XX amžiaus viduryje Vakarų Europoje atsiradusi psichoterapijos kryptis – geštalto terapija – Lietuvoje paplito daugiau nei prieš du dešimtmečius. Pasak D.Žukauskienės, tai – šiuolaikinė psichoterapijos teorija, kuri ypač aktuali šiandienos žmogui.
„Tačiau dar geštalto pradininkas sakė, kad tai nėra terapija, skirta sergantiesiems, tai terapija žmonėms, norintiems geriau gyventi“, – 15min pabrėžia ji.
– Kuo geštalto terapija aktuali šiuolaikiniam žmogui?
– Visos teorijos kada nors miršta. Tiesa ta, jog tradicinė psichoanalizė yra pasenusi: ji trunka labai ilgai, terapeutui sėdint pacientui už nugaros ir terapijos metu nekalbant, nesidalinant savo patirtimi, neduodant jokio peno dialogui. Tai šiuolaikiniam žmogui nebesuteikia tiek daug naudos.
Geštalto terapija yra dialogo terapija. Terapeutas būna šalia žmogaus, klausosi jo, kalbasi. Jis tampa tuo teisingu „veidrodžiu“, kuris atspindi patį žmogų. Terapijos metu labai retai atsisukama į praeitį, svarbiau – dalykai, vykstantys dabartyje, šią akimirką.
Geštalto terapija įvardijama šiuolaikine, kuri greitai, „čia ir dabar“, leidžia pasiekti tam tikrų rezultatų: pažinti save, suprasti save, pradėti jausti save.
Kodėl tai svarbu? Tik tada, kai žmogus būna gyvas, jautrus sau, jis toks gali būti ir kitiems; taip pat geriau spręsti savo gyvenimiškas problemas, kelti sau prasmingus klausimus ir pačiam į juos atsakyti.
– Kaip manote, ar daug žmonių susiduria su savęs suvokimo problemomis?
– Manau, kad kažkurį laikotarpį žmogus kaip asmenybė buvo primirštas. Mes labiau domėjomės, ką galime sukurti ir duoti visuomenei ar kaip „pastatyti“ vienokią ar kitokią santvarką.
Per tą pamiršimą praradome įgūdžius domėtis savimi. Ir kai pabundame šiandien, suvokiame, kad nieko nežinome apie save, neturime sau jokių paaiškinimų, kodėl taip darome ar elgiamės.
Problema ta, jog, jei negalime suprasti savęs – negalime suprasti kito; nesuprasdami kito, nesugebame su juo dirbti, bendradarbiauti, kurti. Tai lemia ir tai, jog įprantame remtis į kitus, neprisiimame atsakomybės už save.
– Kokių dar sunkumų žmogui sukelia šių įgūdžių neturėjimas?
– Tai daro labai didelę žalą vaikams, šeimos nariams. Nesuprasdami savęs, lygiai taip pat „užmerktomis akimis“ auklėjame savo vaikus. Iš to ir išauga žmonės, nepažįstantys jausmų, emocijų, nemokantys bendrauti.
Šiandien tai ypač aktualu: šiuolaikiniai vaikai stipriai įsitraukę į virtualią erdvę, negyvą bendravimą. Jei būdami tėvais neperteiksime jiems teisingų savęs suvokimo įgūdžių, užauginsime kartą vienišų individų, kuriems bus sunku kurti šeimas ir auginti savo vaikus.
Taigi, savęs pažinimas labai svarbus prieš kuriant šeimą ir susilaukiant vaikų.
– Geštalto terapijoje žmogaus poreikiai įvardijami geštaltais. Įgyvendinus poreikį, „geštalto ratas“ užsidaro, neįgyvendinus – užstringama tame rate. Paaiškinkite plačiau, kas tai per procesai ir kaip jie veikia žmogų?
– Geštalto ratas yra išvestinė sąvoka, skirta geriau suprasti žmogaus poreikių ciklą. Tarkime, pasireiškia fiziologinis poreikis – gerti. Tuomet sueikvojame tam tikrą laiko ir energijos kiekį, kad pažintume, jog kankina troškulys. Tai atpažinus, eina etapas, kai ieškome, kaip patenkinti poreikį.
Nesuprasdami savęs, lygiai taip pat auklėjame savo vaikus. Iš to išauga žmonės, nepažįstantys jausmų, nemokantys bendrauti.
Poreikio patenkinimas (šiuo atveju troškulio numalšinimas) yra galutinis ciklo etapas. Taip uždaromas geštalto ratas: turėjau poreikį – jį atpažinau, patenkinau ir dabar esu laimingas.
