Toks informacijos „įrašymas“ geriausių rezultatų duoda vaikui dainuojant, piešiant, žaidžiant vaidmenų žaidimus, kuriant bei vaidinant įvairias istorijas ir pan. – veikiant tai, kas vaikams natūraliai smagu. Taip be didelių pastangų vaikas mokosi skaitymo, skaičiavimo pradmenų, pasaulio pažinimo, netgi atlieka pakankamai sudėtingas mąstymą skatinančias ir pažintinius gebėjimus ugdančias užduotis.
Nenuvertinkite žaidimo galios
Žymus žaidimų pedagogikos pradininkas, pirmojo pasaulyje vaikų darželio įkūrėjas Friedrichas Froebelis teigia, kad žaidimai nėra betikslis vaiko laiko praleidimas – tinkamai parinktas žaidimas padeda vaikui susipažinti su pasauliu, jį suprasti, spręsti konfliktus. Pasak jo, vaikui natūraliai kyla noras veikti, bandyti ir tyrinėti, todėl žaidimas yra ypač svarbi veikla vaikystėje. Fantazuodamas ir tyrinėdamas vaikas gali išbandyti tai, kas realiame pasaulyje jam neleidžiama arba yra neįmanoma.
Vaiko psichologinės raidos, aukštesniųjų mąstymo funkcijų tyrinėtojas Levas Vygotskij sako, kad vaikams žaidžiant vystosi keturios pagrindinės sąmonės funkcijos: mąstymas, vaizduotė, siekimas įgyvendinti savo sumanymus ir gebėjimas apibendrinti. Svarbiausia tai, kad ikimokyklinukui nauji pažintiniai patyrimai ir atradimai yra įdomūs, įtraukiantys, teikia džiaugsmą, gerą emocinę savijautą ir, tarsi nejučiomis, padeda vaikui pamažu ugdytis dvasinį, socialinį emocinį, intelektinį brandumą. Taip pasirengiama tapti mokiniu.
Kaip „teisingai“ žaisti?
Skatinti vaiką pradėti žaisti galime padėdami ant stalo popieriaus ir akrilinių dažų, galime sustatyti žaislinių gyvūnėlių kolekciją arba palaukti, kol vaikas pats paprašys, ko jam reikia žaidimui.
Tad svarbiausia tėvų pareiga – suruošti vaikų žaidimams tinkamą aplinką ir duoti laisvę veikti. Tarkime, jei vaikas nusprendžia piešti ryškiai žalią šunį, nesakykite, kad tokių šunų nebūna. Vietoje to geriau nusistebėkite: „Oho, niekada nesu matęs žalio šuns.“
Tėvų darbas – padrąsinti vaiką, patikinti, kad nėra neteisingo būdo žaisti ar ką nors kurti. Kita dažnai daroma tėvų klaida – reikalauti iš žaidžiančio vaiko griežtos tvarkos ar švaros. Tai vaikams sukelia baimę ir riboja jų kūrybingumą. Vaikai bijodami ką nors sugadinti, sutepti, pažeisti esamą tvarką gali išvis prarasti norą žaisti ar ką nors daryti. Žaidimo metu svarbus kiekvienas vaikui pasakytas žodis. Todėl visada būtina vaiką girdėti, išklausyti, priimti jo idėjas.
Vaikas žaidimą turėtų pasirinkti pats
Vaikai žaidimus dažniausiai renkasi intuityviai, tarsi norėdami išbandyti save. Didžiausia paskata žaisti – vaikui tai įdomu ir smagu. Anot D. B. Elkonino, kuris yra vienas iš žaidimų teorijos kūrėjų, tyrinėjęs vaiko žaidimą per psichikos raidos prizmę, net jei žaidime pasitaiko kliūčių ir sunkumų, jie yra džiuginantys, kai vaikas juos įveikia ir išsprendžia. Sunkumų reikia tam, kad žaidimas nepabostų, kad keistųsi vaiko emocijos.
Vaikai netgi linkę rinktis didesnių pastangų reikalaujantį žaidimą, jei suaugusieji vaikui pateikia vis sudėtingesnių užduočių. Paties vaiko pasirinkta veikla dažniausiai jį labiau įtraukia, motyvuoja ją iki galo atlikti. Vaiko intelekto raidą ypač stimuliuoja laisvas veikimas žaidžiant, kai suaugusieji vaikui nekelia reikalavimų. Žaidime glūdi visi įgūdžiai ir gebėjimai, reikalingi tolimesniam vaiko gyvenimui.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad vaikai, kuriems buvo leidžiama nevaržomai kurti, užauga laisvi ir kūrybingi, o tie, kurie vaikystėje nebuvo skatinami žaisti ir buvo vien tik kontroliuojami, vėliau susiduria su emociniais ir psichologiniais iššūkiais.
Būti arti vaiko, bet ne per arti
Neretai tėvai, norėdami apsaugoti vaiką nuo nesėkmės ar nelaimės, perspėja: „nelipk – užsigausi“, „nebėk – pargriūsi“, „nesėsk ant smėlio – susitepsi“, „nelipk į balą – sušlapsi“. Tai vaikui sukelia nepasitikėjimą savimi, baimę ir nenorą žaisti, o ilgainiui ima slopinti ir patį norą pažinti, tyrinėti jį supantį pasaulį.
Žaidžiant vaikui yra labai svarbus saugumas ir ramybė, kuri leidžia vaikui laisvai, be įtampos ir baimių pasinerti į žaidimų pasaulį. Todėl būtina parodyti, kad vaiko sumanymus, pasiūlymus ir idėjas vertiname, kad jos mums svarbios. Taip pat labai svarbu, kad vaikas išmoktų žaisti vienas.
Žaisdami vieni, vaikai išmoksta išlaikyti dėmesį, auga savarankiški. Jei nuolat netūpčiosime aplink, būsime arti, bet ne per arti, greitai įsitikinsime, kad mažyliui pačiam patinka įveikti tam tikrus iššūkius, pavyzdžiui, pačiam ką nors pasiimti, pastatyti ir pan. Užuot nuolat skubėję pagalbon, tėvai turėtų labiau pastebėti vaiko pasiekimus, jį pagirti. Jausdami, kad jais pasitikime, vaikai išmoksta pasitikėti patys savimi, o laisvas žaidimas yra viena iš efektyviausių priemonių šioms savybėms ugdyti.
