Iš vienų vestuvių – dar trejos
Leonas su savo nuotaka vestuves atšoko per anuomet buvusią didelę šventę gegužės 1-ąją. Pora dar ir dabar puikiai prisimena linksmas vestuves.
„Tada dar tiek automobilių nebuvo, tai per vestuves vežė mus su gazelka“, – pasakoja Leonas. „Labai smagios vestuvės buvo, – priduria Janina. – Pabrolių ir pamergių pulkas buvo nemažas. Tik gaila, kad iš jų visų nedaug belikę gyvų: tik Leono sesė ir mano tolimesnė pusseserė.“
Vis dėlto Lukošių vestuvės trims pabroliams ir trims pamergėms buvo ypatingos. Susitikę vestuvėse jie įsimylėjo, o paskui ir šeimas sukūrė.
„Ta mano tolimesnė pusseserė susituokė su pabroliu. Taip pat Leono sesė ir brolis sutiko sau antras puses. Taigi iš mūsų vestuvių išėjo dar trejos“, – šypsosi sutuoktiniai.
Vienturtė su gausios šeimos sūnumi
Leonas augo didelėje šeimoje – iš viso buvo šeši broliai ir dvi seserys. O štai Janina buvo vienintelis vaikas. Puikiai nusiteikęs Leonas linksmai patraukia žmoną per dantį: „Juk iš visko matyti, kad ji vienturtė.“ Janina visai nesupyksta už vyro juokus ir šypsosi.
„Nebuvo baisu vienturtę vesti? Juk gal kokia išlepusi mergina pasirodys esanti?“ – klausiu Leono. „Žinojau, bet sakiau, kad atpratinsiu“, – nesiliauja vyras.
Janina leidusi Leonui pajuokauti pradeda pasakoti tikrąją savo vaikystės istoriją: „Nebuvau išlepusi. Mama viena mane augino. Ji buvo mergina, kai manęs susilaukė, ir vėliau nebeištekėjo. Augau be tėčio, neturiu nei brolių, nei seserų.“
Kavalierius su motociklu
Leonas ir Janina vietiniai – abu iš Svilių. Tame pačiame Josvainių seniūnijoje esančiame kaime pora gyvena ir dabar.
Sutuoktiniai prisimena linksmą laiką iki vedybų. Juodu eidavo į šokius, keliaudavo žiūrėti filmų trissyk per savaitę.
„Eidavome į šokius ir mūsų kaime, ir į kitus kaimus važiuodavome. Leonas turėjo motociklą, taigi vežiojo mane“, – pasakoja Janina.
„Oi, – atsidūsta šalia žmonos atsisėdęs Leonas, – anksčiau buvo smagiau nei dabar. Šiais laikais jaunimas tik susėda ir geria...“
Flenciuką išsirinko į šokių partneres
Pora susipažino, kai šokių kolektyve Leonas Janiną pasirinko savo šokių partnere.
„Lankėme šokių kolektyvą, chorą, dainuodavome ansambliuose, – smagias dienas mena sutuoktiniai. – Jis mane išsirinko šokių partnere.“
„Tada plonesnė buvo, kai šoko“, – papokštauti įsiterpia Leonas, o Janina ima drausminti vyrą, kad šis liautųsi juokus laidęs.
„Buvau jaunutė – flenciukas, kaip anksčiau mane jisai vadino, – pasakojimą į savo rankas perima Janina. – Leonas už mane 10 metų vyresnis. Tada jautėsi šie metai tarp mūsų. Aš buvau 16-os. Taigi važinėdavome su kolektyvais į pasirodymus, dalyvaudavome Kėdainių „Dainų šventėje“. O kartą iš vienos netgi pėsčiomis į Svilius parėjome. Leonas užsimanė nusivesti mane į svečius pas Kėdainiuose gyvenusį savo pusbrolį, o mūsiškiai ir išvažiavo!“
Čigonė išvaražijo vaikų skaičių
Vestuves pora iškėlė, kai Janina dar nebuvo sulaukusi 18-os. Nuotaka jau laukėsi pirmagimio. Iš viso porai gimė keturi sūnūs. Lygiai tiek, kiek kartą išbūrė čigonė.
„Tada turėjau vieną sūnų, – pasakoti pradeda Janina. – Buvau su juo namie ir atėjo čigonė. Pasiūlė paburti. Sutikau. Ji pagal ranką išmetusi kortas pasakė, kad turėsiu keturis sūnus. Aš susijaudinau, lyg net pyktelėjau. Gal aš tik vieną turėsiu. Iš kur tie keturi? Na, bet taip ir buvo – „beieškodami“ dukters susilaukėme keturių sūnų.“
Pati užaugusi viena, tačiau gavusi vyrą iš didelės šeimos, Janina iš pradžių nemąstė apie tai, kad turės daug vaikų. Vis tik moteris atskleidžia labai juos mylėjusi. Vos vienas paaugdavo, moteriai tuoj norėdavosi mažesnio.
„Gailiuosi, kad ne penkis vaikus turim, – tvirtai taria Janina. – Gal penkta ir dukra būtų buvusi? Keturi ar penki – visiems duonos užteko, visi užaugo, visi geri vaikai, lanko mus.“
Pora susipažino, kai šokių kolektyve Leonas Janiną pasirinko savo šokių partnere.
