Ir nors niekas neskaičiuoja, kiek šiandien Lietuvoje yra gatvės vaikų, VDU Švietimo akademijos socialinių mokslų daktarė Giedrė Misiūnienė įsitikinusi: kiekvienam jų reikalinga individuali pagalba, ir tik mums, kaip visuomenei, susibūrus, galima padėti šiems vaikams.
„Gatvės pedagoge“ save pristatanti G.Misiūnienė yra dirbusi socialine pedagoge Kaune ir Vilniuje, prisideda prie socialinių pedagogų rengimo universitete, stažuojasi įvairiose Europos šalyse. VDU Švietimo akademijoje surengtoje paskaitoje ji pasakojo, kaip galima būtų spręsti gatvės vaikų problematiką.
Apie tendencijas Lietuvoje
„Vertinant statistiką, jaunimo padarytų nusikaltimų gal ir nedaugėja, tačiau jie žiaurėja. Taip pat žiaurėja ir tėvų nusikaltimai prieš vaikus. Kalbant apie savižudybių rodiklį vaikų krizių centruose, galbūt jis mažėja, tačiau daugėja savęs žalojimo atvejų. Vaikai vis labiau linksta save žaloti, taip išreikšdami savo skausmą ir pagalbos prašymą.
Dar vienas iššūkis yra didėjantis šeimų atotrūkis, vertinant skurdo kontekstą. Štai Vilniaus mokyklose nemokamą maitinimą gauna, pavyzdžiui, 20 procentų vaikų, o regionuose yra mokyklų, kur visi vaikai gauna nemokamą maitinimą. Be to, ketvirtadalis vaikų gyvena su vienu iš tėvų, o trečdalis – skurde.
Efektyviausias pagalbos modelis rizikos grupės vaikams yra individualizuota pagalba vaikui ir jo šeimai.
Kodėl tai svarbu? Skurdas ir smurtas yra dažniausios priežastys, dėl ko vaikai atsiduria gatvėse“, – apžvelgė G.Misiūnienė.
Koks yra „gatvės vaikas“?
G.Misiūnienės teigimu, pats vaiko išėjimas į gatvę yra tarsi sakymas, kad artimiausioje aplinkoje jam nesaugu. Anot jos, vaikai į gatvę patenka tikrai ne dėl to, kad nori joje būti, – tiesiog tai yra neigiamų patirčių virtinės pasekmė.
Vieni mokslininkai sako, kad gatvės vaikais tampa tie, kurie turi probleminių santykių savo šeimoje ir nuolat patiria probleminius santykius su suaugusiais; kurie neturi saugios aplinkos namuose; patiria prievartą, išnaudojimą arba jų ateitis neaiški.
Kiti mokslininkai nurodo, kad gatvės vaikais tampa iš prigimties linkę ignoruoti, pažeidinėti taisyklės – tiek šeimoje, ugdymo įstaigoje ar viešojoje erdvėje.
Edukologai išskiria, kad gatvės vaikais (dar vadinamais rizikos grupės vaikais) dažnai tampa nemotyvuoti ar turintys specialių poreikių, nuolat praleidinėjantys pamokas arba išvis nelankantys mokyklos vaikai; vaikai, kurių nemėgsta mokytojai ir kurie mažiausiai sulaukia tolerancijos ir simpatijos.
„Palikę namus ar globos įstaigas, šie vaikai praleidžia laiką gatvėje, elgetauja. Į „gatvę“ šiuo atveju žvelgiama plačiąja prasme: tai ir apleisti pastatai, rūsiai, kompiuterinės, prekybos centrai.
Pamenu, kai dirbau socialine pedagoge ir man reikėdavo atvesti rizikos grupės vaikus į mokyklą, žiemą ryte nuvažiavusi į „Akropolį“ nuo suoliuko „susirinkdavau“ kokius du tris vaikus ir veždavau juos į mokyklą“, – komentavo G.Misiūnienė.
Pagalbos sistemos prieinamumas ir veiksmingumas – labai prastas
Pasak mokslininkės, gatvės vaikas patiria ne diskomfortą, o krizę. Ir vienas tos krizės jis tikrai įveikti negali.
„Čia reikia mūsų visų pagalbos – šalies institucijų susitelkimo ir paramos, visuomenės supratimo. Tačiau dažniausiai yra taip, kad atsakomybė yra perkeliama į šeimą: mes ją nugėdiname, nuskalpuojame, pasakome, kokie jie netinkami. Paskui imamės prieš tą šeimą įvairiausių priemonių. O vaikas taip ir liekas vienas, niekieno.
Tėvai dažniausiai ignoruoja ar neigia perspėjimus apie savo vaiką.
Teoriškai, Lietuvoje pagalbos sistema yra. Tačiau jos prieinamumas ir veiksmingumas – labai prastas.
Pavyzdžiui, tam, kad vaikui būtų diagnozuoti mokymosi, emociniai ar elgesio sunkumai, ir jis galėtų gauti reikalingą pagalbą bei išvengti dar didesnių sveikatos problemų ateityje, – procesas gali užtrukti iki metų. Negana to, tėvai dažniausiai ignoruoja ar neigia perspėjimus apie savo vaiką.
Kitas dalykas, ugdymo įstaigose trūksta specialistų. Kaip sakau, socialinis pedagogas iš penkių blogybių išsirenka pasirūpinti ta, kuri „dega“ labiausiai. O visos kitos – na, kažkaip susitvarkys. Tai nėra normalu. Juk kiekvienam „dega“ skirtingai, kiekvienas skausmą išreiškia skirtingai.
Su psichologais dar sudėtingesnė situacija: jie „bėgioja“ per keletą mokyklų ar kitų institucijų, dėl ko suteikti galimybę mokiniams gauti pagalbą, nuraminimą „čia ir dabar“ – gana sudėtinga“, – komentavo ji.
Be to, nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra įdiegusi gana patrauklią paslaugų šeimai sistemą (pvz., organizuojami pozityvios tėvystės mokymai, pavežėjimo paslaugos), kiek ji yra paveiki – sudėtinga pasakyti, nes, kaip sakė G.Misiūnienė, regionuose situacija negerėja.
Mokslininkės teigimu, kitų šalių patirtis rodo, kad efektyviausias pagalbos modelis rizikos grupės vaikams yra individualizuota pagalba vaikui ir jo šeimai. Tačiau dabartinėmis sąlygomis Lietuvoje tą suteikti yra sudėtinga.