Lygiai tie patys geštalto ratai egzistuoja ir psichologiniame lygmeny. Pavyzdžiui, kai norime meilės ir artumo, ieškome partnerio, paskui jį surandame, bendraujame, kuriame šeimą. Jei pavyksta, ko siekėme, galime sakyti, kad šis geštalto ratas yra uždarytas, esu visiškai patenkintas.
O neuždaryti geštaltai yra tokios būsenos, norai, kurie visą laiką mus tyliai kankina, nutekina energiją. Tai – mūsų nepasitenkinimo, prastos nuotaikos ir savijautos priežastis.
Pavyzdžiui, jaučiuosi nusivylusi, kadangi visą gyvenimą norėjau būti rašytoja, bet nesu; norėjau keliauti, bet negaliu. Tokia kančia, apgailestavimas dėl nepatenkintų poreikių labai apsunkina gyvenimą ir veda į liūdesį, nerimą, depresiją, kitas ligas.
– O ar visi kylantys poreikiai yra tikslingi ir mus taip veikia, ar juos visus reikia patenkinti?
– Absoliučiai ne. Juokauju, kad gyvenime yra labai daug atidarytų geštaltų, kurie neuždaromi. Kasdien mes patiriame labai daug poreikių, ir jie vienas kitą dengia: ką tik pavalgiau – noriu išgerti, išgėriau – noriu pasivaikščioti; nenoriu vaikščioti vienas, noriu vaikščioti su kuo nors; noriu būti turtingas, turėti išsilavinimą ir t. t.
Kitaip tariant, tie poreikiai kas akimirką gali kisti ir kai kurie iš jų yra visiškai nereikšmingi. Pavyzdžiui, užsinorėjau vynuogių, bet galiu jų ir nevalgyti. Geštaltai mūsų gyvenime turi prioritetus, t. y. kaskart renkamės, kas mums svarbiau, kaip išnaudoti savo energiją naudingiau.
Tačiau neuždaryti mums reikšmingi geštaltai, liekantys svajonėmis, gali neigiamai veikti mus. Tuomet apninka jausmas, kad gyvenu ne savo gyvenimą, einu ne savo keliu, jaučiuosi įstrigęs, negyvas, nuolatos kažkuo nepatenkintas ar suirzęs. Dar blogiau, jog neretai tokiais atvejais tuos geštaltus uždaryti tenka mūsų vaikams, anūkams.
– Galbūt pateiktumėte pavyzdžių iš savo praktikos?
– Jaunas studentas dvejus metus iš eilės universitete ėmė akademines atostogas, dažnai įsiveldavo į konfliktus su dėstytojais, galvojo, kad yra prastas studentas, kad negeba susidoroti su užduotimis. Jį nuolatos puldavo ligos. Iš tėvų jis visada jautė priespaudą, kad privalo baigti mokslus, nes tai neva jo paties noras.
Terapijos metu pavyko išsiaiškinti, kad noras yra visiškai priešingas – nesusietas su akademiniu išsilavinimu ar mokslu, – keliauti, dirbti su gyvūnais.
Galų gale po poros metų jam pavyko išsiveržti iš tėvų poreikio tenkinimo, jis iškeliavo po pasaulį ir šiuo metu dirba viename JAV gamtos parke prižiūrėtoju. Kaip suprantu, jis yra visiškai laimingas, jo nepuola ligos, kadangi jis atrado savo paties asmeninį kelią.
– Kas trukdo žmonėms patiems uždaryti geštalto ratus? Kaip to išvengti?
– Dažniausiai trukdo pasenusios taisyklės, nuostatos ir normos, kurias paveldime iš tėvų, kurie gyveno kitais laikais, kitoje santvarkoje.
Svarbu suprasti, kad taisyklės, kurios galiojo mūsų tėvams, nelabai galioja mums, dabarties žmonėms. Pavyzdžiui, graužatis, kad labai daug dirbu ir nesirūpinu vaikais; manymas, kad negaliu keliauti ar per ilgai dirbti, nes turiu rūpintis šeima.
Kartais su gailesčiu galvojame, kad nyksta, tarkime, lietuviškos tradicijos, ir tuoj nieko nebeliks. Bet juk vietoje to atsiranda naujos tradicijos, kurios nėra niekuo prastesnės negu kad buvo – tiesiog atitinka šiuos laikus.
Svarbu suprasti, kad taisyklės, kurios galiojo mūsų tėvams, nelabai galioja mums, dabarties žmonėms.
Iš tikrųjų, atsikratyti pasenusių modelių, trukdančių mums, galime tik tada, kai į savo gyvenimą pradedame žvelgti kaip į autentišką.
