Švietimo pažangos centro surengtoje praktinėje socialinėje konferencijoje „Daugiau balanso šeimoje“ ji pasidalijo patarimais ir sava patirtimi, kaip efektyviai dalytis vaidmenimis šeimoje, siekiant karjeros ir mamos / tėčio vaidmenų kokybės ir dėl ko reikėtų susitarti, norint tikslingai paskirstyti laiką tarp šeimos ir darbo.
Turime ugdytis adaptabilumą
Pasak dr. A.Landsbergienės, tyrimai rodo, kad dabar suaugusieji šeimos ir darbo pusiausvyrą ar jos nebuvimą įvardija kaip vieną pagrindinių streso šaltinių.
„Gyvename visuomenėje, kurioje, ypač prieš pandemiją, viskas labai greitai judėjo, reikėjo daug padaryti, labai svarbus buvo produktyvumas ir dažniausiai abu tėvai šeimoje dirbo. Dabar visuomenė susiduria su tuo, kad sunku adekvačiai išpildyti tuos vaidmenis kaip tikrai puikios mamos ir puikios darbuotojos ar tikrai puikaus tėčio ir puikaus darbuotojo.
Kadangi nuolat ieškome tos pusiausvyros, kyla klausimas, kam teikti prioritetą? Tada atsiranda vadinamieji disfunkciniai padariniai: įtempti tarpusavio santykiai, neefektyvumas darbe, prasta fizinė ir psichologinė sveikata. Todėl labai svarbu yra apie tai kalbėtis. Galbūt tobulo recepto niekas negali pasiūlyti, bet ieškodami pusiausvyros atsiduriame teisingame kelyje.
Jei turite darbą, kuris iš jūsų reikalauja daug, ir šeimą, kuri iš jūsų reikalauja daug, turite labai aiškiai pasiskirstyti prioritetus.
Aš pati mėgstu kartoti, kad nėra tokio dalyko kaip pusiausvyra. Jei turite darbą, kuris iš jūsų reikalauja daug, ir šeimą, kuri iš jūsų reikalauja daug, turite labai aiškiai pasiskirstyti prioritetus. Kartais tuo prioritetu tampa šeima, o kartais – darbas, priklausomai nuo situacijos. Tarkime, jei suserga vaikas, jam tikrai reikia dėmesio. Viską persidėliojate taip, kad darbai, kurie gali laukti, palaukia, o savo dėmesį skiriate šeimai ir namams. Jei kas nors išties svarbaus vyksta darbe, pavyzdžiui, siekiate kokios akreditacijos, tada daugiau dėmesio skiriate darbui.
Lygiai taip pat yra ir su partneriu. Daugelis sako: na, kaip čia galima pasidalyti? Reikia suprasti, kad XXI a. nepaprastai svarbus yra adaptabilumas. Apie jo svarbą, kad būtina jį ugdytis, kalba visi – nuo neuromokslininkų iki verslo konsultantų, koučerių. Nepaisant to, kaip mes viską pasidalysime, gyvenime bus tokių situacijų, kai vėl teks viską peržiūrėti ir persidalyti.
Todėl patarčiau neturėti lūkesčio, kad taip, kaip susidėliojote, bus iki grabo lentos. Galbūt tai tęsis metus, dvejus, o gal tik pusmetį. Todėl reikia ugdyti savo adaptabilumą, priimti gyvenimą tokį, koks jis yra“, – sakė ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklo Baltijos šalyse „Vaikystės sodas“, Karalienės Mortos mokyklos ir tarptautinės ikimokyklinės įstaigos „Six Senses“ steigėja dr. A.Landsbergienė.
Šeimoje būtina kalbėtis ir diskutuoti
Pasak edukologės, ieškant pusiausvyros svarbu įsivertinti, kuris iš suaugusiųjų kuriuo metu gali ir turi skirti daugiau dėmesio vaikams, šeimai, namams. Kad toks sprendimas ateitų, būtina kalbėtis, diskutuoti. Jei to nedarysite, dr. A.Landsbergienės teigimu, frustracija, be jokios abejonės, tik augs.
