Jei galvojate, kad šaltas, griežtas, autoritarinis auklėjimas gali vaikui padaryti daugiau žalos, negu duoti naudos, esate visiškai teisus. Žinoma amerikiečių psichologė Diana Baumrind savo pirmosiose įžvalgose apie tėvystę (1968 m.) skiria tris vaikų auklėjimo tipus:
į autoritetus orientuotą auklėjimą; esmė – vaikui nustatomos griežtos, tačiau aiškios ir pagrįstos ribos, užtikrinama tvirta parama ir skatinamas jo savarankiškumas;
liberalųjį; esmė – neegzistuoja taisyklės, vaikas nėra kaip nors orientuojamas, dažnai jam paprasčiausiai nepajėgiama pasakyti „Ne“;
autoritarinį; šį auklėjimo tipą paprastai praktikuoja valdingi, savo viršenybę mėgstantys demonstruoti tėvai. Tokiems santykiams dažnai trūksta šilumos.
Pernelyg liberalūs tėvai savo vaikui apskritai negali pasakyti „Ne“, o tie, kurie pasirenka autoritarinę auklėjimo kryptį, priešingai – labai retai kada savo vaikams ištaria (vienokia ar kitokia forma) „Taip“. Autoritarinei tėvystei būdingas santykių šaltumas, draudimai, bauginimai.
Empirinių autoritarinės tėvystės poveikio tyrimų išvados rodo, kad žodžio „Ne“ vartojimo dažnumą bendraujant su vaiku derėtų kuo labiau kontroliuoti. Nustatyta, kad pernelyg griežtas vaikų auklėjimas vėliau gali nulemti daugybę neigiamų padarinių, kaip antai:
– polinkį daryti nusikaltimus;
– didesnę depresijos riziką;
– didesnę nerimo riziką;
– žemesnį gerovės suvokimą;
– aukštesnio lygio aktyvumo ir dėmesio sutrikimo išsivystymo vaikystėje ir paauglystėje riziką;
– elgsenos problemas;
– prastus mokymosi rezultatus ir t.t.
Atšiaurus, nuožmus, draudimais paremtas auklėjimas gali pakenkti vaiko psichologinei raidai daugeliu aspektų, rašo G.Geheris. Jis įsitikinęs, kad sėkmingos tėvystės pagrindas – gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą tarp pernelyg griežtos ir pernelyg liberalios krypties. Viena iš gudrybių, padėsiančių lengviau pasiekti „viduriuką“, – pamiršti griežtą „Ne“ ir vietoj jo vartoti švelnesnes, vaiko nežeidžiančias frazes.
– Na, kažin.
– Pasikalbėkim apie tai rytoj.
– Susilaikau. Galbūt.
– Dar pažiūrėsim.
– Gali ir neišdegti.
– Turiu pagalvoti.
– Leisk man tai aptarti su mama.
– Turiu dėl to susitarti su tėčiu.
– Rytas už vakarą protingesnis.
– Abejoju.
– Hmmm...
Kaip išlaikyti pusiausvyrą?
Tyrimais įrodyta, kad neigiamas nepagrįstai griežto auklėjimo poveikis gali vėliau pasireikšti labai įvairiai. Tačiau leisti vaikams augti pernelyg liberalioje aplinkoje – ne ką geriau. Tyrimų duomenys rodo, kad pernelyg liberalus auklėjimas vaiko raidą ir elgseną taip pat daugeliu aspektų veikia neigiamai.
Taigi labai svarbu – išlaikyti pusiausvyrą. Tėvams nereikėtų būti nei perdėtai griežtiems ir valdingiems, nei per daug liberaliems ir (arba) atlaidiems. Užduotis tikrai ne iš lengviausiųjų, tačiau juk niekas ir nesakė, kad tėvystė – paprasta kaip dukart du.
Viena iš priemonių, tėvams galbūt padėsiančių lengviau atrasti pusiausvyrą tarp dviejų kraštutinių auklėjimo metodų, – neiginių atsisakymas. Pasakyti „Ne“ galima ir netiesiogiai – šiltai ir švelniai.
Tokie neiginio „Ne“ eufemizmai kaip, pavyzdžiui, „Na, kažin ar tai gera mintis – pakalbėkime apie tai truputį vėliau“, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti per daug neapibrėžti ir gal per mažai kategoriški, tačiau, autoriaus įsitikinimu, juos girdėdamas vaikas iš tėvų gauna labai aiškią žinutę. Taip mes vaikui netiesiogiai pasakome: a) aš esu tavo tėtis (mama) ir tai aš nustatau ribas, tačiau kartu ir b) aš tave myliu, palaikau ir visada esu tavo pusėje.
Vaikui reikalingas palaikymas. Visada
Tėvystė – nemenkas galvosūkis. Sprendimo instrukcija nepridedama – jos tenka ieškotis patiems. Be to, yra keletas išankstinių sąlygų.
Nei vienas tėtis ar mama neprieštarautų teiginiui, kad sumąstyti, kaip vaikui veiksmingai pasakyti „Ne“ kitaip, – vienas didžiausių tėvystės projekto uždavinių. Duodi daugiau laisvės ir, žiūrėk, tu jau per daug liberalus – keli rankas aukštyn, nes nebežinai, kaip padėti vaikui susiorientuoti. Neleidi vaikui to, to ir ano, esi nepalenkiamas ir neperkalbamas – ir štai tavo vaikas jau rizikuoja būti psichologiškai ir kitaip sužlugdytas.
Taigi svarbiausia, pasak G.Geherio, išlikti pozityviems. Būdami pozityvūs, lengviau pajėgsime išlaikyti pusiausvyrą tarp dviejų kraštutinumų. Nesvarbu, o gal ir labai gerai, kad „Ne“ – jau nebebus toks tiesioginis, kaip buvo anksčiau.