Kai suvokiame, kad gyvename „čia ir dabar“ ir turime teisę kurti naujas taisykles, būti savo gyvenimo šeimininkais – atgauname teigiamą vidinę būklę.
Išsivadavimas iš kitų primestų taisyklių padeda atsikratyti ir tų neigiamų jausmų, kaip kaltė, baimė, savigrauža.
– Kokie būna dažniausi neįgyvendinami poreikiai, dėl kurių žmonės kreipiasi į geštalto terapeutus?
– Dažniausiai į geštalto terapiją ateina žmonės, kurie nesupranta, ko nori, ko siekia, jaučiasi pasimetę savo gyvenime. Terapija padeda atpažinti tuos poreikius, susidėlioti juos pagal prioritetą, išsikelti sau kažkokius įgyvendinimo planus ir po vieną užsidaryti tuos geštaltus.
Pagrindiniai poreikiai dažniausiai būna egzistenciniai: nepasirenku, kuo būti gyvenime, dėl ko gyventi, stengtis, kam man kažko reikia. Kiti dažni yra santykių poreikiai, kai nežinau, ar su tuo žmogumi gyventi, tuoktis, skirtis, ar turėti vaikų. Taip pat reikšmingi sveikatos aspektai, kai nežinau, kuo sergu, turiu aibę skausmų, simptomų ir gydytojai nieko neranda.
Beje, sveikatos problemos dažnai yra neuždarytų geštaltų pasekmės. Analizuojant tokius atvejus dažniausiai prieinama iki to, kad žmogus nemyli savęs, atiduoda kitiems savęs per daug, pamiršdamas save, nepaisydamas sveiko gyvenimo būdo.
– Kaip geštalto terapija padeda žmogui atrasti, įgyvendinti jam svarbius poreikius?
– Tai yra labai turtinga terapija, turinti daug metodų ir įrankių, kuriuos galima sudėti į dvi „lentynas“.
Dialogo būdas: bendravimas kaip dviejų lygiaverčių žmonių, bandant kažką keisti. Galima sakyti, kad dialogas yra apsikeitimas, mainai, kurie padeda atverti realią situaciją.
Kitas būdas – eksperimentinis: naudojami psichologiniai metodai, kai žmogui leidžiama susimodeliuoti buvusį įvykį, atrasti jam naujų sprendimo galimybių, pažvelgti į situaciją iš alternatyvių pusių.
Neuždaryti geštaltai yra tokios būsenos, norai, kurie visą laiką mus tyliai kankina, nutekina energiją.
Terapijos metu žmogus iš naujo išgyvena situaciją, ir kai šalia yra jaučiantis, girdintis ir suprantantis partneris, jis gali daug ką pakeisti savo mąstyme.
Neretai į terapiją ateina žmonės, kurie jaučiasi atstumti visuomenės, nebegirdimi, nesuprantami. Terapeutas ir yra tas neutralus asmuo, lojalus partneris, leidžiantis žmogui būti autentišku, nuoširdžiu, atviru ir tokiu būdu atrasti bei įgyvendinti poreikius.
– Jūsų manymu, kas dar padėtų ugdyti savęs suvokimą, patiems atrasti problemų priežastis, jas įveikti?
– Verta pradėti nuo elementarių dalykų: būti pastabesniems aplinkai ir sau, sulėtinti gyvenimo tempą, palikti laiko vienatvei, skirti daugiau erdvės atsiribojimui nuo išorinio triukšmo. Taip pat manau, kad bet kurios meno rūšys šiuo atveju puikiai gelbsti, kaip ir visi įsisąmoninimo pratimai, jogos, meditacijos.
Tačiau iš tikrųjų mes tik įsivaizduojame, kad galime ką nors keisti vieni patys, skaitydami knygas ar atlikdami savipagalbos praktikas. Mes susitraumuojame būdami su kitais, lygiai taip pat galime išgyti tik būdami su kitais.
Mes susitraumuojame būdami su kitais, lygiai taip pat galime išgyti tik būdami su kitais.
Kitaip tariant, tam, kad suprastume, ar keičiamės, reikalingas kitas, gyvas žmogus, kuris prižiūrėtų, skatintų, motyvuotų. Tik santykyje su kitu galime išties žengti geresnio savęs pažinimo link.
Žinoma, nebūtina kreiptis į terapeutą, jei turime išprususį, jautrų draugą, su kuriuo galime bendrauti visiškai atvirai, išsakyti ir dalintis mintimis. Kita vertus, tiesa ta, jog terapijos ar terapeuto nereikėtų, jei tėvai žmogų tinkamai auklėtų.