„Kalbėtis su šeima – būtina, ir tai turėtume daryti sąmoningai ir labai sistemiškai. Ir mūsų šeimoje, kai pamačiau, kad man nebeveikia tam tikri dalykai, supratau, kad turime sėsti ir apie tai diskutuoti. Tie pokalbiai apie savo nuostatas, nuomonę, kaip mums apskritai sekasi, tapo prioritetu. Ir nereikia laukti, kol nerimo ar sudėtingų situacijų prisikaups labai daug. Kuo anksčiau pradedame kalbėtis apie susidariusias situacijas, tuo greičiau jos išsisprendžia“, – patarė edukologė.
Reikėtų išmokti paprašyti pagalbos
Dr. A.Landsbergienė pasidalijo pastebėjimu, kad Lietuvoje mes nelabai mokame paprašyti vieni kitų pagalbos, ir, jos siūlymu, derėtų išmokti tai daryti:
„Būna, kad serga vaikai ir tuo pačiu metu yra papildomų darbų, su tuo susiduriate ne tik jūs, bet ir jūsų antroji pusė. Esant tokiai situacijai yra visiškai normalu ir ne gėda paprašyti kieno nors pagalbos.
Tyrimai rodo, kad dauguma žmonių nori ir yra linkę padėti. Bet puikiai žinome, kad žmonės neskaito mūsų minčių. Tad, jei patys nepaprašysime, kiti ir nežinos, kad mums jos reikia.
Kai gyvenome Belgijoje, sūnaus klasioko mama susilaužė koją. Kita mama ėmėsi iniciatyvos, paklausė, ar tai moteriai reikia pagalbos. Ji atsakė, kad reikia. Mes, visos šeimos, pasidalijome, kas ir kada rytais užvažiuos paimti jos sūnaus ir nuveš į mokyklą, kai kurios šeimos net pasisiūlė atvežti pietus, kad nereikėtų kasdien gaminti.
Atrodo, šešios savaitės – ilgas laiko tarpsnis, bet, kai klasėje 17 šeimų sutiko padėti, tik keletą kartų reikėjo nuvažiuoti tą vaikutį paimti. Ir tie žmonės nebuvo nei draugai, nei artimieji. Kartais pasisakius, kad reikia pagalbos, atsiranda daugiau pusiausvyros, o tos pagalbos juk nereikia ilgą laiką.“
Brėžti ribą tarp darbo ir šeimos ar ne?
Ne kartą visiems yra tekę girdėti patarimą, kad būtinos aiškios ribos tarp darbo ir šeimos. Ir tikriausiai ne kartą tas ribas mėginote nubrėžti. Ar pavyko? Dr. A.Landsbergienė atvira – jai šis patarimas visiškai neveikia.
„Man neveikia joks ribų brėžimas, jis mane erzina. Keletą kartų esu bandžiusi, bet tada patyriau daug daugiau frustracijos, nei gyvendama darbo ir šeimos, apskritai gyvenimo, tėkmėje. Čia yra labai individualu.
Man neveikia joks ribų brėžimas, jis mane erzina. Kiekvienas turime pasirinkti tai, kas veikia konkrečiai mums.
Jei jūs esate tokie kaip aš, kuriems norisi tėkmės, mano patarimas – ir gyvenkite toje tėkmėje. Nes visų pirma mums patiems turi būti gerai. Tų patarėjų, kurie sako, kad būtina griežtai atskirti, tegu klauso tie, kuriems tai veikia. Kiekvienas turime pasirinkti tai, kas veikia konkrečiai mums.
