Žinia apie trynukus išplito žaibiškai
Šeimynykščių, užsukusi į jaukius jų namus Dauglaukyje, buvau sutikta tarsi gera pažįstama – atvirai šnekučiavomės prie svetingai vaišėmis nukrauto stalo. Dėmesį traukė įspūdingo grožio ir įvairių atspalvių daugybėje išrikiuotų vazų pamerktos rožės. Pamačiusi mano nuostabą, Salomėja Grinienė suskubo paaiškinti, kad gėlės įteiktos vaikams jubiliejaus proga, ir patikino, kad čia ne visos. Salomėja – labai maloni senjora: nuolatos linksmai šypsojosi, vaizdingai ir smulkmeniškai pasakojo savo gyvenimo detales, viską puikiai prisiminė.
Ponia Salomėja atviravo, kad jai ir vyrui Broniui jų santuoka buvusi antroji. Kai susitiko, abu buvo našlaujantys, tik Salomėja augino du jau vyresnius nei dešimties metų vaikučius: mergaitę ir berniuką. Bronius buvo bevaikis, dvidešimčia metų vyresnis už išrinktąją. Į Dauglaukį pas vyrą gyventi Salomėja atsikraustė iš Lauksargių. Po metų gimdydama trynukus ji ėjo 40-tuosius, o vyras Bronius jau buvo sulaukęs 60-ties.
„Nežinojau, kad laukiuosi trijų, man daktarai nieko nesakė. Pati įtariau, kad galbūt nešioju dvynius, nes labai jau stora buvau. Gimdyti išsiuntė į Klaipėdą, – prisiminė S.Grinienė. – Vytukas gimęs svėrė 2,5, Birutė – 2, o Kęstutis – 1,5 kilogramo. Su Vytuku išleido į namus, o mažuosius augino ligoninėje iki 2,5 kilogramo.“
Kaimynai, pasak moters, tokios sensacijos buvo priblokšti, ši žinia iš lūpų į lūpas buvo perduodama žaibo greitumu. Apie tai ne kartą rašė to meto spauda. Jos vyras neapsakomai džiaugėsi, atradęs laiko ruošdavo vaikams mišinukus, padėdavo juos pamaitinti.
Moteris pasakojo, kad buvo nelengva: „Nebuvo sauskelnių, reikėjo labai daug vystyklų. Sudėtinga buvo tiek daug išdžiovinti, ypač žiemą. Dažnai vaikai nesirgdavo, porą kartų buvome ligoninėje. Ramiai miegodavo naktimis. Tik paaugę, kai išbėgiodavo į skirtingas puses, būdavo sunku juos sugaudyti. Vardus trynukams padėjo išrinkti vyro brolis, pasiūlydamas juos pavadinti kunigaikščių vardais: Vytautu, Kęstučiu ir Birute.“
S.Grinienė nedirbo valdiško darbo, tik augino vaikus ir prižiūrėjo gyvulius, ravėjo daržus. Todėl, pašnekovės teigimu, ji negauna pensijos, o tik pašalpą – nepilnai 200 Eur. Čia įsiterpė sūnus, kurį neramina mamytės sveikata.
„Mama serga cukralige, kasdien turi gerti įvairius vaistus. Liga toli pažengusi, nes visą gyvenimą ji nesiskundė, aplaidžiai žvelgė į savo sveikatą, viską skubėdavo pati padaryti, labai sunkiai dirbdavo ir niekada sau nerasdavo laiko, – susirūpinęs kalbėjo sūnus Vytautas. – Dabar nuolat lankosi pas gydytojus ir kruopščiai vykdo jų rekomendacijas.“
Užgriuvo sunkumai netekus maitintojo
Trynukai gimė 1979-ųjų kovo 2 dieną. Vytautas džiugiai pasakojo, kaip tėvelis, visą gyvenimą dirbęs vairuotoju, pavėžindavo juos pienovežiu.
„Pienovežio laipteliai aukštai, tai mes kaip pingvinukai: tekšt, tekšt ir iškrisdavom visi trys iš mašinos, – iš pradžių juokdamasis pasakojo pašnekovas, vėliau susimąstė. – Tėvelis metus gulėjo ligoninėje Vilniuje, grįžęs į namus po operacijos greitai mirė, o mes neturėjome nė septynerių metų. Sunki buvo mūsų vaikystė, teko daug dirbti, anksti tapome savarankiški. Nuo mažens šienauti eidavome 4 kilometrus, mama tai vieną panešdavo, tai kitą, o mes verkšlendavome. Visą gyvenimą padėdavome mamai ūkyje įvairius darbus nudirbti.“
Vytautas pasakojo, kad maisto šeimai niekuomet netrūko, nes viską užsiaugindavo patys. Per didžiąsias šventes stalai daugybe patiekalų būdavo gausiai nukrauti, mamytė ir skanėstų parūpindavo. Šventėms susirinkdavo draugai ir kaimynai. Dabar šias šeimos tradicijas tęsia žmona Jurgita, per Kalėdas ir Velykas sulaukianti gausaus būrio svečių.
