Tyrimais įrodyta, kad vaikas tampa savarankiškesnis bei geba prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, kai jam pirmame septynmetyje yra suteikiama pasirinkimo laisvė. Vaikai, kuriems yra suteikta laisvė rinktis, išmoksta galvoti savo galva bei prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Ar reikalinga vaikui kontrolė?
Dažnai suaugę, norėdami apsaugoti vaikus, kontroliuoja juos per daug. „Mūsų šeimoje tokio dalyko, kaip vaikų kontrolė, nėra, – teigia trijų vaikų mama Jūratė Petrulienė. – Kadangi mes laikomės principo, kad vaikai yra žmogučiai su savo nuomonėmis, jausmais, norais, tai nuo pat gimimo stengiamės rodyti jiems pagarbą, leidžiame reikšti savo nuomonę, prieštarauti ir sakyti „ne“.
Todėl natūraliai išplaukia, kad iš vaikų nereikalauji ir neliepi, o jų prašai ir su jais tariesi. Be abejo, yra tam tikros sritys, kaip saugumas, higiena, mityba, kuriose daug vietos kompromisams nepaliekam, nes norisi suformuoti gerus įpročius.“
Kalbant apie saugumą, nepagarbų elgesį, tai čia jau brėžiamos griežtos ribos, bet vėlgi nėra taip, kad pasakyta ir vaikas turi klausyti.
„Vėlgi kalbam, kalbam, kalbam... Net visai maži, dar nekalbantys vaikai puikiai suvokia, kodėl negalima daryti tam tikrų dalykų, jei tik jiems viską paaiškini. Jei vaikas vis vien nori peržengti nubrėžtas ribas, tada tariam tvirtą „ne“. Tam tikros ribos vaikui yra būtinos, kad jaustųsi saugus“, – neabejoja daugiavaikė mama.
Pagarba vaikui – kertinis auklėjimo principas
Mūsų visuomenėje yra nusistovėjusi nuostata, kad vaikai turi paklusti tėvams. Jeigu vaikas neklauso suaugusiųjų, jie, naudodamiesi savo galia, skiria vaikui bausmę. Bausmės poveikis vaikui dažniausiai būna trumpalaikis ir neskatina jo elgtis sąmoningai. Ką reikėtų daryti kitaip, kad vaikas pats norėtų klausyti tėvų, pataria vaikų ugdymu besidominti J. Petrulienė.
Griežti paliepimai arba formuoja labai klusnų vaiką, kuris gal ir patogus tėvams, bet gyvenime ši savybė gali daugiau trukdyti nei pagelbėti, arba išprovokuoja maištą, prieštaravimą, pyktį, isteriją.
„Liepimas man atrodo kaip nepagarba vaikui. Toks santykis pats savaime suformuoja jausmą, kad vienas yra pranašesnis už kitą. Kaip jūs jaustumėtės, jeigu sutuoktinis jums lieptų eiti plauti indus ir ne po 5 minučių, o dabar? Turbūt natūraliai norėtųsi priešintis, gintis, nepaklusti. Taip pat ir vaikams.
Griežti paliepimai arba formuoja labai klusnų vaiką, kuris gal ir patogus tėvams, bet gyvenime ši savybė gali daugiau trukdyti nei pagelbėti, arba išprovokuoja maištą, prieštaravimą, pyktį, isteriją. Taigi, manau, kad pagarba vaikui yra kertinis dalykas.“
Gerbdamas vaiko veiklą, žaidimą, vaiko norus, nuomonę auginame stiprias asmenybes, kurios ne aklai klauso, ne šaukia, rėkia ir prieštarauja, o turi savo nuomonę, kalbasi ir ieško kompromiso.
Savarankiškumo pamokos
Antraisiais gyvenimo metais vaikas atranda save, savo autonomiškumą, tuomet jam kyla natūralus noras imtis veiklos pačiam, po truputį atsiskirti nuo tėvų. Galimybė rinktis ne tik sustiprina vaiko norą būti savarankišku, bet ir palengvina bendravimą su vaiku.
„Pirmieji pasirinkimai liečia vaiko aprangą, maistą, paprastai leidžiame rinktis iš dviejų dalykų. Laikui bėgant sritys, kuriose vaikai gali rinktis, o kartu ir pasirinkimo variantų skaičius plečiasi“, – savo patirtimi dalinasi tris vaikus auginanti J. Petrulienė.
Anot pašnekovės, vaikai tikrai patys gali rinktis tuos dalykus, kas susiję su jų išvaizda, jų veiklomis, pomėgiais. Moters vyresnieji vaikai jau nuo mažumės renkasi, kokius rūbus rengsis, kaip kirpsis plaukus, kokį maistą užsisakys kavinėje, kokia veikla nori užsiimti namie, kokius būrelius lankyti. Taip formuojasi ne tik jų skonis, nuomonė, bet kartu vaikai mokosi pasirinkti, priimti sprendimus ir prisiimti atsakomybę.
Vaikas nori eksperimentuoti – leiskime jam
Kiekvienoje šeimoje egzistuoja savos taisyklės. Kartais tėvai suteikia itin daug laisvės savo vaikams eksperimentuoti, o kartais juos bando uždaryti į saugius narvelius. „Viena pagrindinė taisyklė, kurios mes laikomės savo šeimoje, – jei vaikas nori kažką daryti ar bandyti, tai ir leidžiam jam“, – teigia J. Petrulienė.
Daugiavaikė mama pasakojo, kad jeigu vaikui ir nepavyks dabar, laikui bėgant jis tikrai tai padarys. Netgi save reikia pakontroliuoti, neužsidėti tam tikrų išankstinių ribų, nusistatymų, nes ne kartą tėvams vaikai įrodė, kad jie ne per maži daryti vienokius ar kitokius dalykus.
Tokių frazių, kaip „tu per mažas“, „tau nepavyks“, „prisigalvoji visokių nesąmonių“ ir panašių, J. Petrulienės šeima nevartoja, tačiau nekalba ir priešingų dalykų, stengiasi vengti iliuzijų, kad vaikas nenusiviltų, jei jam nepavyks.
„Stengiamės išlaikyti aukso viduriuką, kad vaikas jaustų mūsų palaikymą, būtų motyvuotas ir džiaugtųsi procesu, o ne galvotų vien tik apie rezultatą“, – sako mama.
Daugiau apie demokratinį ugdymą galite sužinoti ČIA.