Pavyzdžiui, man veikdavo, kad grįždavau namo, paskaitydavau vaikams pasaką, jie užmigdavo, vėl išvažiuodavau į darbą arba sėsdavau dirbti prie kompiuterio namuose. Man buvo ramu, mažiaus kaltės jausmo, nes ir vakarieniavau kartu su šeima, ir pasaką paskaičiau.
Labai svarbu šeimoje susitarti ir turėti aiškias taisykles. Tarkime, mūsų šventas laikas yra, kai mes sėdame prie stalo. Tuo metu negali būti jokių telefonų, kompiuterių, tas laikas yra skirtas šeimai. Tai tikrai įmanoma padaryti, jei tų taisyklių nėra devynios galybės“, – patarė dr. A.Landsbergienė.
Svarbu mokėti pasakyti „ne“
Dr. A.Landsbergienė atkreipė dėmesį į dar vieną dalyką – daugelis žmonių nesugeba pasakyti „ne“, o kaip tik tai galėtų padėti išspręsti daug įvairių situacijų.
„Mes nemokame pasakyti „ne“. Pati tik visai neseniai pradėjau mokytis tai daryti. Nes visada atrodo: ką žmonės pagalvos, aš gal kaip nors sugebėsiu, įsprausiu ir pan. Aš išmokau pasakyti „ne“ tiems renginiams, išėjimams, kurie, matau, man per daug kainuos psichologiškai ir atims daug fizinių jėgų.
Patarimas – pradėkite nuo nedidelių dalykų, kur mažiausiai sunku pasakyti „ne“, o paskui žiūrėkite, kas tikrai yra jūsų prioritetai ir ar tikrai tai padeda siekti to, ką norite pasiekti.
Neseniai skaičiau tokią įžvalgą, kad labai daug žmonių sausį nusprendžia, ką jie šiemet darys. Lygiai taip pat svarbu yra nuspręsti, ko aš šiemet nedarysiu, kam aš šiemet sakysiu „ne“, – sakė edukologė.
Tėvai, ypač mamos, kaltės jausmą, pasak edukologės, jaučia dėl įvairių priežasčių.
Kaltės jausmas nepadeda
Dar vienas svarbus niuansas, dr. A.Landsbergienės teigimu, yra kaltės jausmas, kurį jaučia abu tėvai, bet tyrimai rodo, kad mamas jis lanko kur kas dažniau nei tėčius.
Tėvai, ypač mamos, kaltės jausmą, pasak edukologės, jaučia dėl įvairių priežasčių: dėl to, kad vaikams skyrė per mažai laiko, nenuėjo į kokį nors renginį, kad perskaitė ne dvi pasakas, o vieną, kad tvarkė namus vietoj to, jog būtų pažaidę su vaikais stalo žaidimą ir pan.
Tas persekiojantis kaltės jausmas, dr. A.Landsbergienės teigimu, nėra gerai nei jį jaučiantiems tėvams, nei vaikams, tad jos patarimas – atsisėsti, viską permąstyti ir susidėlioti prioritetus:
„Kai vaikai yra maži, tie blizgantys namai tikrai gali palaukti, ir tai irgi sakau iš patirties. Prieš karantiną į svečius užsuko draugai, kurie irgi turi keturis vaikus. Sako: bet tai kaip pas jus tvarkinga. O aš jiems sakau: prisiminkit, kaip viskas buvo, kai jie buvo ne paaugliai, o dar visai mažiukai. Vakare su vyru, prieš eidami miegoti, apsitvarkydavome, apsidėliodavome, ir viskas. Prioritetas buvo kartu žaisti, kalbėtis, o ne iki pagrindų iššveisti kiekvieną kampą.
Kalbant apie kaltės jausmą – su juo reikia dirbti. Vieniems padeda kvėpavimo pratimai, kitiems – meditacijos, joga. Ir vaikams negerai, jei tėvai nuolat išgyvena, kad jie per mažai būna su vaikais. Tada labai daug laiko suvalgo ir tas išgyvenimas, nes nuolat patiriame nerimą ir jaudulį, vietoj to, kad galėtume mėgautis ir būti su vaikais tiek laiko, kiek jo turime.“
Svarbu tinkamai pasirinkti ugdymo įstaigą
A.Landsbergienė pasakojo, kad jų šeimai labai padėjo ir tinkamai pasirinkta ugdymo įstaiga.