S.Grinienė nedirbo valdiško darbo, tik augino vaikus ir prižiūrėjo gyvulius, ravėjo daržus.
Grinių tėvelis buvo muzikantas, griežė smuiku, turėjo puikią klausą, todėl vaikai, paveldėję jo gabumus, dainavo nuo pat vaikystės. Su vietos ansambliu „Lakštutė“ koncertavo net Vokietijoje. Sesuo Birutė groja kanklėmis ir akordeonu, jai puikiai sekėsi mokslai mokykloje.
„Esame muzikalūs, mėgome šokti, su broliu nenustygome vietoje, merginų dėmesio netrūko – per šokius visas šokdindavome. Nebuvome susireikšminę ir nesijautėme išskirtiniai, kad esame trynukai, – linksmai pasakojo Vytautas. – Mažiukai buvome drąsūs, ypač kai reikėdavo ginti vienas kitą – griebdavome lazdą ir vydavomės skriaudiką.“
Du iš trijų emigravo
V.Grinius atviravo, kad jam teko dirbti miške, lentpjūvėje, Klaipėdoje išsilaikė vairuotojo teises, Vilniuje tarnavo kariuomenėje. Vedė būdamas 23-ejų, žmona Jurgita iš Tauragės miesto, dirba ligoninėje slaugytojos padėjėja operacinėje. Kartu augina tris sūnus: 12, 14 ir 16 metų. Vaikai iš tėvo paveldėjo talentą muzikai, tačiau aktyviai nemuzikuoja. Jauniausias sūnus, tėvų teigimu, pramoko angliškai dar neidamas į mokyklą. Jis dabar puikiai susikalba su kaimynų vaikais, kurie į gimtinę grįžta pasisvečiuoti, tačiau kalba tik angliškai.
Vairuotoju dirbdamas į Norvegiją Vytautas važinėja jau šešerius metus, su kolega keičiasi kas savaitę pamainomis. Anksčiau buvo išvažiavęs aštuoniems mėnesiams užsidirbti į Angliją, tačiau daugiau taip nedaro, nes nenori atskirties nuo šeimos. Patriotinių pažiūrų būdamas nenorėjo vaikų ir žmonos išsivežti gyventi į užsienį. Dabartinis darbas, kai išvyksta savaitei, jam patinka. Vytautas puikiai kalba angliškai, yra pramokęs lenkiškai, nesudėtinga jam pasirodė ir ispanų kalba.
Gimdydama trynukus ji ėjo 40-tuosius, o vyras Bronius jau buvo sulaukęs 60-ties.
Sesuo Birutė su broliu Kęstučiu gyvena ir dirba Anglijoje, augina po dvi atžalas, jie netoli vienas kito įsikūrė, todėl dažnai susitinka ir artimai bendrauja. Pusseserės ir pusbroliai norėtų artimiau bendrauti, tačiau trukdo atstumas, jie labai pasiilgsta vienas kito.
Vytautas pasakojo, kad su broliu Kęstučiu juos sieja ypatingas ryšys – vienam patekus į bėdą ar išgyvenant nesėkmę, tuo momentu antras skambina sužinoti, kaip šis jaučiasi ir kas nutiko. Daugelį pavyzdžių pateikė pašnekovas pridurdamas, kad šis ryšys su seserimi yra kiek silpnesnis.
Birutei pasiūlius, broliai pritarė minčiai kartu švęsti jubiliejų. Į užsakytą sodybą sukvietė artimuosius, draugus ir plačią giminę, į jungtinį jubiliejų susirinko gerokai daugiau nei šimtas žmonių, į Lietuvą trumpam grįžo ir patys sukaktuvininkai.
„Metai greitai bėga, net nepajutau, kaip tie 40-ieji atėjo. Teisingai Birutė sakė, kad mūsų širdelės į tris dalis padalintos – nuostabus jausmas užliejo visiems susirinkus kartu. Gimtadienyje svečiai juokavo, kad švenčiame 120 metų jubiliejų, – kalbėjo Vytautas. – Deja, brolis su seserimi jau išvykę atgal į užsienį, jei būtų čia, apie save papasakotų išsamiau.“
Vytauto įsitikinimu, patys žmonės yra savo gyvenimo kalviai. Niekas nieko jam nedavė, viską užsidirbo savomis rankomis, taip pat sesuo su broliu. Išsikraustyti iš Lietuvos neturi nei minčių, nei planų. Jaučiasi laimingas, nieko savo gyvenime nekeistų. Jis dėkingas savo mamytei, kad visus gerais vaikais užaugino.
