiūri iš aukšto, yra dar per maži, per daug nedrąsūs priimti „kitokius“, ar čia labiau kaltas auklėjimas?
– Aš visada sakiau ir sakysiu, kad vaikai dėl nieko nėra kalti. Jeigu jie elgiasi blogai ar netolerantiškai kitų atžvilgiu, reikia iškart sureaguoti į jų aplinkoje esančius faktorius. Arba peržiūrėti, kas tuo metu jiems galėtų daryti įtaką, kas yra jų idealai, kuo užsiima tėveliai, kurie vaikystėje labiausiai formuoja jų nuomonę.
Kuo mažesni vaikai, tuo ryškesniu savo tėvų, auklių ar kitų jiems svarbių šeimos narių veidrodžiu jie yra. Kaip tik todėl labai svarbu nebausti vaikų, jeigu jie pasielgė netinkamai.
Pirma, reikia atkreipti dėmesį ir išsiaiškinti, kodėl taip nutiko. Labai svarbu rodyti tinkamo elgesio pavyzdį, nes bausmės niekada nieko neišmokys. Tėvai ir globėjai formuoja vaikų pasaulėžiūrą, todėl į vaikų auklėjimą reikia žiūrėti itin atsakingai.
– Tai, kad su broliu vaikystėje buvote priimami kaip „kitokie“ – aplinkinių „nuopelnas“ ar labiau susiklosčiusios aplinkybės kaltos?
– Ir tai, ir tai, nes aplinkybės irgi kuria situacijas, į kurias žmonės reaguoja. Vieni „kitokius“ priima, kaip tiesiog nevertus dėmesio, o kiti – kaip pasityčiojimo objektą.
Kartais „kitokiais“ laikomi ir kūrėjai, kurie taip pat dažnai sulaukia patyčių, nes kitaip mąsto, skirtingais kampais žvelgia į daugumai vienodai atrodančius dalykus. Visuomenė jų nesupranta, todėl imasi to, kas jiems lengviausia ir nekelia papildomų baimių, – patyčių. Todėl visad akcentuoju, kad itin svarbu kalbėtis, mokyti ir šviesti. Nereikia skubėti teisti.
Mūsų pranešimas konferencijoje „Sveika ir laiminga mama“ ir bus apie tai, kad visuomenė kartais linkusi iškart nulinčiuoti, bet vengia prisiimti atsakomybę. Juk tie „kitokie“ kažkada buvo išmesti iš visuomenės rato, vėliau susirado tokius pačius atstumtuosius ir gal pasuko ne itin teisingais keliais.
– Nuo ko reikėtų pradėti kiekvienam mūsų jau šiandien, kad pokyčiai tikrai vyktų ir būtų juntami?
– Pirma – nebijoti keisti nuomonės, net jei tam tikroje srityje neturime jokios patirties. Turbūt ne vienas prisimena, kaip mažai kas tikėjo, kad Rūta Meilutytė laimės auksą? Vėliau tas įvykis pakeitė daugelio nuomonę, visi staiga ėmė tikėti ir sveikinti.
Nusistovėjusius stereotipus labiausiai keičia domėjimasis bei švietimas. Labai svarbu išgirsti kitą, nes vienas blogiausių dalykų mūsų visuomenėje – nemokėjimas išklausyti ir išgirsti. Dar blogiau – vietoj to stengtis įpiršti savo nuomonę ar primesti mums priimtinesnį požiūrį.
Reikėtų būti atviresniems ir labiau priimti kito asmens kitokią, nebūtinai su mūsų sutampančia, nuomonę. Labai svarbu suprasti, kad visi esame lygūs nepaisant religijos, tautybės.
– Kas kursto šiuos nesusikalbėjimus?
– Man atrodo, kad žmonės bijo ir giliai viduje slepia labai daug nepasitikėjimo savimi. Labai trūksta tikro, nuoširdaus bendravimo ir domėjimosi vienas kitu.
Televizija, reklama, itin populiarūs nuomonės formuotojai socialiniuose tinkluose kuria viziją, kaip turėtų atrodyti tam tikrus standartus atitinkantis žmogus. Pavyzdžiui, kaip turėtų atrodyti graži moteris, pavyzdinga mama, pavyzdingas vaikas. O juk pasaulis yra labai margas ir labai įdomus.
Besivaikant butaforinio tobulumo atsiranda nesusikalbėjimai ir auganti baimė. Žmogaus smegenys yra nuolat reaguojanti sistema, kuri linkusi susikurti tam tikras asociacijas. Pavyzdžiui, jei televizija formuoja nuomonę, kad vienoks ar kitoks žmogus yra blogas, tą nuomonę palaiko ir ryškios valdžios viršūnės, natūralu, kad gatvėje pamačius tą žmogų, pirma kilusi mintis bus – jis blogas.
– Ko palinkėtumėte tiems, kurie šiandien galbūt taip pat kovoja su vienišumo, atstumtojo našta?
– Vaikams, kurie jaučiasi atstumti, ypač reikia pagalbos. Jiems svarbus dėmesys tų žmonių, kurie jiems yra autoritetai. Tokių žmonių kiekvienam ir linkėčiau. Dažniausiai jais tampa mama, tėtis, tad labai svarbu, kad suaugusieji nebijotų pirmieji žengti žingsnio ir parodyti dėmesį.
Pavyzdžiui, taboro vaikas, kurio kiti vaikai dažniausiai šalinasi, kaip kempinė sugeria jį supančią informaciją, tad nereikėtų to vaiko šalintis. Priešingai. Jo klasės draugų tėvai galėtų pakviesti kad ir į gimtadienio šventę. Mokyklos būrelio treneris galėtų pakviesti į komandą, kad vaikas suprastų, kas yra kolektyviškumas ir bendravimas su kitais.
Labiausiai linkiu susikalbėjimo, kuris yra nepaprastai svarbus. Nors visi atėjome iš skirtingų aplinkų ir tą patį daiktą ar vaizdą matome skirtingai, visi mes esame vienodai geri ir verti gerų dalykų.
„Sveika ir laiminga mama“ – vienintelė konferencija Baltijos šalyse, skirta ir mamoms, ir tėčiams. Jų sveikatai, vidiniam pasauliui, iššūkiams ir laimei. Konferencija vyks balandžio 28 d. „CONFER by Siemens Arena“ (Ozo g. 14, Vilnius).
Visi pranešėjai ir temos – mamosdiena.lt.