Mokydavo pagal anytą
Prisiminę pirmuosius santuokos metus Janina ir Leonas atskleidžia, kad jiems, kaip ir daugeliui porų, taip pat teko gludinti charakterius ir taikytis vienam prie kito.
„Buvau jauna ir tikrai daug ko nemokėjau, – pripažįsta Janina. – Leonas mane mokydavo, kaip jo močiutė – taip aštuoni vaikai mamą vadindavo – daryti. Taigi vienas kitą paremdavom, pamokydavom.“
„Žinoma, tekdavo ir pasiginčyti. Kartais nesutikdavo charakteriai, tad pasibardavom, – atvirauja Janina, o Leonas priduria, – bet muštis neteko.“
„Jei susipykdavom, darydavom šeimos susirinkimus, – šypsosi žmona. – Kalbėdavomės, galvodavome, kuris ką ne taip padarėme. Aš jam papriekaištaudavau, jis – man. O tada susitardavom, kaip elgsimės. Ieškodavom kompromiso.“
Pora atskleidžia, kad net ir sulaukus auksinių vestuvių jubiliejaus meilė neišblėsta, o pagarba vienas kitam tik stiprėja. „Taip ir turi būti“, – tvirtai taria Leonas.
Vyras geresnis, žmona daugiau barasi
„O ar pasikeitėt vienas kito akimis per 50 bendro gyvenimo metų?“ – klausiu poros.
„Leonas į senatvę pasidarė daug geresnis, – šypteli Janina. – Jaunystėje būdavo priekaištų, pykčių, kartais visai nepagrįstų. Oi, jaunystėje dažnai dėl niekų pykstiesi… O dabar aš gal kiek stipresnė, jis po visokių širdies operacijų, dar 17 metų cukraligę turi. Taigi remiam vienas kitą ir gyvenam.“
„O jums, Leonai, kuo Janina pasikeitė? Gal irgi geresnė – sukalbamesnė tapo?“ – klausimą užduodu vyrui. „Rėkia dabar jau labai“, – atsako Leonas ir visi nusijuokiame.
„Neleidžiu saldumynų valgyt, – priežastį atskleidžia Janina. – Vaistus liepiu išgert laiku, todėl jis ir sako, kad baruosi.“
Skyryboms nebuvo laiko
„Kas padeda šitiek metų išsaugoti santuoką? Dabar dvi, trys, o kartais netgi daugiau santuokų pasitaiko…“ – į diskusiją kviečiu porą. „Nuo žmogaus priklauso, kaip santuoką seksis išlaikyti“, – mano Leonas.
„Mums nebuvo kada galvoti, kad gal reikia skirtis. Susipykom – susitaikėm. Auginom vaikus, abudu dirbome, turėjome didelį ūkį – daug karvių, kiaulių auginom. Buvo darbų ir nebuvo laiko pyktis. Man nesmagu būdavo pyktį laikyti, – atvirai ištaria Janina. – Leono charakteris būdavo kietesnis – jis supykęs nekalbėt norėdavo, o aš – praeina pusvalandis ir bandau kalbint, sakyt ką nors, kad būtų viskas gerai.“
Janinos nuomone, santykiams būtinas pasitikėjimas. Taip pat šeimą it klijai sutvirtina vaikai. „Kai susilauki vaikučių, bendras rūpinimasis jais stiprina porą, o drauge ir šeimą“, – patirtimi pasidalija moteris.
Bendras pomėgis – kryžiažodžiai
Leonas atskleidžia nesitikėjęs, kad jiems su Janina pavyks sulaukti auksinių vestuvių: „Maniau, kad aš pats tik iki 60 metų gyvensiu. O dabar atšventėme 50 metų santuokos jubiliejų!“
„Kai pasižiūri atgal, regis, prabėgo tie 50 metų ir visai nedaug. Laikas greitai skrenda. Ypač, kai pasižiūriu į savo vaikus. Štai vyriausias sūnus rugpjūtį švęs 50-metį“, – apmąstymuose paskęsta Janina.
Pora atskleidžia, kad net ir sulaukus auksinių vestuvių jubiliejaus meilė neišblėsta, o pagarba vienas kitam tik stiprėja. „Taip ir turi būti“, – tvirtai taria Leonas.
Auksines vestuves sutikusi pora santuokos įžadų bažnyčioje nusprendė neatnaujinti. Didelių švenčių, iškilmingų ceremonijų ir triukšmo nelabai leidžia abiejų sveikata.
„Nusprendėme švente pasidžiaugti savo šeimos ir artimųjų rate. Turime aštuonis anūkus ir jau vieną proanūkėlę“, – pasidžiaugia Janina.
O dabar pora dienas leidžia vienas kito draugijoje. Abu labai mėgsta spręsti kryžiažodžius. Šių ir vaikai, ir anūkai atveža, ir patys nusiperka. Vienas galvą suka viename kambaryje, o kitas – kitame. Jei ko nežino, tuoj šūkteli pagalbos.
Dar Janina puoselėja gėlynus – aplink sodybą ir ant palangių, o Leonas kuria grožybes iš medžio.
„Jis labai nagingas, – vyrą giria žmona. – Išėjęs į pensiją Leonas ėmė daug darbuotis su medžiu. Namie įrengė kambarėlį, kieme sumeistravo pavėsinę, taip pat išdailino savo dirbtuves.“ Išvykdamos ir mes su fotografe Giedre gauname po Leono rankų darbo dovaną – stovelį gėlių vazonui.