„Su vyru labai daug diskutuodavome, kokias ugdymo įstaigas rinksimės, kur norime, kad mūsų vaikai eitų. Tas pasitikėjimas ir ramybė yra labai svarbūs. Nes, jeigu ugdymo įstaiga ne papildo, o eina prieš šeimą, aš, kaip švietimietė, galiu pasakyti – ugdymo įstaigą sunku pakeisti, ji turi savo taisykles, tvarką, organizaciją. Todėl geriausia, kai ugdymo įstaiga yra tėvų, namų papildas. Ir vaikai ten jaučiasi taip, kaip mes namuose norime, kad jie jaustųsi, ir taisyklės panašios.
Pavyzdžiui, mums visada buvo svarbu, kad būtų aukšti akademiniai lūkesčiai, bet tuo pačiu, jog vaikai gerai jaustųsi. Kad iš vaikų būtų reikalaujama susitvarkyti, prisiimti atsakomybę, nes mes visada sakėme, kad neruošime nei už vaikus, nei su jais namų darbų, jie pas mus ateis tik, jei jiems kas nors bus neaišku. Ir tikrai nenorime gauti tokių laiškų, kad ruoškite namų darbus su vaikais ir pan.
Mes visada sakėme, kad neruošime nei už vaikus, nei su jais namų darbų, jie pas mus ateis tik, jei jiems kas nors bus neaišku.
Tas tinkamas pasirinkimas mums suteikė labai daug ramybės. Vienu metu net nutarėme vaikus leisti į skirtingas ugdymo įstaigas, nes jie tarpusavyje labai konkuravo. Ir tas pasirinkimas buvo vienas teisingiausių, nors ir reikėjo visą valandą rytais ir dar valandą vakarais Briuselyje važinėti juos išvežiojant ir pasiimant. Bet vaikai atsiskleidė, nebeliko konkurencijos, labai pagerėjo jų santykiai namuose.“
Edukologė pridūrė, kad tokia situacija, kai tekdavo vaikus vežti į skirtingose miesto pusėse esančias ugdymo įstaigas, išmokė susiplanuoti dieną, susitarti, kuris tėvų kuriuos vaikus nuveža, kuris kuriuos pasiima:
„Man tai labai padėjo susiplanuoti rytus, kad jie būtų kuo trumpesni ir kuo mažiau chaoso. Iš vakaro abu su vyru sužiūrėdavome visus vaikus, ar drabužiai paruošti, kuprinės sukrautos, užkandėlės būdavo sudėtos šaldytuve, ryte jas tereikėdavo pasiimti.“
Planuotis padeda bendras kalendorius
Dar vienas praktinis patarimas, kuriuo pasidalijo dr. A.Landsbergienė, tai – bendras kalendorius, kuriame turėtų sugulti visi jūsų darbiniai planai, kelionės, vaikų būreliai, renginiai ir pan.:
„Jame puikiai matyti, kur, kada ir kas bus. Viską ten susirašydavome, stengdavomės, kad nesidubliuotų. Jei dubliuojasi, labai iš anksto tardavomės, kas pabus su vaikais, ir netgi ruošdavome planą B, jei planas A nepavyktų.
Kuo daugiau planuoji, organizuoji, dėliojiesi tam, kad nebūtų netikėtų staigmenų. Tas bendras kalendorius, labai suplanuoti rytai ir vakarai nuėmė labai daug frustracijos.“
Svarbūs ne tik vaikai, bet ir poros santykis
Šeimoje atsiradus vaikų, natūralu, kad jie tampa visa ko centru. Tačiau A.Landsbergienė pastebi, kad šioje vietoje yra ir dar vienas labai svarbus aspektas, kuris dažnai pamirštamas ir į kurį suaugusiesiems reikėtų atkreipti dėmesį, tai – poros santykis ir laikas, skirtas pabūti dviese. Nes, kaip sakė, edukologė, joks santykis neatsiranda, negyvuoja, jei yra nepuoselėjamas.
„Kad ir kaip sunku, reikia rasti laiko ir pokalbiams dviese, ir kur nors išeiti dviese. Labai dažnai šeimos sako: mes negalime, tai labai sudėtinga, neįmanoma. Įmanoma. Galite pakviesti mamą, sesę, brolį, draugą ar net kaimynę pabūti su vaikais ir išeiti į teatrą ar kur nors kitur.
Labai svarbu yra dalytis, kuo gyvenate darbe, kokie yra jūsų pomėgiai, ir investuoti į laiką kartu, kad ir kaip sunku būtų tai padaryti.
Kartą pas mus į Briuselį buvo atvykusi mano sesuo, pabuvo su vaikais, o mes su vyru savaitgaliui pasprukome į Paryžių. Nepaprastai svarbu skirti laiko sau ir pabūti dviese.
Yra poros gyvenimas iki vaikų, tada yra vaikų auginimo metas. Net mokslininkai įvardija, kad, jei viskas absoliučiai pradeda suktis apie vaikus, jiems užaugus ir išėjus, poros pajunta, kad nebeturi, apie ką kalbėtis, kuo dalytis, kad viskas, kas buvo bendra, buvo vaikai. Todėl labai svarbu yra dalytis, kuo gyvenate darbe, kokie yra jūsų pomėgiai, ir investuoti į laiką kartu, kad ir kaip sunku būtų tai padaryti.
Mes su vyru labai sąmoningai ir sistemiškai planuojamės tą laiką dviese ir įsirašome tai į kalendorių, nes, jei tik žodžiu pasakytume, kad eikime, tai praeitų penkeri metai, kol iš tiesų išeitume (juokiasi). Daugelis draugų yra sakę: o tai kaip tada romantika? Kaip tai kaip? Pats ją ir susikuri.“
A.Landsbergienė pridūrė ir dar vieną patarimą – apie savo planus kalbėtis su vadovu, tarkime, jei planuojate šeimos pagausėjimą ar keisti darbo kryptį, įspėti savo vadovą iš anksto. Pasak jos, nesakymas, atidėliojimas arba sakymas paskutinę akimirką sukuria įtampą, kurią parsinešame ir namo.
Ribokite laiko ėdikus – greičiau nudirbsite darbus
Dar vienas niuansas, nejučia valgantis mūsų laiką, dėl ko paskui kyla įtampa, kad ko nors nesuspėjame, yra įvairiausi trukdžiai, kurie per dieną daug kartų atitraukia mūsų dėmesį: socialiniai tinklai, el. paštas ir t. t.
Edukologės patarimas – riboti vadinamuosius laiko ėdikus. „Šis patarimas išjungti viską, kas pypsi, atitraukia tavo dėmesį, man nepaprastai padėjo. Nes, kai susitelki į darbą ir jo niekas netrukdo, jis padaromas kur kas greičiau.
Visi moksliniai tyrimai, šiandien jau ne tik socialiniai mokslai, bet ir neuromokslas, įrodė, kad žmogus negeba dirbti daug darbų vienu metu. Mes tada tiesiog šokinėjame nuo vieno darbo prie kito ir sugaištame kur kas daugiau laiko“, – sakė dr. A.Landsbergienė ir apibendrindama pridūrė, kad būtent poreikių išsakymas, trikdžių ribojimas ir nuolatinis bendravimas, kalbėjimasis šeimoje buvo tie trys svarbiausi dalykai, kurie padėjo jai ir jos šeimai.